Kai žmonės, neturėdami elementaraus supratimo apie elgesio kultūrą ima veržtis vadovauti kultūros žinybai, į galvą ateina senas anekdotas: “Alio. Čia skalbykla? Kokia dar skalbykla, čia kultūros ministerija, jo....tvoju...“ (toliau seka riebus rusiškas keiksmažodis).
Vienos neaiškios kilmės partijos pirmininkas nusprendė vėl suspindėti viešoje erdvėje. Matote, panoro tapti kultūros ministru (o gal net visai ir nepanoro šio posto, bet suspindėt tai tikrai panoro). Šalies Prezidentė pasakė: „ne“. Kandidatas į ministerius Prezidentės adresu ištarė žodžius: „boba“, „autoritarizmas“. Gal ir ne veltui sakoma – kokias savybes turi pats, tokios užkliūva ir kituose.
Prieš rašydamas šį straipsnį, laukiau ilgiau kaip savaitę. Galvojau, gal žmogus prisipažins pasikarščiavęs, gal atsiprašys...Gal būt kiti politikai ar visuomenės veikėjai dėl tokio (atsiprašau, norėjau pasakyti „politiko“, bet nepasakiau) elgesio pasakys kažką santūraus, rimto...Sulaukiau beveik vien tik besaikio noro bet kokia kaina pasipiarint. Taip pat, vos ne kiekvieną dieną įgarsinant po kandidatūrą į vyriausiąjį šalies kultūrininką. Be to, įvairiausių spekuliacijų dėl valdančiosios koalicijos tvirtumo (koalicijos, kurios pabaigos, beje, laukia nesulaukia vis didesnis skaičius šalies piliečių).
Bet labiausiai laukiau rimtos diskusijos dėl šalies kultūros politikos, taip pat ir dėl kandidato į, šiaip jau, labai svarbų postą. Tiksliau sakant, į postą, kuris turėtų būti svarbus normalioje valstybėje, nors Lietuvoje kultūra prie bet kurios valdžios niekuomet nebuvo reikšminga sritis. Gal todėl ji pas mus tokia našlaitė.
Turbūt derėtų pasakyti, jog valdžiai trūksta politinės atsakomybės prieš rinkėjus. Tačiau šiuo atveju tai būtų per lengva diagnozė, nes pacientas beviltiškai serga.
Normaliose demokratiškose partijose dėl kandidatų į atsakingus postus pirmiausia aktyviai diskutuojama partijos viduje, svarstomos kandidato asmeninės savybės, nagrinėjama jo pasaulėžiūra, vertinama kompetencija. Pas mus gi viskas „nubuitinta“ – į postus pretenduoja lojalieji ir draugai. Praktika labai paplitusi, pvz., gauti užsienio reikalų ministro postą galima tinkamai sulošus keletą teniso partijų su premjeru. Tada atsiranda galimybė ir nevienareikšmiškai vertinamam karjeros diplomatui apšokti politikos asus ir užkopti į viršūnę. Konservatorių atveju, partijos nuomonės šiaip ne taip visgi buvo paisoma, be to įsikišo ir pati Prezidentė, tad išsišokėlį pats gyvenimas greitai pasodino į vietą. Visgi bedarbiu neliko – gavo postą Afganistane.
„Prisikėlėliai“ net ir nesimaskuoja: visus sprendimus priima tūlas šoumenas, savo negausios komandos narius naudojantis kaip politinius statistus. Į politiką žiūrima nerimtai, nors šnekama rimtu veidu. Nėra normalios partijos – nėra ir pilnavertės diskusijos partijos viduje. Svarbiausias kriterijus – ištikimybė partijos lyderiui. Dalykinės ir asmeninės potencialaus ministro savybės tiems kas deleguoja kandidatą visiškai nerūpi. Ministro darbas nupiginamas iki gerai žinomo visų šalių proletariato vado nemirtingos tezės, jog kiekviena virėja gali valdyti valstybę.
Manyčiau, turėtų būti trys pagrindiniai kriterijai skiriant aukštą pareigūną: politinis, dalykinis ir žmogiškasis. Valinskas, valstybės vadovės nuomone, neatitiko žmogiškojo kriterijaus. Su tuo sunku būtų nesutikti. Dabartiniam ministrui Vilkaičiui, pasak Valinsko, trūksta dalykinių savybių. Operos dainininkas Staponkus, anot premjero, neatitinka nei politinio, nei dalykinio kriterijaus. Apie Staponkaus žmogiškas savybes sunku ką ir pasakyt, nes plačiajai visuomenei jis yra per menkai žinomas. Bet kokiu atveju, siekiant ministro posto neužtenka norėti padaryti KĄ NORS gero. Šį „ką nors“ derėtų išreikšti nepalyginamai konkrečiau.
Tad lauksime sekančio kandidato į kultūros ministrus.
Vargu ar tai bus žmogus, kuriam labai rūpėtų Lietuvos kultūra. O jei ir rūpėtų, beveik neabejotina, kad naujasis ministras nieko negalėtų pakeisti. Galėtume vardinti buvusius kultūros ministrus vieną po kito – ir vis bėdos. Jos kaip lakmuso popierėlis atspindi visos šalies bėdas. Beje, nesiseka ne vien tik mūsų kultūrai.
Apskritai stokojama bendros politinės kultūros. Tuomet spjaunama ant visko. Vadinamojo elito tarpe auga cinizmas ir abuojumas žmogui bei jo poreikiams. Užmirštama, kad pilietis yra ne tik rinkėjas, bet tiesiog žmogus. Dėl šio užmaršumo ir gimsta idėjos atimti paskutinius pinigus iš tų, kurie dar mokėti gali (nes neemigravo). Ministrų– cinikų kabinetas kerta iš peties. Gerbiamas Valinskas tokį kabinetą tikrai papuoštų.
Vis smunkant ekonomikai ir lietuviams vietoje verslo renkantis emigraciją, socialines pašalpas ar šešėlinį verslą, visus bandoma desperatiškai apmokestinti. Nesant sveikos nuovokos, neatsižvelgiama į politinę ir ekonominę logiką.
Štai tokia yra šiandienos valdančiųjų “kultūra". Labiau panašesnė į save naikinančią antikultūrą.
Kultūros ministro skyrimo peripetijos galėtų būti pavadintos eiliniu nesusipratimu. Tačiau tai valdančiosios koalicijos veikimo simbolis. Vienas iš ekskandidatų į ministrus jau vaikšto po jam draugiškus televizijos kanalus ir į pagalbą pasikinkęs valstybininkų interesus atstovaujančius žurnalistus bei politologus uoliai skalbia savo tarnybinį mundurą. Net dėl “bobos" definicijos panaudojimo beveik atsiprašė, tiesa, lyg puse lūpų. Draugiškai nusiteikę žurnalistai ir politologai beveik choru paaiškino, kad pavartotas žodis ne toks jau ir blogas....
Po viso, kas pasakyta, turiu konkretų ir logišką pasiūlymą: panaikinti Kultūros ministeriją ir jos funkcijas perduoti Vidaus reikalų bei Ūkio ministerijoms. Ministerijos pastatą parduoti, gautus pinigus panaudoti Sodros skylėms lopyti.
Juk šiaip ar taip kultūros kaip tokios mūsuose nebelikę. Ji kukliai tarpsta kažkur ten, žemiau žemės paviršiaus, kartais pranešdama apie save ES projektų iškreiptu pavidalu. Tada ir gimsta visokie “Europos kultūros sostinės" mutantai, kurie „džiugina“ praeivio akį surūdijusių vamzdžių ir kitokių mažai kam suprantamų fliuksusų liūdnu pavidalu.
Valerijus Pečiulevičius
