Kas lemia jauno žmogaus pilietinį sąmoningumą? Koks pilietiškumo vaidmuo šių dienų visuomenėje, kuri pasižymi nuolatine vertybių skalės kaita? Ar pilietiškumą įmanoma skatinti ir kiek tai vertinga? Šie ir daugiau panašių klausimų visuomenės diskusijose dažnai iškyla įvairių rezonansinių įvykių šešėlyje. Ne kartą apie šių dienų jaunimo vertybes buvo užsiminta po įvairių nacistinį atspalvį turinčių judėjimų išpuolių ar per šalyje organizuojamus rinkimus, kuomet prie balsadėžių aktyviau renkasi vyresnio amžiaus rinkėjai.
Dažnai dėl to, kad šių dienų jaunimui stinga meilės tėvynei, kaltinami pedagogai, nemažą dalį atsakomybės už tai nurašoma tėvams, bet į klausimą, kas iš tiesų ir kaip turėtų ugdyti šių dienų jaunimo pilietiškumą, kol kas atsakymo nėra.
Šie ir kiti visuomenei iškylantys su jaunimo pilietiškumu susiję klausimai buvo svarstyti spalio 27 d. Seime surengtoje konferencijoje „Pilietiškumo ugdymas mokykloje: ar įmanoma paveldėti meilę tėvynei?“, į kurią buvo pakviesti šalies mokyklų istorijos mokytojai, švietimo ir kultūros įstaigų darbuotojai bei nevyriausybinių organizacijų atstovai.
Moralines vertybes užgožia vartojimo kultūra
Vienas iš konferencijos organizatorių, všį „Drąsinkime ateitį“ vadovas Edmondas Babenskas, kalbėdamas apie pilietiškumo sampratą šių dienų visuomenėje, sakė: „Vienas iš svarbiausių veiksnių, kuris paskatino šios konferencijos organizavimą, yra tai, kad šių dienų visuomenėje yra išsibalansavusios vertybės. Moralinės vertybės yra užgožiamos vartotojiškos visuomenės vertybių, o tai paveikia dar daugiau įvairių procesų, tokių kaip emigracija, netikėjimas savo šalimi.“
Pašnekovo teigimu, būtina kuo daugiau apie tai kalbėtis su mokytojais, kurie dirba su jaunimu ir gali prisidėti prie jaunuolių pilietiškumo ugdymo: „Svarbu atsakyti į klausimą, ar patriotas yra idiotas, ar galima kokiu nors būdu pagerinti situaciją ir sužadinti meilę tėvynei? Įvairūs procesai būtini ne tik mokykloje,šeimoje, bet ir visuomenėje.“
„Gaila, kad prieš porą metų sustabdytas pilietinio ugdymo programos finansavimas tiek savivaldybių, tiek nacionaliniu lygiu. Valstybė savo valstybinės politikos formavimą išreiškia per biudžeto eilutes. Iškyla ir informacijos sklaidos problema, o kartais entuziastai, kurie dirba iš idėjos, susiduria su tokiomis problemomis, kaip autobuso nuoma ar pan. Sunku surasti komercinių rėmėjų, tad politikai šioje srityje galėtų darbuotis daugiau darbais, o ne žodžiais“, – teigė E. Babenskas.
Į klausimą, kokių stereotipų ir mitų esama jaunimo mąstyme apie patriotiškumą, pašnekovas sakė: „Pilietiškame požiūryje į savo valstybę yra labai daug racionalumo. Patriotizmas suvokiamas kaip neprotingas elgesys. Jaunimas labai prastai žino net netolimą istoriją. Padarius apklausą paaiškėjo, kad net į gana paprastus klausimus mokiniams sunku atsakyti. Jauną žmogų pasiekia informacijos gausa, bet akcentai dedami ne ten, kur jų reikėtų, vyrauja sutrikimas.“
E. Babensko teigimu, be reikalo panaikinta privalomojo karinė tarnyba, nes tai buvo didelė patriotiškumo mokykla, kuri per tam tikrus ritualus daug ką visuomenės pasąmonėje sudėliodavo į vietas.
Mokyti reikia pavyzdžiais
LR Švietimo ir mokslo ministro patarėjas Gytautas Damijonaitis, kalbėdamas apie jaunimo pilietiškumo ugdymą, sakė: „Kalbėti šia tema reikia, nes juk turime praėjusio amžiaus paveldą, kai mūsų tėvų teisės į pilietiškumą buvo apribotos, tad nemažai dalykų šioje srityje turime atkurti, sustiprinti, o gal net atrasti iš naujo. ŠMM numačiusi, kad mokyklose turi būti organizuojamos pilietiškumo ugdymo pamokos, kurios susijusios ir su istorijos mokymu. Lietuva taip pat dalyvauja ir tarptautinime jaunimo pilietiškumo tyrime, kuriame tiriamas jaunuolių požiūris, vertybinės nuostatos ir pan. Paskutinio, 2009-ųjų metų tyrimo rezultatai rodo, kad mūsų moksleiviai, imant 38 šalių vidurkį, yra ties viduriu. Šie rezultatai nėra blogi, bet juo būtina gerinti, nes Lietuva maža valstybė, kuri dažnai išgyvena įvairias tarptautines įtampas, o pilietiškumas yra būtinas jos darniam vystymuisi.“
Pašnekovo teigimu, sukurtos sąlygos šalies mokyklose pilietiškumo ugdymui – pamokos skirtos, mokomoji medžiaga paruošta, gausu įvairios literatūros ir vaizdinių priemonių, bet ne tai svariausia: „Mano nuomone, didesnis iššūkis yra pačių žmonių požiūris, jų gebėjimas ir noras pasinaudoti suteiktomis galimybėmis. Mokykloje labai svarbus mokytojo vaidmuo, tad mokytojo tobulinimasis, jo samprata apie šiuo dalykus daug ką nulemia ugdymo procese. Nereikėtų paties švietimo suabsoliutinti, nes pilietiškumo ugdymas susijęs ir su bendravimu, požiūriu į kitus žmones, pasitikėjimu savimi. Daug kas perimama per pavyzdį – kokį pavyzdį vaikas mato greta, nuo to priklauso jo pilietinės nuostatos ir kiti dalykai.“
Patriotizmas akademijoje – kasdienybė
Konferencijoje dalyvavęs Lietuvos karo akademijos prorektorius doc. dr. Valdas Ragutis, kalbėdamas apie jaunimo pilietiškumo ugdymą, sakė: „Gal mūsų valstybės problema yra tai, kad daug kalbame, bet mažai darome. Reikia imtis labai konkrečių darbų, juos dirbti kasdien ir tam būtinos ilgalaikės strategijos.“
Į klausimą, kuo nuo kitų šalies studentų skiriasi karo akademijoje besimokantys kariūnai ir kaip pavyksta atskirti tik prestižinių studijų siekiančius jaunus žmones nuo tų, kurie ateina jau turėdami stiprų pilietiškumo jausmą, V. Ragutis atsakė: „Mūsų kariūnai atrenkami pagal labai specifinę atrankos sistemą. Atranka trunka dvi dienas, bet per jas šie jauni žmonės išbandomi įvairiomis situacijomis ir išsiaiškinamos jų patriotinės nuostatos. Žmonės patys nejučia papasakoja apie savo motyvaciją ir tikslus, tad vos vienas iš trijų išlaiko šį išbandymą. Mūsų kariūnai nuo kitų šalies aukštųjų mokyklų studentų skiriasi tuo, kad akademijos teritorijos jie nepalieka nei dieną nei naktį – turime sąlygas veikti šiuos žmones bet kuriuo paros metu. Patriotizmas akademijoje yra kasdienybė – nuo vėliavos pakėlimo ir kasdien sugiedamo LR himno iki kitų svarbių kariūnų gyvenimo aspektų. Turime ypatingas galimybes ir tikrai gerą rezultatą.“
