Kaip atsitiko, kad visi šunys dėl Lietuvą ištikusių nelaimių kariami ant “elito”? Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius “Omni Laikui” teigė: “Šiandieniniam elitui trūksta to, ką būtų galima pavadinti aristokratiškumu”. O Liberalų demokratų partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis buvo linkęs kelti klausimus: “ar Rimas Tuminas yra “runkelis”? Ir atsakė: “Man taip neatrodo”.
Šiems politikams buvo pateikti trys tie patys klausimai.
1. Ar, jūsų nuomone, Lietuvoje yra elitas? Kas jis?
2. Kodėl elitas tapo neigiamu žodžiu? Ar iš tikrųjų Lietuvos elitas yra "supuvęs", kaip teigia kai kurios politinės jėgos? O gal tai viešųjų ryšių sukurtas dar vienas baubas?
3. Dabar viešojoje retorikoje turime du neigiamus terminus: "runkelius" ir "elitą". Kodėl atsirado ši priešprieša? Ar tai atspindi realią visuomenės padėtį, ar tai tik politinio žaidimo rezultatas?
Tėvynės sąjungos pirmininko Andriaus Kubiliaus atsakymai “Omni Laikui”
1. Elito tema yra labai plati tema. Ją galima nagrinėti įvairiais aspektais. Kiekvienoje visuomenėje yra autoritetai ir lyderiai, kuriuos galima vadinti visuomenės elitu: mene būna mėgėjai ir pasaulio pripažinti, versle būna smulkūs verslininkai ir tikrai stambūs, sporte būna eiliniai sportininkai ir elitiniai sportininkai, tie kurie laimi olimpinius ar Europos čempionų medalius.
Bet šiandien terminas "elitas" Lietuvoje įgavo visai kitą prasmę. Ir tai yra susieta su objektyviais reiškiniais mūsų visuomenėje.
Kaip ir kiekvienoje visuomenėje, taip ir Lietuvoje yra skirtingai gyvenančių: vieni turtingiau, kiti skurdžiau, vieni dirba intelektinį darbą, kiti - fizinį. Šiandieninė Lietuvos problema, kad tarp šių grupių susikalbėjimo vis mažėja. Tai nėra kokia nors naujiena Europos patirtyje. Taip, pavyzdžiui, XIX a. viduryje garsusis britų konservatorius, rašytojas ir premjeras B. Disraeli teigė, kad to laikotarpio Britanijoje egzistuoja lyg ir dvi nacijos, tarp kurių nėra jokio susikalbėjimo bei jokios tarpusavio simpatijos ir vieni nepažįsta kitų nei įpročių, nei minčių ar jausmų, lyg jie gyventų skirtingose teritorijose ar planetose.
Tokioje nesusikalbėjimo ir atsirandančios priešpriešos tarp skirtingų socialinių sluoksnių ar grupių atmosferoje atsiranda daug erdvės populizmui, kuris ir stengiasi tą priešpriešą skatinti. Populizmas remiasi žmogiškai natūraliu baimės jausmu ir todėl populistams visada reikia įvardyti priešą: pasaulinį žydų sąmokslą, Landsbergį, Briuselį. Dabar tokiu priešu yra daromas elitas. Tai ypač patogu, kai politikai apeliuoja tik į tuos rinkėjus, kuriems yra mažiau pasisekę.
Socialinio jautrumo Lietuvoje stinga ir reikalingos didelės permainos šioje srityje, tačiau ne vien valstybės lygyje, bet ir kiekvienoje bendruomenėje ar šeimoje. Todėl negaliu sutikti su dabar propaguojama nuostata, kad yra kažkas vienas kaltas dėl tokios situacijos: elitas, klasikinės partijos ar turtingieji. Todėl nemanau ir kad Lietuvoje yra toks elitas, kurį būtų galima įvardyti dėl visko kaltu. Todėl suprasdamas, kad jūsų klausime taip ir yra suprantamas "elitas", atsakau - tokio elito nėra. Yra daug skurdo, bet dėl to nėra kalti tie, kurie gyvena šiek tiek labiau pasiturimai. Žmonėms reikia ne kaltųjų, o realių permainų socialinėje politikoje ir jos filosofijoje. Kiekvienas žmogus turi jaustis, kad jis nėra užmirštas, ir tada nebereikės keikti kokio nors elito.
2. Jau minėjau, kad dabartinėje krizėje prezidento šalininkams labai reikalinga įvardyti, kas yra skurdžiau gyvenančių žmonių priešas. Lygiai tą patį daro ir Viktoras Uspaskichas. Vadinamąjį elitą patogu tokiu įvardyti. Kas be ko, pastarasis, be abejo, ir piktnaudžiauja galimybėmis savo turtus pareklamuoti žiniasklaidoje. Žmonės mėgsta skaityti apie kitų turtus, bet mėgsta ir pavydėti kitiems jų sėkmės. Pavydas yra labai netoli ir nuo pykčio. Taip elitas tampa ir supuvusiu, nors jame, kaip ir visur kitur, yra visko: yra doros ir yra daug nuodėmės, yra jautrumo ir yra supuvimo. Bet negalima priskirti vienos savybės.
Šiandieniniam elitui daug ko trūksta, taip pat ir to, ką būtų galima pavadinti aristokratiškumu. Elitui trūksta atsakomybės prisiimti lyderystės naštą visuomenės gyvenime, atsakomybės dalyvauti bendruomenės gyvenime, formuluojant visuomeniškai reikšmingas idėjas, nepaliekant tos užduoties vien tik politikams.
3. Jau minėjau, kad tokia priešprieša, matyt, yra objektyviai sąlygota šiandien susiklosčiusios takoskyros tarp miesto ir kaimo, tarp ekonominės pažangos ir stagnacijos, tarp tikėjimo sėkmingesne ateitimi ir netikėjimo niekuo. Realią visuomenės padėtį dar labiau aštrina politiniai žaidimai ir etikečių klijavimas, kuris yra esminė viešųjų ryšių dalis.
Liberalų demokratų partijos pirmininko Valentino Mazuronio atsakymai “Omni Laikui”
1. Savaime pats terminas “elitas” įvardija tam tikrą grupę žmonių, turinčių išskirtinę padėtį kurioje nors visuomenės srityje. Žinoma, Lietuvoje jis egzistuoja, tačiau tikras elitas egzistuoja nebent menininkų ar verslininkų sluoksniuose. Apie Lietuvos politikos elitą kalbėti kur kas kebliau, nes egzistuoja tik grupė savo interesus ginančių asmenų, nepasižyminčių elito savybėmis - išskirtiniais sugebėjimais, talentais, morale.
2. Neigiamą konotaciją turi tik “politinis elitas”. Ir turi todėl, kad elitu save įvardija, juo apsimeta, nors neturi nei tinkamo intelekto, nei dvasinių savybių, nei visuomenės palaikymo. “Supuvusiu” elitas tampa todėl, kad tik jis pats save tokiu laiko. Jis neatlieka elito funkcijų - neužtenka vilkėti brangaus kostiumo, lankytis prabangiuose priėmimuose, važinėti nauju automobiliu ar nustačius rimtą veidą kalbėti per televiziją. Vien tai elitu nepadaro, todėl visuomenė atmeta tokį elitą. Jei jau jis egzistuoja tik pats dėl savęs ir neatlieka tikro elito funkcijų - gerų, visiems naudą teikiančių idėjų kūrimo bei įgyvendinimo - toks elitas išties yra supuvęs. Elitas turėtų būti kūrybinė visuomenės mažuma, tačiau Lietuvoje ji tėra mažuma, susirinkusi kurti gerovę sau.
3. “Runkeliais” tikrai niekas nepasivadino tyčia. Šis su panieka kai kurių asmenų tariamas žodis buvo labai dirbtinai ir labai nepagarbiai priklijuotas žmonėms, kurie neįtiko tam tikrai visuomenės daliai. “Runkeliais” žmones pravardžiuoti imta po prezidento rinkimų - kai juose laimėjo žmogus, anksčiau valdžioje saugiai tupėję politikai staiga kilusią pagiežą ir neapykantą nukreipė ne tik į laimėjusį jiems nepalankų prezidentą, bet ir tuos žmones, kurie jį rinko. Suprask, jei tu balsavai už Rolandą Paksą, tai tu esi neišsilavinęs, nieko nesuprantantis, žodžiu, “runkelis”. Sukūrus tokį kraštutinį stereotipą, saujelė politikų pati save dar kartą įvardijo kitu kraštutinumu - “elitu”. Taip ir atsirado ta priešprieša. Sunku ją būtų pavadinti visuomenės padėtimi, nes tai tiesiog etiketės. Nejau gausus būrys teisininkų, intelektualų, menininkų, dar prieš rinkimus reiškusių paramą Rolandui Paksui, yra neišsilavinę žmonės? Pavyzdžiui, ar Rimas Tuminas yra “runkelis”? Man taip neatrodo. Visuomenės skaldymo mitų kūrimas, žmonių įžeidinėjimas pravardėmis tėra dar vienas bankrutuojančių politikų neatsakingumo ir nepagarbos savo piliečiams įrodymas.
Pirmadienį skaitykite žurnalistų Rimvydo Valatkos ir Artūro Račo svarstymus apie Lietuvos elitą.
Ar Lietuvos elitas yra supuvęs? A. Paulausko ir A. Brazausko požiūriaihttp://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_144078
