Ar Lietuvos futbolas turi šviesią ateitį? Prieš keletą savaičių mūsų šalies U-17 rinktinę 0:3 sutriuškino Liuksemburgas. Vyrų rinktinė Europos čempionato atrankos turnyrą pradėjo laimėjimais prieš San Mariną ir Estiją, tačiau netrukus buvo nuleista ant žemės po šveicariškų ir slovėniškų pamokų.
O galbūt viskas yra gerai ir nieko keisti nereikia? Portalas „EuroFootball.lt“ kalbino garsius šalies žurnalistus, futbolo fanus ir visuomenininkus, kurių klausė, ar šalies futbolui reikalingos permainos ir kas galėtų tapti jų pradininku.
Gediminas Reklaitis, žurnalistas, „Viasat Sport Baltic“ televizijos komentatorius
1. „Manau, kad situacija prasta nuo vaikų iki suaugusiųjų futbolo. Žinoma, yra gražių išimčių, pavyzdžiui, klubas „Žalgirietis“. Gera mokykla, aukšto lygio treneriai ir gražūs tikslai. Tačiau žvelgiant į visą futbolo sistemą, ji yra supuvusi nuo pat viršaus iki akademijos ir dar žemiau. Manau, taip galvoja visi blaiviai mąstantys žmonės, nes šie dalykai vyksta jau 25 metus.
Problema yra ne tik federacijos prezidentas. Vadovą matyčiau kaip gražią vėliavą, kuris galėtų derėtis su potencialiais rėmėjais ar politikais, ko negali dėl įtartinų ryšių negali daryti dabartinis prezidentas. Jis neturi galimybių eiti kalbėtis su politikais, nes šie nenori būti siejami su skandalingomis istorijomis“.
2. „LFF vadovo poste Julių Kvedarą galėtų pakeisti, kad ir Arminas Narbekovas, kuris buvo vienas iš pretendentų praėjusiuose rinkimuose. Jis yra futbolo žvaigždė ir sąžiningas žmogus, kuo esu įsitikinęs šimtu procentų.
Tačiau daug svarbiau, kad federacijoje dirbtų jauni, kompetentingi, futbolą mylintys žmonės. Ne tie, kurie savo metodikas išmoko praėjusio amžiaus 8-tajame dešimtmetyje. Jie vis dar yra įsitikinę, kad geriausiai supranta futbolą. Atsiverskite LFF svetainę ir pamatysite, kad tiems veikėjams jau daug metų. Šie žmonės yra ir atitinkamo elgesio – jie įsitikinę, kad gyvena praėjusio amžiaus 8-tajame dešimtmetyje, kuris buvo geras ir todėl reikia vadovautis tomis pačiomis metodikomis. Kaip mes galime kalbėti apie progresą, kai pas mus prieštvaninis, archajiškas mąstymas?“.
Ingvaras Butautas, Vilniaus „Žalgirio“ fanų grupės „Pietų IV“ lyderis, sportas.info žurnalistas
1. „Kadangi matau jau ne pirmą federacijos sudėtį, sunku man būtų vienareikšmiškai į tai atsakyti. Aš tikrai nepradėsiu kalbėti apie kažkokius reikalus su pinigais, korupcijas, mafijas ar panašiai. Nes aš to nei žinau, nei išmanau.
Iš sportinės pusės daug kur su LFF nesutinku ir manau, kad į kai kuriuos dalykus federacija turėtų keisti požiūrį.
Manau, kad būtų verta kai kuriems LFF skyrių vadovams paspausti ranką ir padėkoti už ilgametį darbą. Ir į jų vietą priimti kitaip mąstančius žmones.
Dėl A lygos – faktas, kad joje reikia kažkokių pasikeitimų. Bet vargu ar permainos LFF jėgoms. Pirmas dalykas, ko reikia A lygai – rėmėjų klubams. Vis dėlto turėtų ir federacija būti susirūpinusi klubiniu futbolu, ko aš nelabai pastebiu.
Geriausia būtų – sumąstyti kokią nors žlungančio nacionalinio čempionato atgaivinimo strategiją. Ir jokiu būdu nesvaičioti apie „Gintarines lygas“ ar kitokius galutinai žiūrovus nuo klubinio futbolo nubaidysiančius darinius“.
2. „Tikrai negalėčiau įvardinti kokio nors asmens. Juolab, kad visi tie žmonės, apie kurios pašnibždomis pernai sklido gandai kaip apie pretenduojančius į LFF vadovybę, man yra nepriimtinesni, nei dabartinė LFF valdžia.
Ir šiaip manau, kad permainas federacijos viršūnėje galima siūlyti, jeigu turi ką pasiūlyti geriau. Jei pasiūlysite geriau, sutiksiu, kad jos reikalingos. Tik kol kas aš jų nematau“.
Linas Kojala, Rytų Europos studijų centro analitikas, žurnalistas
1. „Visų pirma, LFF reikalingas skaidrumas. Pažįstu ne vieną puikų federacijos darbuotoją, kuris stengiasi ir dirba futbolo labui, bet akivaizdu, kad daug neatsakytų klausimų glūdi giliai šešėliuose. Žinoma, turime vadovautis nekaltumo prezumpcija, bet nevykstantis kadrų kaitos procesas ir nenoras prisiimti atsakomybę aukščiausiame vadovų lygyje kelia problemas.
Be to, rimti kaltinimai, kurie yra mesti, užtraukia šešėlį ant visos federacijos ir jos veiklos, kuri be kita ko turi ir nemažai teigiamų aspektų. Federacija negali prisidengti autonomija, kurią jai suteikia FIFA ir UEFA, labai kritiškai vertinančios bet kokį kišimąsi į nacionalinių federacijų veiklą. Uždarumas, neatskaitingumas ir nenoras pagrįsti priimamų sprendimų ar atliepti metamų įtarimų visuomet tik sustiprina abejones.
Juo labiau, kad svarstomi klausimai, kurie rūpi tūkstančiams Lietuvos žmonių, pradedant profesionalais ir baigiant sirgaliais.Pavyzdžiui, liūdna, kai yra nutylima apie tai, kodėl nebuvo deramai atsisveikinama su rezultatyviausiu rinktinės futbolininku Tomu Danilevičiumi, taip pat tarptautinio lygio žaidėju Deividu Šemberu, kodėl rinktinėje neatsiranda vietos kritiškai apie federaciją kalbėjusiam Mariui Stankevičiui. Tokių futbolininkų turime tik kelis, bet net ir su jais kyla neaiškių dilemų.
Nelieka nieko kito kaip tik manyti, kad asmeninės antipatijos, o ne šalies futbolo interesai ir pagarba tampa sprendimų priėmimo motyvais. Jei priežastys kitos, kodėl apie tai nutylima? Gaila, bet šiuo metu su kaltimais susiduria ir visa FIFA, tad akivaizdu, jog futbolo pasaulio elitas piktnaudžiauja įtaka ir galia. Atėjo laikas šias problemas spręsti iš esmės tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu. Tiesa, norėtųsi matyti kiek aktyvesnę futbolo bendruomenę: vien piktintis žiniasklaidoje pateikiama informacija neužtenka, būtina aktyviai dalyvauti procesuose, juos sekti, kritikuoti ir imtis atitinkamų veiksmų.
A lygoje metai iš metų neišsprendžiama klubų finansinių sunkumų problema. Sezonas pradedamas ambicingai, tačiau ilgainiui išryškėja, kad dalis komandų nėra pajėgios vykdyti įsipareigojimų. Pavyzdžiui, Alytaus „Dainavos“ situacija sezono pradžioje, kai buvo pralaimima kone dviženkliais rezultatais, ir kalbos apie naujus trikdžius smukdo lygos įvaizdį. O juk visa tai vyksta nepaisant oficialaus klubų licenzijavimo proceso. Gal tuomet verta surinkti mažiau, bet patikimų ekipų?“
2. „Kalbėti apie pavardes kol kas nėra pagrindo. Turi įvykti teisiniai procesai, o federacija nuolat privalo įrodyti, kad jos veikla ne tik atitinka įstatymus, bet ir atliepia futbolo vystymo poreikius. Tai įmanoma tik skaidrioje ir atviroje organizacijoje, nesibaiminančioje nepatogių klausimų ir jaučiančioje pareigą aiškinti kiekvieną priimamą sprendimą visuomenei“.
Šarūnas Černiauskas, portalo delfi.lt žurnalistas
„Permainos, manau, tikrai reikalingos. Kiek sužinau iš bendravimo su kolegomis žurnalistais, kurie tai išmano kur kas geriau už mane, yra keli aspektai, kur kažką keisti būtina. Visų pirma į akis krenta skaidrumo trūkumas. LFF yra uždara struktūra, o bandymas gauti informaciją apie, pavyzdžiui, finansus, dažnai traktuojamas vos ne kaip įžeidimas.
Kita kolosali problema – vis dažniau „išlendantys“ skandalai dėl sutartų rungtynių ir pinigų plovimo per lažybų kontoras. Nesu didelis futbolo žinovas, bet vis dėlto manau, kad LFF nedaro nieko rimtesnio, kad užkirstų tam kelią. Pareiškimai nesiskaito, reikia realių darbų, ir jų reikia dabar, nes Lietuvos futbolas darosi vis panašesnis į pigią pinigų skalbyklą.
Neaiškūs klubų savininkai, neaiškios kilmės jų pinigai – visa tai irgi neprideda pasitikėjimo“.
Aurimas Budraitis, žurnalistas, televizijos komentatorius
1. „Dabartinė federacija yra puvėsių fabrikas, kuriame veikiama principu – pirma, kišenės, po to draugų kišenės ir tik tada, jei lieka, futbolas.
Paantrinsiu vieno trenerio žodžius – kol tokie, kaip Stankus bus prie futbolo, apie jokį futbolo atsigavimą net svajoti neverta. Kol bus Kvedaras – taip pat. Man juokingai skamba, kai Kvedaras pasakoja „darysim tą, darysim aną“.
Turėjo keturiolika metų, nedarė, o staiga ims ir pradės daryt. Pone Kvedarai, jūsų laikas jau baigėsi.
2. „Aš rinkčiausi Deividą Šemberą. Vogt nevogtų ir kitam neleistų, ryšių turi daug – jie padėtų. Taip pat matęs, kaip reikia dirbti aukšto lygio futbolo struktūrose, o valdžios sluoksniuose, skirtingai nei Kvedarui, nieks durų neužtrenktų“.
