Vasara – pats „kūniškiausias“ metų laikas. Besiplaikstantys vasariniai drabužiai daugiau atidengia kūnus nei pridengia, o ką ir bekalbėti apie saulės vonias paplūdimiuose ir pliuškenimąsi jūroj bei ežeruose.
Žvilgsnis į veidrodį
Nenuostabu, kad vasarai atėjus savo kūno proporcijas nužiūrinėjame ir vertiname dažniau nei bet kada. Tad kokius jausmus mums sukelia žvilgsnis į savo apnuogintą atvaizdą veidrodyje: pasigėrėjimą ar pasibjaurėjimą, džiaugsmą ar nerimą?
Anot psichologės Jean Tignol, tyrinėjusios įvairias vyrų ir moterų fobijas, susijusias su savo kūno suvokimu, apytikriai 90 proc. moterų ir 70 proc. vyrų yra nepatenkinti savo kūnu. Pasirodo, džiaugtis savo išvaizda (ne rūbu, o savo kūnu) – vos ne retenybė. Kas gi kaltas dėl šitaip paplitusio nepasitenkinimo: auklėjimas, žurnalų viršeliai ar tobulybės siekis? Panašu, kad savo kūno įvaizdis – tikras Achilo kulnas: jam greitai gali pakenkti tiek mesteltas kritiškas komentaras, tiek tobulų proporcijų idealizavimas.
Visuma – daugiau nei atskirų dalių suma
Grožio specialistai tvirtina, kad jei po dalelę ištyrinėtume bet kurios gražuolės ar gražuolio kūną, tikrai rastume trūkumų – tobulas kūnas gamtoje tiesiog neegzistuoja. Įsižiūrėję kad ir į tikrai gražų veidą, nustebtume, jog nosis kiek didoka, akys truputį žvairuoja, o gal net yra skirtingos formos ar nevienodai nutolusios nuo nosies. Esmė ta, kad grožis – tai visuma, o visuma visada pranoksta atskirų dalių sumą. Tad jeigu paauglė (ar bet kokio amžiaus žmogus) staiga susirūpina, kad jos akys per daug nutolusios nuo nosies, antakiai nepakankamai išlenkti ar smakras atsikišęs, toks susirūpinimas greičiausiai neturės realaus pagrindo, nes grožį lemia ne tam tikros kūno dalies dydis ar forma, bet jo santykis su kitomis kūno dalimis. O ką jau ir bekalbėti apie eiseną, veido išraiškas ar gestikuliaciją – tai irgi neatskiriamas kūno grožio matmuo. Tiesa, dažniausiai (nebent esame kino aktoriai) mes net nežinome, kaip atrodome iš tikrųjų, nes stebime save sustingusius prieš veidrodį arba ne itin natūralioje pozoje. Taigi, prieš kritiškai vertindami savo kūną, prisiminkime, kad tikrai objektyviems mums būti praktiškai neįmanoma.
Ne kaip, o ką
Apie savo kūną galima mąstyti dviem kryptimis: kaip jis atrodo ir ką jis gali (ką jis man duoda). Norėti būti gražiam ar gražiai yra natūralu ir neginčytina, tačiau jei kūną vertiname tik pagal tai, kiek jis atitinka idealą ar jo neatitinka, jis taip ir liks deramai neįvertintas. Meilė savo kūnui – tai pirmiausia savo kūno įvertinimas ir dėkingumas jam už jo suteikiamas paslaugas ir dovanas. Tai ypač svarbu kalbant apie savo seksualumo suvokimą. Jei moteris jausis seksuali, nes vienu ar kitu parametru atitinka seksualios „pupytės“ įvaizdį, kažin ar tai pasitarnaus jos realiam seksualumui ir savivertei. O jei moteris žvelgs į savo kūną kaip malonumų, vaisingumo ir švelnumo nešėją, tai ji jausis seksuali ir be įprastinių seksualumą išryškinančių atributų (makiažo, seksualių rūbų ir pan.). Pavyzdžiui, pirmoji žvelgdama į papilnėjusias šlaunis su pasibaisėjimu sau sakytų „kokios storos mano šlaunys“, o antroji – „kokios tvirtos, moteriškos mano šlaunys“.
Tobulybės beieškant
Specialistai tvirtina, kad tikrai gražių, itin dailiomis formomis ir bruožais apdovanotų žmonių yra labai mažai. Tai kas lieka visiems kitiems: darytis plastines operacijas ir visokiomis kitokiomis priemonėmis vytis grožio etaloną? O gal tiesiog praplėsti grožio suvokimo diapazoną?
Tobulo grožio standartai keičiasi priklausomai nuo kultūros, laikmečio. Grožis tikrai labai sąlyginis. Juk du visiškai skirtingų, net priešingų proporcijų žmonės gali būti tikrai labai gražūs. Tad tikrai neprotinga vertinti savo kūną pagal griežtus tam tikrų proporcijų grožio reikalavimus. Tiesa, stengtis būti gražiam, pasitempti – sveikintina. Tačiau mylėti savo kūną ir grožėtis juo galima ir dera tikrai ne tik išrinktiesiems.
Be to, kai iš tikrųjų moki mėgautis gyvenimu, tiesiog nelieka laiko būgštauti dėl esamų ar įsivaizduojamų kūno trūkumų.
Kaip padėti dukrai susidraugauti su savo kūnu
Jeigu dukrelė atsisako dėvėti tam tikrus rūbus, nes ji atrodo su jais „stora“ arba „liesa“, nederėtų primygtinai piršti jai to rūbo. Tačiau tokiu atveju frazes „aš stora“ ar „aš liesa“ vertėtų pataisyti: „Tu manai, kad šis rūbas tau netinka?“ (vietoj „Tu manai, kad su šiuo rūbu atrodai stora?“). Tai gali būti kaip tik gera proga pakalbėti apie skirtingas moters kūno formas, dydžius, proporcijas ir žmonių kūnų įvairumą.
·Jeigu dukra yra pilno sudėjimo, tačiau akivaizdžiai valgo daug, neatsisako ir užkandžių tarp pagrindinių valgymų, verta apie tai pasikalbėti. Žodžius reikėtų rinktis atsargiai. Jei ji tikrai yra stambi, tai pati seniai tą žino, todėl svarbu to neakcentuoti. Geriau pasidomėti, kodėl jai norisi tiek užkandžiauti: galbūt jai kažkurioje srityje nesiseka, jaučia nerimą, gal maistas jai – paguoda? Galima pasiūlyti visai šeimai pradėti sveikiau maitintis, pakviesti dukrelę kartu ruošti sveiko maisto, nekaloringų patiekalų ar užkandžių.
Jeigu dukrelė vis klausia, kaip ji atrodo (su tam tikru rūbu ar tam tikroje situacijoje), tuo akivaizdžiai rodydama susirūpinimą savo išvaizda, nebūtinai reikia tiksliai atsakyti, ką jūs galvojate. Kalbant apie mergaitės išvaizdą, vertėtų komentuoti atsargiai, nes ypač paauglystėje ji tikrai labai jautri kritikai ir pažeidžiama. Geriau dažniau jos paklausti: „O kaip tu manai, kaip tu atrodai?“ Jei mokėsite klausyti, suprasite, ką mergaitė nori išgirsti jus sakant.
Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė.
