JAV prezidento Baracko Obamos noras užmegzti dialogus su įvairiomis valstybėmis, kurios anksčiau buvo aiškiai įsitvirtinusios kitoje barikadų pusėje nei amerikiečiai, atrodo, galėtų būti pavadintas tikru „dialogų pavasariu“. Draugiški ženklai siunčiami ne tik Rusijai, Iranui, Kubai, bet ir Talibano atstovams Afganistane. Pirmoje kovo pusėje B. Obama oficialiai paskelbė, kad metas pradėti derybas su talibais. Tiesa, ne visais, o tik su tais, kurie, JAV manymu, yra „nuosaikūs“.
„Nuosaikiaisiais“, anot amerikiečių, turėtų būti vadinamos dvi su Talibano judėjimu susijusios asmenų grupės. Pirmiausia tai yra nacionalistai, kurių pagrindinis tikslas yra užsienio karinių pajėgų išvijimas iš Afganistano teritorijos. Antroji grupė apima afganus, prisidėjusius prie Talibano kovotojų daugiausia dėl tokių priežasčių kaip baimė ar nesaugumas, vyraujantys talibų valdomose Afganistano teritorijose (vyriausybei paklūsta vos 30 proc. šalies). Dėl didėjančios paramos talibams kaltas ir augantis nusivylimas dabartinės vyriausybės nesugebėjimu tvarkyti valstybės reikalų.
Anot JAV viceprezidento Joe Bideno, net 70 proc. talibų kovoja tik todėl, kad už tai gauna juos tenkinantį atlygį. Dar 25 proc. nėra laikomi beatodairiškai atsidavusiais šiam režimui ir nėra tikri dėl savo indėlio į kovą. Likusieji 5 proc. vadinami nebepataisomais. Tai dažniausiai yra tie kovotojai, kurie palaiko glaudžius ryšius su „Al Qaeda“. Vadinasi, logiškai mąstant, JAV turėtų būti pasiryžusios tartis su 95 proc. talibų sukilėlių, nes tik 5 proc. kovotojų laikomi radikalais.
Vienas įtakingiausių Talibano vadų mula Mohammadas Omaras kovo viduryje paneigė gandus, kad jis esą linkęs derėtis su JAV. Pagrindiniai M. Omaro reikalavimai lieka nepakitę: jis siekia, kad būti išvesti užsienio kariniai daliniai, šalyje būtų įvesta islamo teisė, o Afganistanas taptų visiškai nepriklausomas nuo JAV.
Talibams sutikus derėtis, jiems būtų pasiūlytos tokios nuolaidos kaip šiam judėjimui priklausančių narių paleidimas iš kalėjimų, paieškų įtariamuose namuose ir areštų sustabdymas bei diskusijos dėl galimos talibų lyderių amnestijos. Talibų pusė savo ruožtu turėtų atsisakyti užsienio karių pasitraukimo, kovotojai privalėtų liautis griauti infrastruktūros objektus ir nebepuldinėti valdžios pareigūnų bei įvairaus lygio tarnautojų, pavyzdžiui, mokytojų.
Akivaizdu, kad tokios abipusės nuolaidos greičiausiai ir toliau talibų vadų nesudomins. Reikalavimai suformuluoti taip, kad atitinka praktiškai vien JAV interesus. Nuolaidos talibams tik tokios, kad kalbama apie galimą kovotojų atleidimą nuo bausmių, tačiau visiškai neužsimenama apie Afganistano, t. y. visos valstybės, ateitį. Susidaro įspūdis, jog JAV nenori net girdėti apie tai, kad Afganistanas turėtų būti valdomas ne kaip kitos valstybės protektoratas, o kaip nepriklausoma, savarankiškai sprendimus priimanti valstybė. JAV ir Talibano dialogas šiuo atveju turėtų ne siekti vienareikšmiškai „sulaužyti“ talibų režimą, o bendradarbiauti su juo.
Bendradarbiavimo, o ne įsakinėjimo pozicijos JAV turi laikytis dar ir dėl to, kad karo eiga vis dėlto vyksta ne taip, kaip amerikiečiams būtų palanku. JAV yra priverstos tartis su talibais užimdamos toli gražu ne laiminčiųjų poziciją. Tiesa, dažnai teigiama, kad JAV jau turi sukaupusios nemenką patirtį panašioje situacijoje Irake, kai įtvirtinant stabilumą šalyje imtasi derybų ir papirkinėjimo politikos su sunitais. Tačiau praktika, taikyta Irake, negali būti kopijuojama ir Afganistano atveju.
Visų pirma Irakas buvo palankesnis deryboms, nes ši valstybė jau anksčiau turėjo centralizuotą valdžią. O Afganistanui būdinga fragmentuota genčių sistema, jas pirmiausia reikia suvienyti ir įvesti valdymą iš vieno centro, tik tada būtų įmanomas produktyvus „pinigų žaidimas“ su talibais.
Tačiau tai ne vienintelė sėkmingų derybų sąlyga. Irako sunitai ne fundamentalistai – jie priklausė tradicinei religinei pakraipai ir net linko prie sekuliarizmo. Afganistano talibai, priešingai, yra tikri islamo fanatikai, todėl „nupirkti“ jų įsitikinimus gali būti daug sudėtingiau. Be to, žmonės nuolat galvoja ir apie galimus pinigų srautus ateityje. Irake pinigai buvo uždirbami iš naftos, o Afganistane piniginės papildomos visų pirma verčiantis narkotikų prekyba. JAV nuolat teigia, kad sieks šiam verslui užkirsti kelią. Akivaizdu, kad amerikiečiai, norintys pažaboti narkotikų prekybą, talibų, taip pat ir kitų afganų akyse greičiausiai neatrodys parankūs derybininkai.
Ir tai tik problemos šalies viduje. Žvelgiant plačiau, reikia kalbėti jau ne vien apie lokalią, bet ir apie regioninę situaciją, nes talibai veikia ne tik Afganistane, bet ir Pakistane. Kovo pabaigoje vyksiančioje Hagos konferencijoje žadama pateikti pranešimą apie JAV strategiją Afganistane. Laukti, koks kelias bus siūlomas išbristi iš tokios keblios situacijos, kokia Afganistane klostosi dabar, nekantru jau šiandien, nes vien pareikšti, kad JAV ketina derėtis su talibais, yra per daug nekonkretu.
Jurgita Laurinėnaitė
