Ekspertai perspėja, kad tūkstančiai įvairiose valstybėse tebesaugomų kovinių branduolinių užtaisų gresia pasauliui branduoline katastrofa.
Pranešama, kad didžiosios branduolinės valstybės - Amerika, Rusija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Kinija - vengia nusiginkluoti. Indija, Pakistanas ir Izraelis prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties taip ir neprisijungė, Iranas nuolat įtariamas gaminantis branduolinį ginklą, o Šiaurės Korėjos pasitraukimas iš jos be jokių sankcijų - vadinamas tik vienu iš daugelio pavyzdžių, kad susitarime yra spragų.
Apie tai - Vaidos Pilibaitytės pokalbis su Josephu Cirincione (Jozefu Sirincijone), kuris yra Karnegio tarptautinio saugumo fondo Vašingtone Branduolinių ginklų neplatinimo programos direktorius. Beveik dešimtmetį kaip specialistas praleidęs Jungtinių Valstijų valdžios institucijose jis vadinamas vienu žinomiausių Amerikos ginklų ekspertų, minimas tarp žmonių, darančių įtaką dabartinės JAV administracijos užsienio politikai.
Kodėl Branduolinių ginklų neplatinimo sutartis (BGNS) vadinama sėkmingiausiu iš visų kada nors pasaulyje pasirašytų tarptautinių dokumentų?
Dėl keleto dalykų. Pirmiausia ji beveik visuotinai pripažinta. Visos pasaulio valstybės, išskyrus keturias, yra jai pritarusios. Vargu ar kuri kita sutartis gali tuo pasigirti. Antra, visus 35 metus, nuo įsigaliojimo ji padėjo užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui. Prieš pasirašant sutartį, pasaulyje buvo apie 23 valstybės, turinčios arba svarstančios galimybę įsigyti branduolinį ginklą - net tokios mažos valstybės, apie kurias net nepagalvotumėte - Šveicarija, Italija ar Švedija, kuri turėjo parengusi 100 ginklų programą.
Pasirašiusios sutartį dauguma šalių atsisakė ginklų ir nutraukė rengtas programas. Per pastaruosius 15 metų naujos šalys nuolat prisijungė prie sutarties ir nutraukinėjo branduolines programas - net tokios kaip Baltarusija, Ukraina, Kazachstanas, kurios atsisakė tūkstančių ginklų, paveldėtų iš buvusios Sovietų Sąjungos. 1991 metais Pietų Afrika atsisakė slapta gamintų šešių branduolinių įrenginių. Neplatinimo sutartis visą tą laiką buvo pagrindinis teisinis ir diplomatinis garantas, užtikrinantis, kad tokie ginklai neplistų pasaulyje. Ji neveikė tobulai, bet ypač gerai.
Vieno tokių netobulumų pavyzdys yra tai, kad Šiaurės Korėja prieš porą metų pasitraukė iš susitarimo be jokių sankcijų. Kaip tai įmanoma?
Pastaruoju metu iškyla daug problemų. Pasitraukimo procedūra yra kaip tik viena jų. Šiaurės Korėja, būdama sutarties narė, slapta konstravo įrangą ir įgijo galimybę sukurti branduolinį ginklą. Tai, kad šalis šiuo metu turi pajėgumų pagaminti 6 bombas, yra absoliučiai netoleruotina. Yra dvi išeitys iš šios situacijos. Pirma, tai Jungtinių Tautų Saugumo tarybos įsikišimas ir situacijos kontrolės perėmimas. Ir antra - būtinos aiškios taisyklės, numatančios, kad pasitraukusi šalis lieka atsakinga už sutarties pažeidimus ir negali naudotis technologijomis, kurias įgijo taikiems tikslams iš kitų šalių būdama narė. Būtent tokius siūlymus yra pateikusios Prancūzija bei Vokietija ir mes juos remiame. Svarbu prisiminti, kad ši sutartis yra tarsi gyvas organizmas. Ir tokie šalių susitikimai kaip šiemetinis, vykstantys kas penkeri metai, suteikia puikią galimybę nuostatas peržiūrėti ir įvertinti, kokie pokyčiai yra būtini. Tai vienas iš sutarties privalumų.
Iš tiesų nemažai ekspertų kalba apie sutarties krizę - jie būtent šį žodį vartoja. Gal įvardytumėte tuos šiuolaikinius iššūkius, apie kuriuos užsiminė JT generalinis sekretorius Kofi Annanas konferencijos atidarymo kalboje, su kuriais neplatinimo programa susiduria šiandien?
Žinoma. Tokių krizių jau yra buvusi ne viena. Tai ir branduolinio karo grėsme šaltojo karo metu, ir Indijos bei Pakistano bandymai 1998-aisiais. Krizių buvo visada. Tačiau ypač svarbu, kad šiuo metu matome net keleto tokių krizių skleidimąsi vienu metu. Tai yra naujos šalys, įsigyjančios branduolinį ginklą - t.y. Šiaurės Korėja ir galbūt Iranas. Taip pat problemos su milžiniškais egzistuojančiais arsenalų kalnais JAV, kurios turi 10 tūkst. vienetų, ir Rusija su 16 tūkst. Dar viena problema yra vadinamoji kuro ciklo kontrolė. Ne jėgainės (jos išties nekelia didelių problemų), bet faktas, kad tos pačios urano sodrinimo technologijos, kurios naudojamos energijai išgauti, gali būti naudojamos bombų gamybai. Tas pats galioja ir plutonio perdirbimui. Būtina nauja tarptautinė sistema, kuri užtikrintų šių technologijų kontrolę.
Tai, ką išvardijau, jau yra pakankamai blogai. Tačiau, mano manymu, kita didelė problema yra JAV lyderystės krizė. Amerika visuomet buvo pagrindinė sutarties lyderė, viena iš iniciatorių drauge su Sovietų Sąjunga. Tačiau dabartinė administracija nerodo jokio susidomėjimo sutartimi, nepateikia jokių konstruktyvių pasiūlymų, kaip ją pagerinti, priešingai, beveik reiškia priešiškumą. Tas lyderystės nebuvimas skleidžia pesimizmą tarp narių. Negana, kad yra tiek problemų, bet Amerika tarsi traukiasi į šoną ir to lyderystės vakuumo nėra kam užpildyti.
Taigi panašu, kad šios savaitės Irano užsienio reikalų ministro kritikoje JAV yra tiesos. Amerika kaltinama ir tuo, kad pati vengia vykdyti sutarties reikalavimus, susijusius su branduolinio ginklo bandymais.
O taip, tame daug tiesos. Taip, niekas nesiginčija, kad Iranas tikrai kelia problemų. Bet tai ne vienintelė problema. Aš turėjau galimybę šias pirmąsias dienas klausytis šalių atstovų kalbų konferencijoje ir dauguma jų įsitikinę, kad branduolinio ginklo laikymas yra neteisėtas, jų iš viso neturėtų būti. Jie piktinasi, kad kai kurios šalys gina savo teisę turėti branduolinių ginklų, tuo pačiu metu neleisdamos to kitoms. Tai sukuria nestabilią situaciją. Juk pagrindinis sutarties principas ir yra tas, kad visos šalys - tarp jų ir Lietuva, Latvija bei Estija pasižadėjo niekad nekurti branduolinių ginklų, o turinčios pažadėjo jų atsikratyti. Dabartinė krizė susidarė dėl to, kad šalys mato, jog ypač JAV nerodo ketinimų kada nors tai padaryti. Tai pati tikriausia pasitikėjimo krizė. Iranas ir pabrėžia šį nepasitikėjimą. Tačiau tuo pačiu metu ignoruoja problemą, kurią pats kuria.
Kas, jūsų manymu, atvedė prie šios krizės?
Manau, branduolinės valstybės nepadarė pakankamai, atsisakydamos savo arsenalų. Neseniai paviešinta JT ataskaita dėl branduolinių grėsmių, iššūkių ir krizių parodė, kad šalys prastai vykdo nusiginklavimo įsipareigojimus. Kodėl JAV iki šiol turi 10 tūkst. ginklų? Kokiam kariniam tikslui? Pagreitinus nusiginklavimą, išaugtų pasitikėjimo lygis tarp šalių.
Kita priežastis yra nesugebėjimas derėtis su tokiomis grėsmingomis šalimis kaip Šiaurės Korėja ir Iranas. Tikiu, kad jei iš tiesų būtų tinkamai deramasi, rezultatus būtume jau pamatę. Tačiau dabartinė JAV politika yra orientuota į režimų eliminavimą, o ne derybas su jais.
Trečia priežastis yra branduolinio ciklo kontrolė. Atominė energetika susijusi su didžiuliais pinigais ir žmonės pernelyg ilgai užsiima prekyba šiomis technologijomis, pamiršdami jos panaudojimo grėsmę. Ir nesvarbu, ar tai nelegalus pakistaniečio A. Q. Khano tinklas, kuris naudojo tiekėjus Europoje, kad parduotų medžiagas Libijai, Iranui ir, tikėtina, Šiaurės Korėjai, ar Rusija, sudarinėjanti sandorius su Iranu dėl atominių reaktorių statybos. Pernelyg dažnai finansiniai interesai pranoksta rūpestį dėl tarptautinio saugumo.
Ar jūs, kaip ir kiti ekspertai, esate nelinkęs manyti, kad šioje konferencijoje bus pasiektas bendras sprendimas dėl sutarties ateities?
Sakyčiau, tikimybė, kad tai įvyks, labai maža. Gera žinia yra tai, kad ir anksčiau ji nebuvo didesnė. Tarkime, prieš penkerius metus konferencija prasidėjo su tokiu pat pesimizmu, tačiau baigėsi tuo, kad šalys pajėgė susitarti (1995 ir 2000 metų konferencijose buvo priimti svarbūs sprendimai neribotam laikui pratęsti sutarties galiojimą ir numatyti „13 praktinių žingsnių“ - praktinius branduolinių valstybių ir kitų BGNS proceso dalyvių veiksmus siekiant branduolinio nusiginklavimo - red.). Tačiau šiemet egzistuoja lyderystės problema, apie kurią kalbėjau. Nepanašu, kad JAV rūpėtų galutinis susitikimo rezultatas. Amerikai nepatinka daugiašalės institucijos, ji žiūri į jas kaip į liliputijas, kuriose Guliveriui gresia būti supančiotam. Nesant reikiamo pasiaukojimo, konsensusas vargu ar įmanomas.
Tiesa, žlungančios konferencijos nėra toks jau išskirtinis reiškinys, tačiau ši vyksta ypač kritiniu laikotarpiu. Jei ji virs tik badymusi pirštais, ypač jei JAV bus laikoma to priežastimi, pasitikėjimo krizė apims visą neplatinimo režimą. Bus kur kas sunkiau kontroliuoti pradedamas urano sodrinimo programas ir to daugelis baiminasi. Priemonės, kurių bus imtasi ar nesiimta per ateinančius dvejus metus, ir lems, ar bus leista plisti naujiems ginklams. Tai taip svarbu.
Ar jūs sakote, kad egzistuoja reali grėsmė, jog branduolinis ginklas bus panaudotas netolimoje ateityje?
Taip. Mano manymu, savo kalboje JT generalinis sekretorius labai blaiviai ir tiksliai įvertino grėsmę. Ji kyla ne tik iš pagrindinių branduolinių valstybių, bet ir Indijos bei Pakistano, kur metų metus žmonės tikėjosi konflikto. Šiuo metu santykiai tarp šių šalių geresni, tačiau nėra garantijos, kad tai ilgai tęsis. Kita grėsmė, kad branduoliniu ginklu gali pasinaudoti teroristinės grupės. Įsivaizduokite, jei „Al Qaeda“ pavogtų medžiagų iš prastai saugomų Iranui priklausančių ginklų saugyklų Rusijoje, jie galėtų pasigaminti bombą ir ją panaudoti. Trečia problema yra naujos branduolinės valstybės. Didžiausia problema yra ne tai, kad Iranas panaudotų pasigamintą ginklą, jie žino, kad po to juos pačius sunaikintų. Grėsmė ta, kad tokio išpuolio be atsako nepaliktų kitos regiono šalys - ką darytų Saudo Arabija ar Egiptas, kuris vykdė programą 7-ame dešimtmetyje, arba Turkija, ar ta pati naujoji Irako vyriausybė? Tuomet branduolinė banga nusiristų per visus Artimuosius Rytus. Turėtume 5-6 naujas branduolines šalis ir neišspręstus vietinius politinius-ekonominius klausimus. Visa kartu sudėjus atsiranda priežastis prasidėti branduoliniam karui. Būtent tai turėjo omenyje JT generalinis sekretorius kalbėdamas apie gresiančią katastrofą.
Pokalbis transliuotas Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai“ su rubrika „Naujienų žemėlapis“. Rubrikos galima klausytis penktadieniais po 8.30 val. per Lietuvos radiją.
www.lrt.lt
