Autokratizmas, ypač politinės ir ekonominės krizės laikais, tampa vis veiksmingesne visuomenės procesų subalansavimo priemone. (cc) Wolfgang Wildner nuotrauka
Apie 1926-ųjų gruodžio 17 d. perversmą rašyta prirašyta. Bet istorikai šį svarbų Lietuvai etapą ir visą laikotarpį iki 1940 m. birželio 15-osios, kai šalis buvo sovietų okupuota, vertina labai jau skirtingai.
Įsigilinkime į geopolitinę to meto Lietuvos padėtį, pasvarstykime, ar jaunai valstybei A.Smetonos autoritarinis valdymas nebuvo naudingas ir ar tokio virsmo nereikėtų šiandien.
Bolševizmo virusas Lietuvoje
Iš tiesų prieš 84–erius metus politiniai pokyčiai buvo įgavę kur kas brutalesnes ir ryškesnes spalvas negu šiandien. Antikinė demokratijos (liaudies valdžios) sąvoka tais laikais tebuvo sunkiai suprantamas įnagis savo tikslams pasiekti ir pateisino kažkada Aristotelio mestą posakį, kad demokratija palanki demagogams. Utopinė demokratinės respublikos vizija prarado savo rožinę spalvą, ir Lietuva pirmoji iš Baltijos valstybių pasuko diktatūros keliu.
Pirmi demokratiniai nepriklausomos Lietuvos (jeigu tuomet apie nepriklausomybę apskritai buvo galima kalbėti) Steigiamojo Seimo rinkimai įvyko 1920 m. Juos laimėjo krikščionys demokratai, nuo seno turintys pasitikėjimą tarp lietuvių kaip katalikiškas vertybes puoselėjanti organizacija. Tačiau Seime ji turėjo tik nežymią daugumą. Jie turėjo veikti kartu su antra pagal populiarumą buvusia valstiečių liaudininkų partija. Tačiau per 1926 m. pavasario rinkimus, kai juose galėjo dalyvauti ir Klaipėdos krašto rinkėjai, ji paėmė viršų ir kartu su socialdemokratais bei tautinių mažumų atstovais sudarė Vyriausybę, o prezidentu keliems mėnesiams tapo valstiečių liaudininkų lyderis K.Grinius.
Bet bolševikinis Spalio perversmas Rusijoje nepraėjo be naudos: nors V.Leninas revoliucijos neįstengė įžiebti visame pasaulyje (ji ant šautuvų durtuvų 1920–ųjų rugpjūtį buvo prinešta tik iki Varšuvos), tačiau kairiosios idėjos buvo sėkmingai išplatintos pokarinėje erdvėje. Daugelis Lietuvos inteligentų, karininkų, visuomenės veikėjų buvo užsikrėtę Petrogrado virusu, ir kairumo liga netruko išplisti po visą šalį. Šią ligą pagilino nesėkmės Lietuvos diplomatijos „Vakarų fronte“: komplikuoti santykiai su Pirmajame pasauliniame kare pralaimėjusia ir revizionizmo ideologiją atgaivinančia Vokietija, net kaimynine jos įtakoje likusia Latvija, jau nekalbant apie Lenkiją, kuri 1920–ųjų spalį okupavo Vilnių ir visą pietrytinę Lietuvos dalį.
A. Smetonos veiksmas ir atoveiksmis
Tai prieštaravo krikščionių demokratų bei tautininkų dvasiai, ir naktinis gruodžio 17–osios pučas įvyko, nesulaukęs jokio pasipriešinimo. Galima sakyti, kad tai buvo karinis perversmas, nes didžiąją dalį nepatenkintųjų sudarė majoro P.Plechavičiaus vadovaujami karininkai, kuriems paskutinis kantrybės taurę perpildęs lašas buvo prezidento K.Griniaus įsakymu sumažinti atlyginimai. Beje, tą vakarą K.Grinius kaip tik rengėsi atšvęsti savo 60–metį...
Jau po dviejų dienų tautininkų lyderis Antanas Smetona pasiskelbė Valstybės Vadu, o gruodžio 19 d. išrinktas prezidentu. Seimo funkcijos buvo suvaržytos, o 1927 m. balandžio 12 d. jis apskritai buvo paleistas ir susirinko tik po devynerių metų. Pirmieji A.Smetonos veiksmai buvo drastiški: iškart po šv. Kalėdų, gruodžio 27–ąją, apkaltinus už antivalstybinę veiklą buvo sušaudyti keturi LKP veikėjai, vadinamieji „keturi komunarai“. Pagrindinius sprendimus priiminėjo A.Voldemaro vyriausybė ir pats prezidentas. Paleidus Seimą ir nepaskelbus naujų rinkimų, krikščionys demokratai atšaukė iš vyriausybės du savo ministrus ir perėjo į opoziciją. Valdžioje liko tautininkai, o kitos opozicinės partijos buvo uždraustos. O 1928 m. A.Smetona paskelbė naują Konstituciją, dar po metų pašalino iš posto A.Voldemarą ir tapo vienvaldžiu lyderiu. Ministru pirmininku buvo paskirtas prezidento svainis J.Tūbelis, išbuvęs šiame poste beveik devynerius metus.
Bet pagal žinomą fizikos dėsnį, veiksmas lygus atoveiksmiui. Per 13 A.Smetonos valdymo metų buvo trys nesėkmingi bandymai įvykdyti perversmą. Istorikas Dangiras Mačiulis rašė apie vadinamojo kultūrbolševizmo įsigalėjimą. Kai kurie garsūs to meto rašytojai vieni anksčiau, kiti vėliau pateko į saugumo nemalonę, propagavę komunistines idėjas, liaupsinę tarybų valdžią ir nešę Lietuvon J.Stalino saulę... Antanas Venclova, Salomėja Nėris, Balys Sruoga, Vincas Krėvė–Mickevičius, Liudas Gira – tai dar nebaigtas sąrašas po represijų akmeniu atsidūrusių kairiosios inteligentijos atstovų. Ypač uolus SSRS gynėjas buvo Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas L.Gira, sovietinės okupacijos išvakarėse 1939 m. gruodžio 4 d. rašęs laišką VOKS („Vsesojuznoje obščestvo kulturnoij sviazi s zagranicej“), kuriame skundėsi, kad „dabar mes gyvename... juodžiausios reakcijos laikotarpį, nes mūsų vyriausybė ir mūsų naujagimė buržuazija sujudo, kad nuo to didesnio artumo su Jumis ir pas mus nepradėtų pūsti drąsesnių vilčių ir siekimų vėjai“.
O vis dėlto Lietuva klestėjo...
Taip, autoritarinis A.Smetonos režimas nesitaikstė su priemonėmis. Kai kas jį vadina „fašistiniu“, A.Štromas jį pakrikštijo „patriarchalinės diktatūros režimu“, tačiau liaudyje dažnai galima girdėti, kad tarpukariu gyvenome „Smetonos laikais“, tai yra pasiturimai, gana sočiai, patriotizmo ir tautinės savigarbos dvasia.
Vartau seniai ant močiutės aukšto rastą „Ūkininko patarėjo“ 1928 m. surištą rinkinį. Jame mažai politikos, daug ūkiškų patarimų, tačiau iš čia pateikiamų suvestinių aišku, kad jau tuomet Lietuva kone pirmavo Europoje pagal arklių, kiaulienos, sviesto eksportą, na, o pagal automobilių skaičių 10 tūkstančių gyventojų gerokai atsiliko net nuo kaimyninių šalių (vienas automobilis teko 1690 gyv., kai Latvijoje – 975, Estijoje – 698 gyv., Vokietijoje – 148 gyv., Prancūzijoje – 40 gyv., na, o JAV – kas penktas gyventojas turėjo automobilį).
1927 m. įkurtas „Pieno centras“ į Vokietiją ir Angliją eksportavo net 30 proc. savo pagaminamo sviesto. Didžiosios depresijos metais tai buvo ypač naudinga. 1931–1935 m. Vokietijai padidinus spaudimą dėl Klaipėdos krašto, eksportą pavyko perorientuoti į Angliją. 1938 m. užsienio kapitalas Lietuvoje sudarė trečdalį visų to meto investicijų. Ūkininkų padėtis, palyginti su XX a. pradžia, žymiai pagerėjo, o pramonė išaugo ketveriopai. Pagal augalininkystės produkciją Lietuva užėmė vieną pirmųjų vietų Europoje.
Tautininkai suprato, kad Lietuvos nepriklausomybė yra trapi ir kabo ant plauko. Tad jie skubėjo: ypač buvo rūpinamasi jaunimo patriotizmo skatinimu, o ir objektas buvo geras – Vilniaus išvadavimo iš lenkų idėja. Lietuvių kalba buvo įtvirtinama visais lygiais, pats prezidentas buvo dažnas svečias atokiausiuose ūkininkų ūkiuose. Tai jam nesutrukdė griežtai nuslopinti 1935 m. kilusius jų nepasitenkinimus Suvalkijoje ir Dzūkijoje.
Tarp trijų girnapusių
Autokratinis A.Smetonos vadovavimas, ko gero, buvo tinkamas to meto geopolitinei situacijai. Lietuvių išeivijos istorikas Jonas Švoba savo knygoje „Seiminė ir prezidentinė Lietuva“, išleistoje JAV 1985 m., o Lietuvoje – 1990 m., pastebėjo, kad „Lietuva suspausta trijų imperialistų replėse“. Į mūsų nepriklausomybę tiek Maskvoje, tiek Berlyne, tiek Varšuvoje buvo žiūrima kaip į laikiną. Dėl to geriau galima suprasti, kodėl A.Smetona skubėjo „valyti“ politinę areną ir nuveikti tiek, kiek kitoms Europos tautoms pavyko pasiekti per kur kas daugiau metų.
O Vakaruose jau brazdėjo naciai, Rytuose siautėjo J.Stalinas.Trejus metus nuo 1935–ųjų vykusios slaptos derybos su Lenkija dėl Vilniaus krašto baigėsi 1938 m. kovo 11 d. Varšuvos ultimatumu skubiai užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija. Netrukus, kovo 20–ąją, Vokietija pateikė ultimatumą dėl Klaipėdos krašto, ir, nepadedant net Klaipėdos konvencijos signatarams (ji buvo pasirašyta 1924 m. gegužės 8 d., sudarant specialią komisiją, vadovaujamą JAV diplomato Normano Daviso), kovo 22–ąją kraštas buvo perleistas Vokietijai, o jau kitą dieną vokiečių kariuomenė peržengė jo sieną.
Beje, jau kitą dieną torpediniu laivu atvykęs į Klaipėdą iš Dramos teatro balkono į susirinkusiuosius per specialiai jo čaižiam balsui pritaikytą „Telefunken“ firmos mikrofoną kreipėsi pats A.Hitleris... Taip Lietuva neteko dar 5 proc. savo teritorijos ir maždaug 6 proc. gyventojų, svarbaus uosto, o svarbiausia – politinio savarankiškumo. Paskutinius taškus sudėjo 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo ir Ribbentropo pasirašytas paktas, dar po mėnesio – slaptieji protokolai ir spalį priimtas SSRS ultimatumas įsileisti 22 tūkst. ginkluotų rusų kareivių.
Pakvipo gaisru, ir tautininkų lyderis, nespėjęs užbaigti gerų ir blogų darbų, pasipustė padus. 1940–ųjų naktį iš birželio 14 į 15–ąją jis dar bandė išsiaiškinti, kurie vyriausybės nariai už pasipriešinimą sovietams, o kurie – ne. Priremti naujo SSRS ultimatumo jo bendražygiai nutarė pakelti rankas, tuomet A.Smetona liepė krauti lagaminus.
Nepelnyta likimo ironija
Šis epizodas šiandien atrodo tragikomiškas, ypač iš vaikystės prisimintas piešinukas, kaip A.Smetona, pasiraitojęs kelnes, brenda per Lieponos upelį netoli Kybartų. Bet be piktdžiugiškos pašaipos turime suprasti, kad tuomet į Vakarus traukėsi daug jo bendražygių. Niekas, ypač tautininkai, nesitikėjo, kad Lietuva išliks neužimta, o tuomet jų likimas galėjo baigtis tragiškai. O pasitraukusieji Vakaruose susibūrė į įvairias Lietuvos išlaisvinimo organizacijas. Pavyzdžiui, laikinosios Lietuvos vyriausybės tremtyje vadovas Kazys Škirpa (beje, karininko laipsnį jis užsitarnavo Rusijoje, Peterhofe, kur organizavo lietuviškus tautinius dalinius) 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne surengė įvairių Lietuvos partijų atstovų išeivių susirinkimą, kuriame pasirašė Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) steigiamąjį aktą. Gruodžio 15–ąją antisovietinio pogrindžio nariai įsteigė LAF štabą Kaune.
Pasitraukęs į Vokietiją, o iš ten per Braziliją – į JAV, A.Smetona jau nebuvo aktyvus. JAV vyriausybė jį priglaudė kaip paprastą pabėgėlį, todėl eksprezidentas negalėjo užsiimti politine veikla. Gyvendamas Mičigano valstijoje jis dar skaitė paskaitas emigrantams apie SSRS uzurpacinę užsienio politiką, ketino sudaryti Lietuvos vyriausybę tremtyje, tačiau nesutarimai tarp pabėgėlių, neigiamas požiūris į buvusį diktatorių tarsi atvedė A.Smetoną į kuriozišką gyvenimo pabaigą: jis žuvo 1944 m. sausio 9 d. Klyvlende per gaisrą namo rūsyje. Visi gyventojai spėjo išbėgti, o beveik 70 m. sulaukęs A.Smetona – ne. Gaisrininkai rado jo lavoną virtuvėje: bandydamas gelbėtis nuo dūmų, jis užsidengė galvą kailiniais. Buvo įtarimų, kad gaisras buvo organizuotas SSRS agentų, tačiau tai neįrodyta.
Truputį autokratijos?
Žinoma, šie istorijos vingiai ir nevienareikšmės asmenybės primenamos ne tik tam, kad geriau žinotume savo praeitį, bet kad ir iš jos semtumės patirties bei pamokų. 1926–ųjų gruodžio projekcija į šiandieną vargu ar įmanoma. Kaip sakoma, laikai nebe tie ir mes nebe tie. Perversmais arba virsmais nepakeisi tautinės ir politinės sanklodos, o juo labiau, kaip rodo kitų šalių patirtis, revoliucijos, maištai bei kiti kataklizmai tik išbalansuoja visuomenę ir sujaukia ekonomiką.
Juo labiau kad turime išbandytą demokratinį mechanizmą – rinkimus. Jiems surengti galime siūlyti net ir tokius utopinius projektus kaip tiesioginis piliečių valdymas.
Tačiau perversmas būtinas – mūsų galvose. Geopolitinė situacija aplink Lietuvą smarkiai kaista. Tarsi tektoniniai sluoksniai grumiasi keletas galingų jėgų, kurios daro vis didesnę įtaką mūsų šaliai. Vis didėja visuomenės paskirstymas – kas už Vakarus ir kas už Rytus, o neutralioji jos dalis arba lieka pasyvūs, arba keikia ir vienus, ir kitus. Autokratizmas, ypač politinės ir ekonominės krizės laikais, tampa vis veiksmingesne visuomenės procesų subalansavimo priemone.
