Pakalbėti šia tema paskatino premjeras Andrius Kubilius, pareiškęs, kad netrukus už valstybės skolą kitąmet gali tekti vien palūkanų sumokėti 4 mlrd. litų iš valstybės biudžeto, kai pajamos sudarys tik apie 12 mlrd. Akivaizdu, kad tokia situacija prognozuoja ypač sunkius laikus visoms valstybės finansuojamoms sritims – švietimui, socialinei apsaugai, sveikatos priežiūrai, nacionalinės svarbos projektams ir taip toliau. Ar esant tokiomis sąlygomis apskritai galima kalbėti apie normalų valstybės funkcionavimą? O gal nenumaldomai artėjame prie bankroto?
G.JAKAVONIS: Dabar Lietuva skolinga 33 mlrd. litų, tad jeigu šios tendencijos išliks, iki metų pabaigos priartėsime prie 36 mlrd. litų. Ar iš tikrųjų mūsų valstybė ritasi prie bankroto?
S.JAKELIŪNAS: Skola šiuo metu yra apie 35 mlrd. litų, nes rugsėjo mėnesį buvo pasiskolinta apie 2 mlrd., palūkanų šiemet bus sumokėta apie 1,6 mlrd. Kitais metais palūkanos sieks maždaug 2 mlrd. litų. Premjeras turbūt turėjo omeny, kad jeigu skola nenustos augusi, nuo 2012–2013 metų gali tekti mokėti 3,5 ar net 4 mlrd. litų palūkanų. Biudžeto pajamos vargu ar smarkiai augs, nes nėra iš kur joms augti. Gali būti 14,5, o gal 15 mlrd. litų, sunku pasakyti, tuo tarpu palūkanos kitais metais augs 2 mlrd., dar kitais – 2,2 mlrd. litų. Santykis tik didės, augančios palūkanos išstums kitus finansavimo poreikius – ir švietimui, ir pensininkams, – nes iš to paties biudžeto reikia dotuoti ir „Sodrą“.
Taigi jeigu nedidės biudžeto pajamos, tokiu mastu augs skola ir išliks aukštos palūkanos, po kurio laiko mes turėsime problemų, nes palūkanų augimas pralenks visus kitus pajamų šaltinius, iš kurių galima surinkti mokesčius – ar tai būtų privatizavimas, ar nauji mokesčiai. Investuotojai kada nors paklaus: kiek jūs galite palaikyti tą skolos lygį, kaip galite sumokėti tiek palūkanų, turėdami tokias biudžeto pajamas. Tendencijos – gana grėsmingos ir jeigu jos nesikeis ir kitais metais, manau, kad mes judame finansinio bankroto link. Moraline ir socialine prasme mūsų valstybė jau yra bankrutavusi.
P.GYLYS: Mano požiūris kiek platesnis. Aš į valstybę žiūriu sistemiškai. Mano nuomone, biudžeto deficitas yra tik viena iš grėsmingų problemų. Mus ištiko sisteminė krizė, net kelių dalių krizė. Biudžetas – tik viena iš jų. Pirmiausia sisteminė krizė pasireiškia tuo, kad mes negalime pateikti visuomenei viešųjų gėrybių, kurios yra sisteminės infrastruktūros.
Svarbiausia viešoji gėrybė yra gera makroekonominė politika. Lietuvoje tokios politikos nėra. Jeigu bankrutuoja sveikatos apsauga, politika, vadinasi, ir švietimo srities prasti popieriai, žmonės masiškai emigruoja. Tai rodo, kad mus ištiko sisteminė krizė. Tad galvoti, kaip iš jos išbristi, irgi reikia sistemiškai.
Ką kolega kalbėjo, yra grėsmingi dalykai, deja, mes nenagrinėjame variantų, kaip sumažinti biudžeto deficitą. Todėl norėčiau grąžinti diskusiją į sistemiškesnį lygmenį, neapsiriboti vien grėsmingais skaičiais. Pavyzdžiui, vienas mano pasiūlymų buvo grąžinti „Sodros“ lėšas iš privačių pensijų fondų. Visi tyli. Visuomenė negirdi, vadinasi, ši informacija slopinama. Minimum 300 mln. litų. Nedaug. Iš viso iš „Sodros“ biudžeto atiduota 3,5 mlrd. litų.
Pasvarstykime, ar buvo teisėta šita „Sodros“ privatizacija. Mano supratimu, neteisėta ir neprotinga. Apie tai nėra kalbama, nes tie žmonės, kurie yra galingiausi Lietuvoje, ją blokuoja ir kartu gilina sisteminę krizę. Lietuvoje nėra rimtos diskusijos, tik ir žiūrima, kaip padidinti mokesčius, atimti iš švietimo ar sveikatos apsaugos. Ir jas privatizuoti. Mes nusigyvensime iki revoliucijos, kolegos.
S.JAKELIŪNAS: Jei jūs sakote, kad valstybėje nėra makroekonominės politikos, kaip tada piliečiai gali pasitikėti „Sodra“ ir valstybės galimybe finansuoti pensininkus? Manau, privatūs pensijų fondai turi būti, paprasčiausiai juos reikia tinkamai prižiūrėti ir užtikrinti finansavimo šaltinius.
P.GYLYS: Kalbu apie tą privačių pensijų fondo dalį, kuri yra eliminuojama iš “Sodros". Privatūs pensijų fondai – puiku. Kas nori draustis, gali tai daryti. Negalima viešųjų pinigų nukreipti privačiais kanalais negaunant viešosios naudos.
J.VESELKA: Tai, kas šiandien dedasi mūsų valstybėje, – neišvengiama, nes krizės pamatai buvo padėti dar per pirmas reformos stadijas. Tai yra, visa reforma nuo 1991 metų, už kurią dabar mokame signatarams rentas, buvo pradėta ne nuo kūrimo, o nuo griovimo ir dalijimo. Spalio revoliucija nuo to pradėjo, bet kuri revoliucija nuo to pradeda.
Jos nieko kito valstybei neduoda, tik skurdą, milžinišką diferenciaciją – ir turtinę nelygybę, išklibina valstybės pamatus. Antras svarbus žingsnis buvo strateginis. Gerbiamų Adolfo Šleževičiaus ir Algirdo Brazausko lito susiejimo su valiutų taryba įteisinimas. Taip iš savarankiškos valstybės buvo atimtas pagrindinis rinkos ekonomikos reguliavimo svertas – monetarinė politika.
Turėdami pinigų, mes juos skoliname užsieniui už 2–2,5 proc., o patys skolinamės už 9 proc. palūkanas. Toliau noriu pasakyti dėl to skolinimosi. Pateikite pavyzdžių valstybių, kuriose vyrauja stambesnis verslas arba klesti rinkos ekonomika ir kurios nesiskolina. Nėra tokių. Skolinimas yra normalus ekonomikos procesas. Kitas klausimas – kaip skolinamasi, kaip skolinti pinigai panaudojami ir koks to skolinimosi rezultatas. Šis aspektas yra pagrindinė mūsų bėda.
Matau dar vieną blogį – tą skolinimosi sąvoką gudriai panaudoja tiek valdantieji, tiek žiniasklaida, tiek komentatoriai. Neva artėja pavojus, valstybė bankrutuoja, todėl sutikite su pensijų, darbo užmokesčio mažinimu, darbo sąlygų bloginimu, kad dirbsite už 800 litų užmokestį ir neribotą laiką. Antraip esą vaikus apkrausite skolomis. Dabar pažiūrėkime, ar ta politika naudinga? Už šios Vyriausybės pirmą paskolą – 0,5 mlrd. eurų – su 9,4 proc. metų palūkanomis, skaičiuoju, per 5 metus teks sumokėti 810 mln. litų palūkanų. Jeigu ji būtų skolinusis kaip latviai už 3,5 proc., tokiu atveju būtų reikėję 500 mln. litų mažiau pasiskolinti palūkanoms padengti. Kaip čia taip atsitiko? Toliau 10–iai metų paimsime 2 mlrd. dolerių už 7,625 proc. metinių palūkanų.
Vien palūkanų tektų sumokėti 1,5 mlrd. dolerių. Jeigu būtume už tuos pačius 3,5 proc. ėmę, tektų sumokėti 800 mln. dolerių, arba per 10 metų 2,2 mlrd. litų mažiau. Kas už tai atsakys? Kodėl taip buvo skolinamasi? Ingridos Šimonytės ir mūsų premjero pozicija tokia: jeigu pasiskolinsime iš TVF, jis mus privers daryti blogus sprendimus. TVF skolina keldamas logiškas sąlygas: nemoki užsidirbti, nori pigiai gauti paskolas, vadinasi, reikia griežtinti sąlygas.
Pasakykite, ką TVF būtų liepęs daryti blogiau, negu padarė Kubilius su Šimonyte. Nieko. Latviai skolinosi, ir kur kas daugiau. Tik skolinosi už 3, už 2,5 proc. palūkanų, tad jiems ir grąžinti teks mažiau negu mums. O Kubilius vis akcentavo, kad jį giria tarptautinės finansų institucijos ir įvairūs ekspertai ir kad plauks čia investicijos. Ir kaip negirs, jei Kubilius su Šimonyte vaizduoja Lietuvą kaip ypač turtingą valstybę, kad jai nieko nereiškia, kokias palūkanas mokėti – 3 ar 9 proc. Tad pasakykite, jeigu dabar nebesiskolinsime, ką tada darysime? Pensijų visai nemokame, darbo užmokestį sumažiname iki 400 litų, išvarome iš šalies dar pusę milijono – tada ateities kartos mumis labai džiaugsis, kad nepraskolinome valstybės. Pirma, ką reikia padaryti, tai kaip Islandijoje patraukti baudžiamojon atsakomybėn Kubilių ir Šimonytę.
