Rytoj popiežius Benediktas XVI rengia paskutinę generalinę audienciją Šv. Petro aikštėje. Nuo ketvirtadienio 20 valandos Šventasis Sostas bus laisvas.
Italijoje studijuojantis buvęs Šiaulių Šv. Jurgio parapijos klebonas Egidijus Venckus sako, jog popiežius pirmasis žengė į krikščionybės pavasarį.
Pirmas žingsnis
Nuo praėjusio rudens Romoje studijuojančiam E. Venckui asmeniškai sutikti Benedikto XVI neteko, bet yra dalyvavęs bendrose audiencijose Šv. Petro aikštėje. Su „Šiaulių kraštu“ jis dalijasi šių dienų nuotaikomis iš Romos: „Šiandien visi išgyvename naują ir netikėtą Šventojo Tėvo iššūkį, kuris paliečia kiekvieno mūsų tikėjimą ar netikėjimą. Šis jaudinantis įvykis pasauliui ir Bažnyčiai atskleis dar gilesnį Dievo ir Jo įsteigtos Bažnyčios prasmę ir misiją.
Apie Bažnyčios ir žmonijos tikėjimo atsinaujinimą popiežius yra pasakęs: „Visais istorijos laikais atsiskleidžia naujos apimtys, Evangelija apsireiškia visu naujumu, atsiliepdama į žmogaus širdies ir proto klausimus, padeda susigaudyti tiesoje ir su ja gyventi. Dėl šios priežasties esu įsitikinęs, kad ateis krikščionybės pavasaris.“
Taigi, šiam krikščionybės pavasariui, manau, pirmas žingsnį žengė pats Benediktas XVI.“
E. Venckus, pirmąją dieną paskelbus žinią apie popiežiaus atsistatydinimą, jautėsi kartu su kitais sukrėstas, nustebęs ir pasimetęs.
Jį asmeniškai paveikė, kai pasaulio televizijos, radijas ir internetas skelbė popiežiaus liudijimą, kai ši žinia palietė visus tikinčius, netikinčius, kitų religijų išpažinėjus, „gal palietė net tuos kraštus ir žmones, kurie yra ieškantys ir dar tik priims tikėjimą, susitaikinimą, atleidimą vienas kitam“.
E. Venckus mano, jog staigus ir netikėtas Bažnyčios liudijimas popiežiaus asmenyje tęsis iki naujojo popiežiaus išrinkimo. „Tai – tikrasis krikščionybės pavasaris“, – tvirtina buvęs Šiaulių Šv. Jurgio parapijos klebonas.
Susijaudinimo ašaros
E. Venckus pasakoja, kad Pelenų trečiadienio šv. Mišiose ypač jautėsi vienybė: „Susijaudinimo ašaras matėme ne tik tikinčiųjų, bet ir kunigų, vyskupų ir kardinolų veiduose.“
Italijos spauda įnirtingai spėlioja, kas bus toliau Bažnyčios gyvenime? Kokie pasikeitimai laukia išrinkus naująjį popiežių?
„Šis sukrėtimas dar ilgai gyvens mūsų širdyse, – dalijasi išgyvenimais E. Venckus. – Iš karto rasti atsakymą, ką tai reiškia, nelengva. Žmonėms ir Bažnyčiai bus darbo: ne tik telekomunikacijoms, teologams, filosofams, teisininkams, bet mums, kiekvienam asmeniškai – savo, Dievo ir Bažnyčios santykiuose.“
Deramai neįvertintas
Romos gatvės ir parduotuvės mirga paveikslais, įvairiais suvenyrais su popiežiaus atvaizdu. Knygynai pilni jo knygų. Ką tik išėjo popiežiaus biografijos knyga.
„Žmonės perka labai daug literatūros, nes šis popiežius – vienas iš stipriausių teologų ir katechetų šiandienos Bažnyčioje“, – sako E. Venckus. Jo nuomone, tikrai ne visi sugebėjo deramai įvertinti šio popiežiaus „intelektinį ir dvasinį formatą“.
„Man asmeniškai šis Šventasis Tėvas savo konkretumu ir tikslumu Bažnyčios mokyme, nusižeminimu ir apaštalavimu skelbiant Kristaus Evangeliją, buvo ir bus pavyzdys bei mokytojas kunigiškame kelyje“, – pripažįsta E. Venckus.
„Vėjas pučia, kur nori“
Tikiu.lt vyriausiasis redaktorius, VšĮ Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos direktorius Juozas Dapšauskas popiežiaus žodžių yra klausęsis Kelne (Vokietija) bei Sidnėjuje (Australija) vykusiose Pasaulio jaunimo dienose.
„Jonas Paulius II buvo spontaniškesnis, charizmatiškesnis, Benediktui XVI galbūt reikėdavo įdėti pastangų. Bet susitikimuose, kuriuose buvau, ir jis puikiai priimdavo jaunimą, ir jaunimas jį“, – sako J. Dapšauskas.
– Ką apie pasikeitimus šiuolaikinėje Bažnyčioje rodo Benedikto XVI sprendimas pasitraukti iš Šventojo Sosto?
– Visi įžvelgė, kad šis popiežius – konservatyvus. Bet šis žingsnis į istoriją įeis kaip precedentas. Galbūt ir kiti popiežiai ateityje tarnystės pabaigą priims natūraliai.
Dabartinio popiežiaus sveikata yra sudėtinga, bet iki tol buvo daugybė popiežių, kurie, būdami kone lėlės, tempdavo iki paskutinio atodūsio.
Būti popiežiumi yra dvasinė tarnystė. Kol Bažnyčia buvo suprantama kaip monarchinė institucija, monarchas turėjo eiti pareigas iki pabaigos. Tarnystę, kaip šis popiežius ir padarė, galima baigti anksčiau ir tęsti kitaip: pasitraukus į vienuolyną, rašant knygas.
– Kodėl reikėjo beveik šešių šimtmečių, kad toks sprendimas vėl būtų priimtas?
– Bažnyčioje naujovės gana sunkiai skinasi kelią. Manau, mažai kas tikėjo, kad šis popiežius pasitrauks. Jis – per amžius susiklosčiusių Bažnyčios tradicijų palaikytojas.
Žiūrint iš dvasinių taškų, bažnyčiai vadovauja Šventoji Dvasia, o ne vienas asmuo. Popiežius yra pripildytas Dievo ir Šventosios Dvasios, kažkiek mažiau – kardinolai, vyskupai, kunigai, o paprasti žmonės tarsi visiškai nebeturi. Šis sprendimas padės Dievo veikimą išplėsti visų žmonių link, suprasti, kad visi yra Dievo vaikai.
– Spėliojant, kas bus kitas Bažnyčios vadovas, pasigirdo kalbų, kad Šventąjį Sostą gali užimti juodaodis popiežius. Ar Bažnyčia pasirengusi dar vienam precedentui?
– Europą kartais sunku vadinti krikščioniška, nes dažnai čia likusios tik senosios tradicijos. Afrikos žemynas, kai kurios Azijos šalys, tuo labiau Lotynų Amerika, manau, yra vertesnės, kad popiežius būtų iš šių kraštų. Kodėl gi ne?
Šventoji Dvasia įdomiai veikia, nežiūrėdama į amžių, rasę.
Šventajame Rašte apie Šventąją Dvasią sakoma: „Vėjas pučia, kur nori.“
– Kokio atsinaujinimo reikia šiandienos Bažnyčiai?
– Nekeičiant paties Bažnyčios lobio, kuo labiau jį šiuolaikiškai pristatyti. Atėjęs naujas popiežius turinio neišduos. Bet reikia, kad mokėtų jį šiuolaikiškai ir įtikinamai skelbti.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
