„Apie kultūrą reikia kalbėti iš esmės, juk tai ne vien teatrai ar kitos meno sritys. Visų pirma - tai žmogaus vidinė kultūra“, - pašnekesį apie Lietuvos kultūros sopulius pradeda architektas, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto profesorius, habilituotas daktaras Vladas Stauskas.
Ar ko nors nepražiopsojome Lietuvos nepriklausomybės pradžioje? Ar jaunimui dėstomas toks dalykas, kaip tarpusavio bendravimo kultūra? Ir koks šiandien yra jaunų žmonių santykis su juos supančia aplinka, klausia „Respublika“?
Klausimų, deja, turbūt daugiau nei atsakymų... Tačiau bent jau kalbėti apie tai galima. Ir būtina. Šį kartą - puslapis profesoriaus V. Stausko mintims.
Informacija prieš bendravimo pamokas
„Į vidurinių mokyklų programas prikišta tiek faktų, skaičių, geografinių, matematinių žinių ir formulių. Dieve, ar reikia tiek informacijos?! O štai bendravimo pamokų - kada atleist, kada supykt, kaip elgtis viešose erdvėse - jų nėra.
Juk į troleibusą pirmi susigrūda sportiški vyrukai, o jų draugės (jei telpa) įlipa paskui. Autobuse stovi išsižergę 13-14 m. paaugliai. Tai bus įvykis, jei užleis vietą vyresniam! Pats girdėjau kaip vienai pagyvenusiai moteriai tarstelėjo: „Tau jau iškeliaut reikia, o mums dar gyvent“.
Vadinami elito vakarėliai. Į juos „dėl veislės“ pakviečiamas vienas mokslininkas. Bet kviečiami popmenininkai ir šou žvaigždės. Nepastebime gilesnių, kuklesnių žmonių, tikrų kūrėjų, kurie kaip mielės reikalingi lietuviškam pyragui.
Tik pusantros iš keturių televizijų prisiminė, kad yra tokia šventė kaip Vasario 16-oji. Tai irgi daug pasako apie kultūrą ir kaip neprotingai skirstomos lėšos, įdomiai parenkami prioritetai.
Tikros meilės ilgesys
Žmogus visada jautė poreikį iš meno patirti kažką gero. Norisi, kad iš koncerto ar parodos išeitum šypsodamasis, kad pasidarytum geresnis, švaresnis. Kai aplink tiek daug netikrumo, žiaurumo, melo ir smurto, o šiuolaikinio meno galerijos bruka taip vadinamą „tikrąjį meną“, kuris būtinai turi šokiruoti, tada sako: „Oi, koks stiprus menas“. Kai kurie menotyrininkai apie tokį meną atsiliepia teigiamai, kad nepasirodytų „dinozaurais“.
Tai, kas miela širdžiai, egzistavo ir XI, ir XII, ir XV a. Toks menas reikalingas ir bus reikalingas, kol žmogus bus gyvas, nesuvalgytas radioaktyvių vėžių nuo begalinio sėdėjimo prie kompiuterių, televizijos ekranų ir pašnekesių mobiliaisiais telefonais.
Žmogus visada norės to, kas šilta ir gera: meilės, motinystės. Nejau mūsų amžiuje šios temos nebereikalingos? O ar labai jų daug šiuolaikiniame mene? Ne sekso, bet paprastos, gražios meilės.
Šiuolaikinis menas - tai paviršutiniški, madingi ieškojimai. Mano moto ir architektūroje: medis išaugs savo tautos ir kultūros terpėje. Net lokalinėje terpėje. Juk gražus Vilniaus dangoraižis visai netiks Nidoje ant kopos.
Reikia ne ieškojimų, bet atradimų
Per menotyros disertacijų gynimą vienas studentas priėjęs pasakė: „Profesoriau, atnešiau labai naujovišką kūrinį, labai daug naujienų esu į jį sudėjęs. Prašau paskaityti ir pasisakyti“. Atsakiau jam Balio Sruogos, kadaise buvusio VDU Literatūros katedros vedėjo, žodžiais: „Kolega, ieškojimų aš neskaitau, o kai turėsite atradimą, atneškite, mielai paskaitysiu“.
Lietuvai reikia atradimų, nes šiais laikais ieškojimų visose meno šakose daug. Garbindami garsiuosius anų laikų kūrėjus - Mikelangelo ar Mozartą, nesusimąstome, kad greta jų buvo šimtai prastų tapytojų, muzikų ir skulptorių. Tų menininkų bandymai ir ieškojimai per amžius tiesiog išnyko. Lietuvoje yra labai stiprių kūrėjų, gabių žmonių. Bet kartais ieškojimai pastatomi prieš atradimus, kaip vežimas prieš arklį.
Sakoma: „Būkime europiečiai“. O aš atsakau: „Kada mes nebuvome europiečiai?“ Būkime lietuviais didžiulėje tautų mėsmalėje, išlikime kaip nors. Busime įdomesni, jei būsime lietuviai. Po žodžiais „būkime europiečiai“ ar „būkime kosmopolitai“ paslėptas pavojingas pasiūlymas. Juk tai taip pat reiškia, kad turėtume nelabai mylėti tai, kas tautiška, kas lietuviška.
Žaviuosi, kaip japonai išlaiko viduriuką tarp modernizmo, kosmopolitizmo ir nacionalizmo. Tą patį teko matyti ir Norvegijoje. Iš Danijos grįžusi dukra pasakojo, kad net per mažųjų gimtadienius į tortus šalia žvakelių įsmeigiamos Danijos vėliavėlės. O štai Lietuvoje privačiuose kvartaluose tingi vėliavas net vasario 16-osios proga iškelt cepelinų prisivalgę...
Lietuvai trūksta verslo kultūros
Esu daug keliavęs po pasaulį ir ne daug kur mačiau tokios aukštos kultūros žmonių, kaip Lietuvoje. Pasiklausai Helsinkio operos ir Vilniaus operos - tai du nesulyginami dalykai. Nesu specialistas, tad pasakysiu subjektyviai: Helsinkis, mano manymu, yra provincija, palyginus su Vilniumi. Kur bepasisuksi, visose meno srityse labai daug gabių žmonių. Kolegos architektūroje, urbanistikoje, miestų tvarkyme, planavime. Juk pastatėme naujus miestus - Visaginą, Elektrėnus.
Tad nereikia kurti Lietuvos įvaizdžio. Viską jau turime. Tik reikia mokėti tai pateikti.
Štai architektūra. Tai nėra vien pastatai, juk yra ir atvirų erdviųarchitektūra, kraštovaizdžio, skvero, aikštės bulvaro. Sykį, pabėgau iš kraštovaizdžio architektų kongreso Singapūre. Visiškai vienas su žemėlapiu rankose sėdau į metro, važiavau į priemiesčius ir stebėjausi, kad ir ten aplinka nepaprastai gražiai sutvarkyta. Grįžęs paklausiau miesto mero, kaip jiems sekasi tai padaryti? Jis atsakė, kad tam jie panaudoja iš gyventojų surinktus mokesčius. Juk tai vieša erdvė, už kuria atsakingas miestas.
Ir paminėjo, kad turtingi kapitalistai, net jei yra kilę iš daugiabučio kiemo, tiesiog jaučia pareigą ir tradiciją paremti savo aplinką. Ne gražiais laiškučiais Kalėdų proga, bet finansiškai. Ir tai kiekvieno verslininko kultūros klausimas. Juk jie žino, kad ne Mėnulyje jų fabrikai stovi.
Yra toks posakis: ko negali pinigai, tą gali labai dideli pinigai. Ir yra toks žodis kaip verslo kultūra. Juk yra mecenatų, kurie remia meną, kultūrą. Gražu, kai verslininkai supranta, kad ir jie yra bendruomenės nariai. Galbūt jiems pasisekė labiau, jie uždirba daugiau, tad kodėl nepasidalinus su bendruomene, kurioje gyveni?
Štai Buenos Airės Argentinoje, ne toks turtingas miestas kaip Singapūras. Ten greta puikiai sutvarkyto skvero mačiau užrašą, kad jį prižiūri viena privati kompanija. Ten įprasta prisidėti prie miesto puošimo, nes įmonės darbuotojai taip pat gyvena mieste ir priklauso miesto bendruomenei. Labai norėčiau, kad ir Lietuvoje atsirastų daugiau verslo kultūros pavyzdžių“.
Jurgita Rancevienė
