Po mylimos mamos Jaruslavos Šopagienės mirties šiek tiek aprimus jausmams ir emocijoms į „Žemaičio" žurnalistus kreipėsi milašaitiškė Jolanta Akunienė. Moteris įsitikinusi, kad jei mamą gydžiusi medikė būtų prisiminusi Hipokrato priesaiką ir skyrusi šiek tiek daugiau dėmesio pacientei, stiprus plaučių uždegimas nebūtų pasibaigęs mirtimi. Gydžiusios medikės versija kiek kitokia.
„Mamą, kamuojamą stipraus plaučių uždegimo, nuvežėme į Plungės ligoninę, kur ji buvo paguldyta į vidaus ligų skyrių. Ligonės sveikata vis blogėjo, todėl gydanti medikė iškvietė budinčią reanimatologę Nataliją Kuzminčiūtę. Šiai nepasirodžius mama neteko sąmonės ir buvo perkelta į reanimacijos skyrių. Tuo metu gydytojos nebuvo, buvo tik slaugytojos, kurios ir rūpinosi ligone. Kai po poros valandų medikė pagaliau atėjo, mes jos pasiteiravome apie mamos sveikatos būklę, o ši pasakė, kad patys pasižiūrėtume, bet mes juk ne medikai, nesuprantame, kaip jaučiasi sunkus ligonis", - pasakojo J. Akunienė.
Ligonė jautėsi geriau, padėtis sunormalėjo, ir artimieji išvažiavo namo. „Kai atvažiavome rytą, jos būklė buvo smarkiai pablogėjusi. Mama gulėjo tame pačiame kampe, su ta pačia deguonies kauke, šlapia, pamėlynavusi, ištinusi ir labai tikėtina, jog naktį N. Kuzminčiūtė visiškai nieko nedarė, kad pagelbėtų ligonei", - žarstė kaltinimus medikei J. Akunienė.
„Mano mama ne pirma ir ne paskutinė, kurios laiku nepriėmė į reanimaciją. Mes juk neturim medicininio išsilavinimo ir nesuprantam, ką daryti, bet jei medikė būtų parodžiusi bent kiek žmoniškumo ir draugiškai patarusi, gal per tą naktį būtume nuvežę į Klaipėdą ir viskas nebūtų pasibaigę mirtimi? Gal medikams vis dėlto reikėtų pažiūrėti iš artimųjų pozicijų? Sunku žmogui, kai jis bejėgis ne tik prieš mirtį, bet ir prieš gydytojų abejingumą", - dalijosi nuoskauda J. Akunienė.
Plungės ligoninės direktoriaus pavaduotoja Danguolė Luotienė, peržiūrėjusi dokumentus, sakė, jog neįžvelgia gydytojos N. Kuzminčiūtės klaidų, o kad išsiaiškintume, ar ji elgėsi etiškai, pasiūlė pasikalbėti su pačia reanimatologe.
Gydytojos N. Kuzminčiūtės versija kiek kitokia. Ji nesijaučia kalta dėl to, kas nutiko šešiasdešimt aštuonerių metų pacientei, ir teigia padariusi viską, ką ji galėjo.
„Kai man pranešė, kad reikia konsultuoti ligonę vidaus ligų skyriuje, aš buvau pas vyriausiąjį gydytoją. Pasakiau, kad netrukus ateisiu, o kai grįžau į skyrių, pacientė jau buvo čia perkelta. Su artimaisiais bendravau visai nedaug, kai ligonei buvo suteikta būtinoji pagalba, nuėjau pasakyti, kad šie gali ją aplankyti, o paskui jie išėjo", - pasakojo medikė.
Gydytoja tvirtina, kad apie pacientės sveikatos būklę namiškių neinformavo todėl, kad niekas jos neklausė. „Nesuprantu, ko giminės nori, juk aš su jais net nebendravau, nebuvo jokios diskusijos", - aiškino N. Kuzminčiūtė.
Paklausta, kas tą naktį buvo daroma, kad ligonė jaustųsi geriau, gydytoja sakė, jog ji buvo paguldyta tik vienai nakčiai. Rytą planuota pacientę perkelti į Klaipėdos universitetinę ligoninę tirti ir gydyti, todėl jokio ypatingo gydymo nebuvo imtasi. „Dėl gydymo su artimaisiais nebuvo jokios diskusijos, o pablogėti galėjo ir dėl kitos priežasties. Liaudiškai tariant, ligonei buvo nediagnozuotas kraujo vėžys. Galimybių ištirti mes neturim, o gydyti, kol diagnozė nėra aiški, negalime", - pasakojo medikė.
J. Šopagienė, tris paras praleidusi Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, mirė. Mirties liudijime įrašyta tiesioginė mirties priežastis - kvėpavimo funkcijos nepakankamumas. Nurodytos ir kitos kvėpavimo takų ligos, kurios galėjo įtakoti ligonės mirtį. Jei pacientė ir būtų nuvežta į Klaipėdą dar tą pačią naktį, o reanimatologė buvusi pakantesnė giminaičiams, vargu ar būtų išvengta mirties. Ko gero, būtų nelikę tik artimųjų nuoskaudų ir pykčio.
Irena DIRGĖLIENĖ
