Mes galime paaukoti daug ką, kad tik išpildytume jų troškimus. Vakaruose tėvai savo vaikus pradėjo išskirtinai lepinti maždaug 60-taisiais, kai ten susiformavo tipiška vartotojiška visuomenė. Nuo tada ši tendencija tik stiprėjo. Ji pasireiškė ir mūsų kraštuose.
Ar taps vaikai laimingesni nuo to, kad jų kambarius paverčiame žaislų parduotuvės filialu? Į šį ir kitus klausimus atsako vaikų psichologės Natalija Diatko ir Ani Gatesel (Annie Gatecel), psichoterapeutai Svetlana Krivcova, Jakobas Obuchovas ir Stephanas Kleržė (Stephane Clerget).
Kodėl mes per šventes apipilame vaikus dovanomis?
Vartotojiška visuomenė, kurioje mes gyvename, turėjimą laiko teisingo ir laimingo gyvenimo sinonimu. Dilema „turėti ar būti“ šiandien formuluojama taip: „turiu – vadinasi, esu“. Mus įtikinėja: vaikų laimė – gausoje, tad geri tėvai turi jį aprūpinti. Daugelį tėvų baugina net mintis, kad neišpildys ar ne iki galo išpildys savo vaiko troškimus – ne ką mažiau, nei nepritekliaus perspektyva, gimdanti kaltės jausmą. Kai kurie tėvai, negebėdami atskirti savo vaiko akimirkos užgaidų nuo tikrųjų poreikių, bijo nesuteikti jiems kažko išties svarbaus. Jiems atrodo, kad vaikas bus emociškai traumuotas jei, pavyzdžiui, pastebės, kad jo klasiokas ar geriausias draugas gavo daugiau dovanų nei jis. Taigi tėvai stengiasi pirkti dar ir dar.
Dovanų laviną gali iššaukti ir mūsų noras prislopinti kaltės jausmą: „Aš retai būnu su tavimi, esu pernelyg užimtas(-a) darbu (buitimi, kūrybine veikla, asmeniniu gyvenimu), užtai dovanoju tau visus tuos žaisliukus, kaip ženklą, kad apie tave galvoju!“
Galiausiai Kalėdos, Naujieji metai mums visiems – tai galimybė grįžti į savo pačių vaikystę. Kuo mažiau mes gaudavome dovanų per šventes, tuo labiau norime, kad vaikas nejaustų jų trūkumo.
Nutinka ir taip, kad daugelis dovanų neatitinka vaiko amžiaus ir skonio. Žaislai, kuriuos perkame vaikui, dažnai atspindi mūsų pačių norus: elektroninis geležinkelis, kurio neturėjome vaikystėje, kompiuterinis žaidimas, kuriuo patys norėtume pažaisti... Taip mes dovanojame dovanas sau, per vaiką sprendžiame savo pačių vaikystės problemas. Taigi galiausiai viskas baigiasi tuo, kad tėvai patys susidomėję žaidžia ką tik padovanotais žaislais, o vaikai džiaugiasi tokiais paprastais mažmožiais, kaip traškus blizgantis popierius, į kurį buvo suvyniota dovana, dėžutė, puošni juostelė.
Ar vaikui tinka šmaikščios dovanos su užuomina?
Maži vaikai tikriausia įsižeistų dovanų gavę mokyklos reikmenis, kasdienius rūbus „išaugimui“ ar kokią auklėjamąją knygelę „Gero elgesio taisyklės“. Neįvertins jie, jų manymu, beverčių suvenyrų, skirtų ne žaidimams, o tik lentynai papuošti. Kaip pasišaipymą mažieji supras ir dovaną su užuomina (silpnam tinginukui – svarmenis, droviam – knygelę „Kaip tapti lyderiu“).
Dovanos – tai ne tik meilės ir rūpesčio išraiška, bet ir indikatorius, kaip mes suprantame ir gerbiame savo vaiką.
Kuo pavojingas dovanų perteklius?
Dovanomis persotinti vaikai dažnai mano: kuo daugiau dovanų gauna, tuo labiau jie yra mylimi, tuo jie reikšmingesni savo tėvams, Jų sąmonėje painiojasi sąvokos „meilė“, „pinigai“, „dovanos“. Kartais jie ima nebendrauti su tais, kurie drįso ateiti į svečius tuščiomis arba atnešą ką nors nepakankamai vertingo.
Dovanomis persisotinęs vaikas vargu ar supras simbolinę dovanojimo prasmę, pačios intencijos ką nors dovanoti stebuklą. Jam nuolat reikės naujų „meilės įrodymų“. Jei liausis juos gavęs – neišvengiamai laukia konfliktas.
Ar galima apdovanoti už gerą elgesį ar mokslą?
Negalime pasigirti turį daug švenčių su tradicija dovanoti dovanas. Kalėdos ir Naujieji – viena tų nedaugelio progų. Ir nevertėtų jos sieti su kokiomis nors sąlygomis.
Esama tinkamesnių momentų, kad nubaustumėte ar paskatintumėte savo vaiką. O per šventes geriausia pasinaudoti proga, susirinkti visai šeimai ir drauge su vaiku patirti dovanojimo ir dovanų gavimo džiaugsmą.
Vaikai iš išsiskyrusių šeimų gauna daugiau dovanų nei kiti. Ar jų tai negadina?
Viena vertus, išsiskyrę tėvai jaučia didelę kaltę prieš vaikus, tad dovanomis bando ją prislopinti.
Kita vertus, toks vaikas neretai ir Kalėdas švenčia du kartus: vieną – su tėčiu, kitą – su mama. Kiekvienas iš tėvų būgštauja, kad „tuose namuose“ šventė bus geresnė. Kyla pagunda pirkti daugiau dovanų – ne dėl vaiko, o vadovaujantis savo pačių interesais. Du troškimai – padovanoti dovaną ir užkariauti vaiko meilę (ar ją patvirtinti) – susilieja į vieną. Tėvai konkuruoja dėl vaiko palankumo, o vaikai tampa tokios situacijos įkaitais. Priėmę žaidimo taisykles jie veikiai tampa amžinai nepatenkintais tironais: „Norite, kad jus mylėčiau? Tai dovanokite man viską, ko tik užsimanysiu!“
Ką daryti, kad vaikas nepersisotintų?
Jei nesuteiksime vaikui progos treniruoti savo troškimų, suaugęs jis nieko nenorės iš tikrųjų. Be abejo, kažko vis tiek norės. Bet jei jo kelyje į tikslą kils sunkumų, jis veikiausiai numos ranka į patį tikslą.
Vaikas persisotina tuomet, kai suaugusieji jį užverčia dovanomis ar leidžia jam suprasti, kad dovanų jis gaus visa, ko trokšta. Duokite jam laiko. Jo poreikiai, troškimai turėtų augti, bręsti, jis turėtų labai labai kažko norėti ir mokėti deramai tai išreikšti. Taip vaikai mokosi svajoti, laukti noro išsipildymo ilgesnį laiką, neįniršti jei viskas vyksta ne iš karto. Beje, to galima mokytis kasdien, o ne tik prieš šventes.
Kaip išvengti nereikalingų dovanų?
Prieš einami į parduotuvę pagalvokite, apie ką jūsų vaikas svajoja. Pakalbėkite su juo apie tai. Jei vaiko norų sąrašas bus pernelyg ilgas, atrinkite, kas jame svarbiausia. Be abejo, svarbiausia vaikui, o ne jums.
