Kol Lietuva buvo užsiėmusi prezidento ir Europos parlamento rinkimais, Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Didžioji kolegija ėmėsi svarstyti – ar Latvija turės mokėti kompensaciją raudonajam smogikui, civilių žudikui Vasilijui Kononovui. Apie šią bylą ir teisines bei politines jos pasekmes mintimis dalijasi tarptautinės teisės specialistas Dainius Žalimas.
EŽTT Didžioji kolegija nagrinėja Latvijos skundą dėl pirmosios šio Teismo instancijos sprendimo. Dar praėjusiais metais EŽTT priteisė Vasilijui Kononovui, Latvijoje nuteistam už karo nusikaltimus, piniginę kompensaciją.
V. Kononovas nesutiko su 2000 metų Rygos apylinkės teismo sprendimu, pagal kurį jis buvo nuteistas šešeris metus kalėti “už genocidą ir nusikaltimus žmogiškumui”.
1944 metais V. Kononovas vadovavo sovietų partizanų būriui, kuris tariamai vykdė baudžiamąją operaciją nedideliame Ludzės rajono latvių kaime. Teismas nustatė, jog jis yra asmeniškai atsakingas už taikių kaimo gyventojų, tarp jų trijų moterų, kurių viena netrukus turėjo gimdyti, mirtį.
1944 metų gegužės 27-ąją į Latvijos kaimą Mazie Bati, buvusį 80 kilometrų nuo fronto linijos, įėjo grupė ginkluotų žmonių su vermachto uniformomis. Tai ne vokiečiai, o diversantai iš būrio „Raudonieji partizanai“, kuris buvo įsikūręs okupuotoje Baltarusijos teritorijoje.
Viso buvo nužudyti šeši vyrai ir trys moterys. Tris žmones, vieną vyrą ir dvi moteris, sudegino gyvus. Vėliau gaisravietėje buvo rastas apdegęs negimusio kūdikio skeletas.
Operacija buvo baudžiamoji, kaip aiškina V. Kononovo gynėjai, palaiminta neva egzistavusio partizanų karo tribunolo. Anksčiau, tų pačių metų vasarį, Mazie Bati kaime slėpėsi partizanų grupė, vadovaujama majoro Čugunovo: devyni vyrai, dvi moterys ir vaikas. Grupę aptiko ir sunaikino vokiečiai. Partizanų nuomone, Čugunovo grupę išdavė kaimo gyventojai. Dabar žuvusių draugai atėjo keršyti.
Byloje daug politikos
2009 m. gegužės 20-ąją prasidėjo Didžiosios kolegijos vieši klausymai. V. Kononovo advokatai ir trečiąja šalimi į bylą įsikišusi Rusija aiškina, kad minėti gyventojai neva buvo praradę civilio statusą, nes kažkas iš jų esą įskundęs minėtą partizanų grupę, namuose jie turėjo ginklų savigynai. Kartu V. Kononovo gynėjai pabrėžia, jog prieš nacizmą kovoję pogrindininkai visur žudė kolaborantus, tad jokio karinio nusikaltimo čia nėra. Taip pat aiškinta, kad V. Kononovas negalėjo žinoti, kad bus „padarytas kaltu“ už tai, kad Latvijos parlamento sprendimas įstoti į sovietų sąjunga bus interpretuotas, kaip okupacija ir pan. Galiausiai pereita į grynai istorinį ir politinį ginčą.
Lietuva taip pat pateikė savo poziciją šioje byloje, kurioje iš esmės įrodinėjo, kad nėra Baltijos šalims tiek nacių, tiek Sovietų Sąjungos okupacija buvo vienodas blogis. Reaguodama į tai, Rusijos pusė nebe tiek ginčijosi su Latvijos teisininkais, kiek komentavo juos papiktinusią Lietuvos poziciją. Visus viešus klausimus žiūrėti išklausyti čia.
Savo video interviu D. Žalimas, prisidėjęs prie minėtos pozicijos rengimo, komentuoja ją ir bylos peripetijas. Kaip pažymėjo pašnekovas, byla labai sudėtinga ir skausminga moraline prasme, joje daug politikos. EŽTT, kaip pažymėjo teisininkas, negali nei išteisinti V. Kononovo, nei įteisinti Baltijos šalių okupacijos. D. Žalimas taip pat pažymėjo, kad mėginimai paversti nėščią moterį kombatante ir pateisinti jos nužudymą – nepagrįsti nei moraliniais, nei teisiniais argumentais. Pasak jo, kylant abejonėms – ar asmuo yra civilis – tarptautinės teisės normos ir praktika linksta prie to, kad laikyti ji civiliu. Pasak D. Žalimo, tam tikros normos, draudžiančios žudyti ar net teisti kariniuose tribunoluose civilius, galiojo jau tada. Be to, teisininkas nurodė, kad, kalbant apie nusikaltimus žmogiškumui, kai kurios jų būna taikomos ir atgaline data.
Teisininko neįtikino Rusijos atstovų ir V. Kononovo advokatų teiginiai, jog gyventojai, kuriuos nužudė, buvo patys kalti, nes bendradarbiavo su nacių valdžia. Pasak D. Žalimo, tiek nacių, tiek sovietų režimas Baltijos šalyse buvo okupacinis, tad lyginti jų situaciją su Prancūzija ar Belgija – neišeina. Be to, kaip pažymėjo teisininkas, minimalus bendradarbiavimas su okupacine valdžia yra galimas jau vien todėl, kad okupuojanti šalis, pagal karo papročius, privalo užtikrinti civilių gyventojų saugumą.
