Pagerbti jas, be abejo, gražus ir kilnus gestas, tačiau susidaro toks įspūdis, kad visos medalius pelniusios moterys – vienišos motinos. Ar teko girdėti, kad pirmąjį birželio sekmadienį – Tėvo dieną būtų apdovanoti tų daugiavaikių motinų vyrai ir vaikų tėvai? Ar, apskritai, daugiavaikiai tėvai? O gal mūsų moterys kaip biblinės pasakos Marijos nuo šventosios dvasios vaikų susilaukia?
Fantastinio scenarijaus atveju viskas būtų suprantama – šventajai dvasiai medalio neužkabinsi, tačiau išsiblaivius po biblinių kliedesių, nori nenori kyla klausimai: Kodėl daugiavaikiai Lietuvos tėvai negauna apdovanojimų? Ar jie pamirštami iš aplaidumo, o gal juos apdovanoti paprasčiausiai nėra už ką? Europos lyčių lygybės institutas (EIGE) pateikia atliktų tyrimų duomenis, Pekino ataskaita „Darbo ir šeimos derinimas kaip vienodų galimybių dalyvavimo rinkoje sąlyga“ parodė, kad Lietuvoje laiko pasiskirstymas vaikų priežiūrai yra labai nevienodas tarp lyčių. 40,1 procento moterų ir tik 20,3 procento vyrų tenka vaikų priežiūros ir globos veikla.
Vaikus lyg ir kuria abi lytis, tačiau visi rūpesčiai gimus kūdikiui numetami ant motinos pečių. Ir nebūtinai dėl to reikėtų kaltinti vien tik vyrus, kad jie gyvena kaip tranai bičių avilyje. Pažiūrėkime kokiais naftalinu atsiduodančiais įsitikinimais gyvena didžioji dalis Lietuvos visuomenės. Vis dar gajus stereotipas, kad moterims yra įgimta ir duota „iš aukščiau“ gebėjimas auginti vaikus, o vyrai lieka nustumti į antrą vietą kaip nesugebantys adekvačiai pasirūpinti atžalomis. Kuo tėčiai prastesni už mamas, ar manote, kad neturi pakankamai proto vaiką pamaitinti ir sauskelnes pakeisti? Ar tam jie turėtų dar ir aukštojo mokslo diplomą įgyti?
Pamenu po ilgo laiko sutikusi mokyklos draugę, ji turi du vaikus. Mes susitikome šventėje, tačiau tądien ji sakė, kad negali ilgai užsibūti, nes peršalęs jos vaikas. Klausiu: „O kur tėtis?“. „Su vaiku dabar“, – ji atsako. Galvoju, kad tėtis tikriausiai turi svarbių reikalų ar darbų, kad negali su sergančiu vaiku ilgiau pabūti, bet pasirodo, kad nemenkai klystu šiuo klausimu. „Jis neturi jokių reikalų, bus namie, bet kai vaikas serga geriau, kad mama būtų šalia“, – paaiškina ji. Mano akys išsipučia iš nuostabos ir prarandu amą. Dabar suprantu, kad tai kuo puikiausias vidutinio lietuvio šeimos portretas.
Juk statistiniam lietuviui visai nesvarbu, kad Skandinavijos šalių vyrai jau įrodė ir rodo toliau, kad vyrų priežiūra ir globa yra tokia pat vertinga ir naudinga vaiko gyvenime kaip moterų. Atlikti tyrimai atskleidė, kad tėvai išeinantys tėvystės atostogų (ne, ne apie varganą mėnesį kalbu) patiria lygiai tokį patį malonumą ir pasitenkinimą augindami vaikus kaip moterys, santykiai tokiose šeimose yra kokybiškesni ir tvirtesni. Amerikiečiai jau nuo 1910 metų oficialiai švenčia Tėvo dieną – Lietuva beveik po 100 metų irgi susiprato. Amerikoje XX amžiaus pradžioje Luiza Dod inicijavo judėjimą tėvams pagerbti, nes mirus jos motinai, tėvas vienas užaugino šešis vaikus. Tokių tėvų nėra Lietuvoje, ar jų pagerbti nėra tikslo?
Švedija priėmė įstatymą, kad tėvai privalo pasinaudoti pilna tėvystės atostogų trukme arba išvis jų negauna. Todėl švedai itin atsakingai paskaičiuoja, kuriam labiau apsimoka eiti tėvystės atostogų, vyro ar moters pajamos didesnės. Tuo tarpu lietuviai dažniausiai neskaičiuoja, gal skaičiuoti ir moka, bet juk „priimta“, kad moterys išeina atostogų net tuo atveju, kai jos pajamos gerokai didesnės nei vyro.
Švedijos moderni šeimos politika daro įtaką gimstamumui – jie vieni iš nedaugelio Europos šalių, kurie gali pasigirti puikiais rodikliais. Švedų valdininkų tikslas suteikti vaikams galimybę augti kartu su abiem tėvais, kurie tiek pat dalyvauja vaiko auklėjime ir auginime.
Ir nors Lietuvos konstitucija ir civilinis kodeksas aiškiai nurodo, kad moters ir vyro teisės ir pareigos šeimoje lygios, tačiau statistika kalba pati už save. Be to, iki 2009 metų Tėvo diena buvo tik atmintinų dienų sąraše, o Motinos diena – valstybinė šventė. Taigi, kokią pagarbą rodome tėvo vaidmeniui jį sumenkindami?
