Jaunimas – svarbiausias kiekvienos šalies turtas. Kuo jis talentingesnis, geriau išsilavinęs ir sumanesnis, tuo turtingesnė šalis. Lietuva tokiais jaunais žmonėms pasaulyje garsėjo visada, tačiau kiek šią tradiciją dar gebėsime išlaikyti ateityje? Ar mūsų šaliai dar yra vilties? Pagaliau, kaip gi patys jaunuoliai mato Lietuvą ir vertina savo galimybes čia gyventi, dirbti ir kurti?
Apie tai šioje „Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo“ apskritojo stalo diskusijoje. Diskusijoje dalyvauja jaunimo iki 23–ejų metų olimpinis bokso čempionas Ričardas Kuncaitis ir jo treneris Vladimiras Bajevas, šiemet vykusio prestižinio Evgenijaus Mravinskio konkurso laureatas M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinis Patrikas Kišūnas ir jo mokytojas Antanas Ladyga, Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentų atstovė Reda Kaminskaitė, jaunasis Akmenės rajono ūkininkas Ąžuolas Valius bei Lietuvos Respublikos Seimo narys, buvęs opozicijos lyderis Vytautas Gapšys. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas Jakavonis.
G. Jakavonis: Pradėkime nuo pozityvių dalykų. Ričardai, ar vykdamas tikėjaisi, kad grįši su aukso medaliu?
R. Kuncaitis: Tikėjausi.
G. Jakavonis: Ši pergalė – tavo asmeninė ar ir Lietuvos valstybės? Visa Lietuva džiaugėsi, kad tapai olimpiniu čempionu, kiekvienas jaučia, kad čia ir Lietuvos laimėjimas.
R. Kuncaitis: Taip, ir mano, ir Lietuvos.
G. Jakavonis: Patrikai, klausimą tau pradedu nuo simbolinių dalykų. Viena iš istoriko Teodoro Narbuto Lietuvos vardo kildinimo versijų yra ta, kad šiose žemėse gyveno žmonės litusai, kurie vieni su kitais bendraudavo pučiamaisiais instrumentais, vadinamais tūbomis. Taip laikui bėgant iš tų „litusų“ ir „tūbų“ atsirado „Lietuva“. Neseniai tu tapai prestižinio tarptautinio E.Mravinskio jaunųjų atlikėjų konkurso, vykusio Sankt Peterburge, laureatu. Papasakok apie šį renginį.
P. Kišūnas: Jei neklystu, į šį konkursą buvo susirinkę 35 dalyviai iš viso pasaulio. Buvo trys konkurso turai. Trečią pasiekėme tik penki. Aš laimėjau prizinę vietą.
G. Jakavonis: Paklausiu tavęs, ko klausiau ir Ričardo – ar tai buvo tavo asmeninė, ar tavo dėstytojo, ar Lietuvos pergalė?
P. Kišūnas: Konkurse dalyvavome keturi lietuviai. Prizinę vietą laimėjau aš. Atstovavau visiems – ir mokyklai, ir šaliai, ne vien sau.
G. Jakavonis: Reda, pažįstu tave labai seniai. Dar būdama moksleivė, tapai visuomenininke ir Lietuvos čempione, ne sykį lankeisi užsienyje. Dabar studijuoji universitete, esi įvairių judėjimų lyderė. Ar tau ir tavo draugėms nekyla noro išvažiuoti kur nors studijuoti svetur?
R. Kaminskaitė: Dabar tokia situacija Lietuvoje, kad visi plūsta į užsienį. Atrodo, ten yra geriau, bet taip tik atrodo. Pažįstu daug išvažiavusiųjų. Aišku, kai kam pasiseka, kai kam – nelabai. Nemanau, kad žmogus, išvažiavęs į užsienį, gali rasti ką nors geresnio nei Lietuvoje. Jeigu nusiteiki, kad svetur bus geriau, susikuri tokią idėją, būtent taip ir bus. Bet jeigu matai Lietuvą kaip savo gimtąjį kraštą ir kad čia viskas nuostabu – tereikia tai pamatyti.
G. Jakavonis: Vadinasi, šioje ašarų pakalnėje dar galima išgyventi.
R. Kaminskaitė: Galima, jei nori.
G. Jakavonis: Ąžuolai, esi iš, galima sakyti, sąlygiškai jaunos ūkininkų šeimos: ir sesuo, ir brolis, ir tėvai nuo pat ankstyvo ryto iki vakaro triūsia ūkyje. Tu, jaunas žmogus, neišvažiavai į Airiją kaip daugelis kolegų. Kas tave laiko, kokią regi savo ateitį?
Ą. Valius: Sakoma, kad visada reikia turėti viltį. Jei neturėsi, turbūt visai nieko nepasieksi. Visą gyvenimą man teko būti visuomenininku. Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungai atstovauju trylika metų. Teko ir į Seimą važiuoti, ir į ministerijas ginti interesų. Dažnai pasigendame deramo požiūrio į gamybą, gilinimosi į problemas, ko reikia. Kartais trūksta tik smulkmenos, kad jauni žmonės galėtų čia pasilikti ir neišvažiuoti. Nes baigus mokslus, studijas, reikia į ką nors įsikibti. Nemažai mano draugų yra važiavę į užsienį užsidirbti, kad grįžę turėtų nuo ko pradėti.
G. Jakavonis: Bet vis tiek yra noras grįžti. O tavęs netraukia visos tos europinės išmokos, kai mokami pinigai, kad apskritai nieko neaugintum?
Ą. Valius: Ne. Yra viena grupė žemės savininkų, kurie turimą plotelį deklaravo tik tam, kad gautų išmokas. Yra kita grupė, kurie dirba. Manoma, kad išmokos yra didžiuliai pinigai. Bet iš tikrųjų taip nėra: vienais metais galime uždirbti, o kitais – nieko neturėti.
G. Jakavonis: Vytautai, tavęs laukdami kalbėjomės su jaunais žmonėmis. Tiek tu, tiek Remigijus Žemaitaitis esate vieni iš jauniausių Seimo narių. Ar įžvelgi kokių nors galimybių padėti tiems žmonėms, kurie sportuoja, kultūrine veikla garsina Lietuvą, dirba, stengiasi prisidėti, kad padarytų gyvenimą lengvesnį?
V. Gapšys: Mes stengiamės nuolat. Džiaugiuosi, kad Seime jaunimo atsiranda vis daugiau. Deja, nepakankamai, kad galėtume pasakyti, jog keičiamės, jog pasikeitė visas valstybės kursas. Kiekvienoje partijoje turime formalią ir neformalią grupę jaunųjų parlamentarų. Tenka važiuoti ir į užsienio šalis, susitikti su kitų šalių jaunaisiais parlamentarais. Jie susiduria su tomis pačiomis problemomis: nori daugiau pakeisti, nei leidžia galimybės. Ar būna pikta? Taip, kai kovoju dėl mažų ir, regis, tokių paprastų dalykų. Sportininkai turbūt žino, kas yra universalios dangos aikštelė. Jų būna įrengtų prie mokyklų miestuose, nedideliuose miesteliuose. Vienos tokios aikštelės danga kainuoja 120 tūkst. litų. Ir ta viena aikštelė pritraukia daugiau jaunųjų mažųjų sportininkų nei visa „Siemens“ arena. Kol mažasis sportininkas ateina iki „Siemens“ arenos, praeina dešimt metų. Ir iš to šimto tūkstančių turbūt tik vienas ten atstovauja. Bet mes verčiau pastatome areną už 150 mln. litų, o aikštelei, kurios vertė – 120 tūkst. litų, nerandame lėšų. Vienais metais man teko kovoti dėl dviejų papildomų aikštelių. Įsivaizduojate, ką reiškia valstybės mastu 200 tūkst.?
G. Jakavonis: Lyg ir nedaug.
V. Gapšys: Lyg ir nedaug. Bet pritrūko trijų Seimo narių balsų, kad tuos 200 tūkst. duotų. Atrodo, paprastas dalykas, kurį galėtum pakeisti, bet tau muša per rankas ir per kojas. Ir jaunam žmogui, kad jis liktų čia, Lietuvoje, kur kas dažniau reikia tų paprastų mažų dalykų. Jis neprašo, kad jam sumažintų PVM ar didžiulių arenų. Jis kalba apie paprastas sąlygas. Prieš metus kalbėjome apie biudžetą ir jaunimo verslumo strategiją, kuriai buvo numatyta, regis, nuo 2008–ųjų ar dar anksčiau ir tais metais skirta apie 300 tūkst. litų. O faktiškai gavo 40 tūkst. litų. Juk mes kalbame apie jaunimo verslumo strategiją! Turbūt šalia sėdinčiam jaunajam ūkininkui yra juokinga, nes tiek, ko gero, kainuoja dvi traktoriaus padangos. Pvz., premjero rezidencijai reikia kelių milijonų, Valdovų rūmams reikia kelių šimtų milijonų... Nesakau, kad tai blogai, bet mes juk kalbame apie mažus dalykus, kurie šiems žmonėms rūpi.
G. Jakavonis: Įsivaizduok, kad vyksta Seimo rinkimai, išrenka labai daug jaunų žmonių, kurie nori gero Lietuvai, bet mes gerai žinom, kad ne Seimas, o Vyriausybės klerkai yra tie, kurie viską lemia. Na, laimėkite jūs ir visą Seimą, bet ką jūs padarysite, kai visur pilna to seno kontingento?
V. Gapšys: Ir man pasako – ko tu čia jaunas šokinėji. Visko būna. Bet į tai nekreipiu dėmesio, juk taip gamtos sutvarkyta, kad senstam, kai kurie išeina į pensiją ir vis tiek turės ateiti tie, kuriems dabar dvidešimt trisdešimt. Ir jeigu jie dabar išvažiuos, tai mūsų valstybei kainuos žymiai brangiau nei kai kurie dalykai dabar.
G. Jakavonis: Kadangi prabilome apie sportą, grįšiu prie Ričardo. Kokią savo ateitį tu regi? Prieš keletą savaičių per apskritojo stalo diskusiją kalbėjome apie naują sporto strategiją, kiek skiriama pinigų Lietuvos sportui. Latvijoje, kur tokia pat krizė, sportui skiriama tris kartus daugiau lėšų nei Lietuvoje. Štai tokios nelabai populiarios sporto šakos kaip irklavimo kanojomis atstovai Tomas Gadeikis su Raimundu Labucku treji metai iš eilės laimi Europos čempionatą, dveji metai iš eilės laimi pasaulio čempionatą, o finansavimas sumažintas keturis kartus per metus! Jiems dabar siūloma priimti Kazachstano, Azerbaidžano pilietybes. Ką pagalvoji, kai tau pritrūksta pinigų ruoštis Europos, pasaulio čempionatams, olimpiadai? Ar apsispręstum priimti kitos valstybės pilietybę?
R. Kuncaitis: Nemanau. Esu lietuvis.
G. Jakavonis: Iš kur ta vidinė geležinio vilko stiprybė? Pinigų nėra, bet yra toks pasiryžimas kautis už Lietuvą, už save. Ar tokios stiprybės suteikia treneris?
R. Kuncaitis: Treneris labai geras, kovoja už mus.
G. Jakavonis: Noriu palinkėti, kad tau taip ir toliau sektųsi. Patrikai, žinau, kad po tokio gero pasirodymo Peterburge gavai daug kvietimų vykti į užsienį – į Rusiją, Daniją, Norvegiją. Kokią matai savo ateitį, kaip žiūri į tuos pasiūlymus?
P. Kišūnas: Baigus M.K.Čiurlionio menų mokyklą, manau, būtų įdomu nuvažiuoti kur nors kitur pasisemti patirties. Po studijų norėčiau grįžti į Lietuvą, dirbti, gyventi čia. Manau, tai pavyktų.
G. Jakavonis: Bet užsienyje gausi neblogą stipendiją, o čia tau tepasiūlys du tūkstančius. Ar pragyvensi iš tokios algos? Juk vilios užsienyje mokamos daug didesnės algos.
P. Kišūnas: Net nežinau, dabar gyvenu iš tėvų pinigų. Manau, kad galima išgyventi ir iš tų dviejų tūkstančių. Tikrai nenorėčiau palikti savo šalies ir gyventi kitur, kur kita kalba ir kiti žmonės. Nesinori palikti namų.
G. Jakavonis: Ąžuolai, tau teko susidurti su jaunais žmonėmis, kurie išvažiavo į Airiją, ten gyvena arba grįžo. Ką jie galvoja, koks tavo požiūris į šiuos žmones?
Ą. Valius: Daug išvažiavusiųjų grįžo, dalis, kuriems pasisekė ten įsitvirtinti, pasiliko. Bet visi kartoja tą patį, kad svetur kitoks požiūris į jaunimą. Jaunai šeimai, turinčiai vaiką, suteikiama tam tikrų lengvatų. Jeigu nori kurti įmonę, metus ar dvejus nereikia mokėti mokesčių, kad galėtum įsitvirtinti. Lietuvoje taip pat galėtų būti. Mes neprašome pinigų, tik suteikite mums galimybę. Antra vertus, atstovaujant jaunųjų ūkininkų interesams teko dalyvauti svarstymuose, kur buvo derinami teisės aktai, dėliojami prioritetai, kam skirti Europos Sąjungos paramos pinigus. Teko net įrodinėti, kad jauniems ūkininkams reikalinga parama. Štai šiandien matome, kad visi pinigai yra panaudoti ir jų dar trūksta. Taigi gyvenimas parodė, kad jaunimas sugeba, tik reikia jam leisti.
G. Jakavonis: Neseniai užkliuvo tokia pedagogo Vytauto Toleikio mintis. Jis, vertindamas dabartinę situaciją, nupiešė juodą scenarijų ir pasakė, kad Lietuvos valstybei liko gyventi trisdešimt metų. Vytautai, kaip įvertintum dabartinę padėtį, kai žmonės masiškai emigruoja?
V. Gapšys: Pirmiausia negalima smerkti tų, kurie išvažiavo, nes 90 proc. išvažiavo ne dėl to, kad norėjo išvažiuoti, bet dėl to, kad neturėjo kito pasirinkimo. Man jie yra Lietuvos piliečiai, aš juos gerbiu. Nemaža jų dalis siunčia pinigus į Lietuvą, kad išlaikytų čia likusius tėvus ir vaikus. Jie taip daro, nes privertė gyvenimas. O mes pagaliau turime atsisukti į žmogų, pradėti galvoti apie tai, ko jam reikia. Pirmiausia žmogui reikalinga galimybė dirbti. Pas mus nedarbas viršija 15 proc.! Dar žmogui reikia suteikti galimybę kur nors gyventi. Nebūtinai įsigyti butą. Bet galima sudaryti tokias sąlygas, kad jį galėtų išsinuomoti. Ko dar reikia? Žmogus nori kurti, mokytis, nuvesti vaiką į darželį ir kad nereikėtų mokėti kažkam, kad jį priimtų. Kartais aš į kai kuriuos dalykus žiūriu pasitelkdamas humorą. Neseniai man buvo šovusi viena idėja – vaikų darželis Seime. Aš ją išplatinau ne dėl to, kad Seime reikėtų vaikų darželio, o dėl to, kad atkreipčiau visų dėmesį į jaunas mamas, kurios nori ir gali dirbti, tik neturi galimybių savo vaiko palikti kur nors šalia. Noriu pabrėžti, kad mums nereikia ypatingų strategijų. Turime gyventi natūralų gyvenimą, sudaryti paprastas sąlygas. Jeigu žmogus nori sportuoti, jis turi turėti kur sportuoti. Tam nereikia sporto arenų už 150 milijonų. Tam gal tereikia aikštelės už 100 tūkstančių. Vaikams mokyti nereikia mokytojo, kuris yra Nobelio premijos laureatas. Vaikams reikia mokytojo, kuris nuoširdžiai jais rūpintųsi. Bet kai pamatau, kad mums dažniau reikia blizgučių, o ne paprastų dalykų, pasidaro liūdna. Jokiais būdais nesakau, kad esame prarasta tauta. Lietuviai tikrai myli savo žemę. Ir lietuvių vaikinai patinka mūsų merginoms, tik viena kita išteka už arabo. Ir dar parsivilioja tą arabą čia į Lietuvą. Jas traukia gimtinė. Gal ir negražu taip sakyti politikui, bet merginos yra mūsų nacionalinis turtas, kuris pritraukia ir investicijų, ir žmonių, ir atkreipia dėmesį. Kaip ir krepšinis. Jis yra mums reklama.
G. Jakavonis: Ir Ričardas, ir Patrikas atėjo su savo mokytojais, treneriais. Gal galite pasakyti, ką, jūsų manymu, reikėtų pataisyti, kad garsinančiųjų Lietuvos vardą būtų daugiau?
V. Bajevas: Man buvo labai malonu klausyti, ką V. Gapšys kalbėjo dėl sporto aikštelių. Žinau, kad panašių bėdų patiria ne tik sportas, bet ir žemės ūkis, ir švietimas, ir kitos sritys. Galime džiaugtis sportininkais, kurie garsina mūsų šalį labiau nei politikai. Sportui nereikia daug investicijų. Ričardas yra iš paprastos Marijampolės sporto mokyklos, kur sudarytos sąlygos mokytis, treniruotis. Po dvejų metų vaikinas tapo olimpiniu čempionu. Žinoma, daug sportininkų išvažiavo. Bet reikia sudaryti tokias sąlygas Lietuvoje, kad jie neišvažiuotų. Daugiau dėmesio ir lėšų reikia skirti individualioms sporto šakoms.
G. Jakavonis: Nuo sporto pereikime prie kultūros. Patrikai, kokias tu ir tavo mokytojas matote didžiausias savo srities problemas, kurios trukdo garsinti Lietuvos vardą per kultūrą?
P. Kišūnas: Aš taip pat manau, kad šiek tiek trūksta finansavimo. Mane daugiausia finansavo M.K.Čiurlionio menų mokykla. Į konkursus savo lėšomis ne visi išgali išvažiuoti.
A. Ladyga: Pirmiausia trūksta gerų instrumentų. Nuvažiuoji į bet kurią valstybę dalyvauti konkurse ir matai, kad paprastoje mokykloje stovi geri pianinai, fortepijonai. Parvažiuoji į savo mokyklą, atsiprašau, čia – seni, sudilę instrumentai. Jie faktiškai skirti groti 5–10 metų. Juk krepšinio, futbolo kamuolio ilgai nepamėtysi ir nepaspardysi, jis suplyš. Instrumentus irgi reikia atnaujinti. Kiekvienoje muzikos mokykloje ir toje pačioje Muzikos akademijoje ta pati problema. Muzikai, kaip ir sportui, reikia daug komandinio darbo. Patrikas minėtame konkurse neatstovavo savo mokyklai, tiesiog buvo užrašyta „Vilnius, Lietuva“. Viskas. Malonu, kad į konkursą atėjo konsulas, jis pakvietė mus į priėmimą, pavaišino kava. Buvo smagu. Bet, patikėkite manimi, to yra mažai. Reikia pradėti nuo instrumentų.
V. Gapšys: Nuvažiavus į apygardą, žmonės prašo nurašyto orkestro muzikos instrumentų komplekto. Jie jau neprašo naujų. Sako, gauk kur nors Muzikos akademijoje. Juk pats muzikos mokymas yra skirtas ne vien tam, kad išugdytum aukščiausio lygio profesionalą, o tam, kad būtų keliamas kultūros lygis, bendras sąmoningumas ir supratimas. Džiaugiuosi, jog net šiek tiek prisidėjau prie to, kad Vladimiro Prudnikovo klasės mokiniai, studentai, važiuotų į išvykas ir rengtų koncertus bendruomenei, mokytų moksleivius. Pas juos ateina pasimokyti visai mažiukai iš darželio, iš mokyklos. Darželinukas turbūt visą gyvenimą prisimins, kad jį mokė dainuoti V.Prudnikovas. Nors ir dešimt minučių. O visa tai kainavo 4 tūkst. litų.
G. Jakavonis: Reda, tu iš tokio krašto, kaip Dzūkija, Nedzingė, kur vyko partizaninis judėjimas, stipri šaulių organizacija, regis, iš inercijos visi patriotai. Net iki dabar. Iš kur dar žmonės turi patriotizmo, noro gyventi Lietuvoje? Mokykloje auklėjimo pamokų nėra, lietuvių kalbos pamokų skaičius mažinamas.
R. Kaminskaitė: Trūksta mokykloje auklėjimo ekonominiu požiūriu. Iš to, ką kalbėjo kolegos, susidariau nuomonę, kad Lietuvos valstybė yra neįgali tinkamai investuoti. Geriau pastatys kokį vamzdį ant Neries kranto, kainavusį N milijonų, ir paskui dar mėnesį svarstys, kas pigiau – jį palikti, prižiūrėti ar išardyti. Verčiau už tuos pinigus būtų nupirkę instrumentų ar sportininkams salę įrengę, žaidynėms lėšų skyrę. Išvis neinvestuojama į žmogiškuosius išteklius. Kaip galima įsivaizduoti, kad studentas mėnesį gali išgyventi už 200 litų! Tėvai dirba už vadinamąjį minimumą, yra dar kitų šeimos narių, studentui bendrabutis mažiausiai 175 litus kainuoja. Jis, tarkime, gauna 150 litų, bet iš kur dar gauti pinigų susimokėti už gyvenamąjį plotą, sąsiuvinius, dar ką nors. O ką kalbėti apie maistą.
G. Jakavonis: Ąžuolai, kokios, tavo nuomone, didžiausios ūkininkavimo bėdos?
Ą. Valius: Užtenka savivaldybės pavyzdžio – taip pat skirstomi pinigai. Kartais nereikalingam dalykui skiriama 100 tūkstančių litų, o mokykla net kamuolių neturi už ką nusipirkti. Kaime išlikęs vienintelis visame rajone darželis, dėl kurio teko dešimt metų kariauti. Šiandien vaikai netelpa į jį. Mums buvo kalama – neapsimoka, nereikalinga, sunaikinti, uždaryti. Į tą kaimą atsikelia naujų žmonių, nes yra darželis, mokykla. Gali dirbti, vaiką yra kur palikti. Nuo to reikia pradėti. Man pasako, kad reikia mokyklą uždaryti, nes neapsimoka, mažai mokinių. Tai ar mokykla yra pelno organizacija, kad iš jos reikia uždirbti? Tie sprendimai kartais tokie absurdiški.
G. Jakavonis: Visos išvardytos bėdos, manau, yra pasekmė to, kad mūsų valstybė neturi ilgalaikės plėtros strategijos. Ar jūs, jauni, turite potencialo tokią sukurti?
V. Gapšys: Mums, jauniems, tai skaudžiausia. Kai vienas ar kitas premjeras, nesvarbu, kokia pavardė, rašo strategiją 2050 metams. Kaip sakoma, duok, Dieve, jiems sveikatos. Bet greičiausiai jis iki 2050 metų ir neištemps. O mums, prie šio stalo sėdintiems, turbūt teks gyventi. Pasižiūrėkime į šį dalyką valstybiškai. Man skaudu, kai kartais kuriamos kosmoso programos. Man patinka, aš ir apie kosmosą straipsnių paskaitau, ir apie palydovus, visa kita. Bet noriu matyti, kaip mes iki to kosmoso nukeliausime. Noriu matyti paprastus žingsnelius – kaip pirmoką sužavės tuo kosmosu, kaip jį mokys fizikos, technikos universitete, kas jam dėstys tą fiziką. Kai bus pasiektas toks inžinerijos lygis ir kai visa tai bus parengta, tada galėsime kalbėti ir apie kosmoso programą, bet dėl paprastų dalykų turime susitarti šiandien ir kuo greičiau. Jeigu man pasakytų, sėdam šiandien visa komanda ir kuriam, nesvarbu, kokiu pagrindu, tuos esminius dalykus, paaukočiau savo laiką, savo savaitgalį, ir tai daryčiau.
G. Jakavonis: Ričardai, Singapūre Lietuvos komanda pagal laimėtus medalius, jeigu atsižvelgtume į gyventojų skaičių, ko gero, būtų viena iš pirmųjų. Kokią regi Lietuvos ateitį, ar matai save olimpiniu čempionu, savo draugus, su kuriais buvote Singapūre? Treneris sako, kad trūksta pinigų, daug bėdų. Ar yra tikėjimas, kad Lietuvos sporte bus geriau?
R. Kuncaitis: Net sunku, ką pasakyti.
V. Bajevas: Ateitis liūdna. Uždaromos sporto mokyklos. Vaikai neturi kuo užsiimti. Tada tenka leisti pinigus narkotikų prevencijai ir pan. Milijonus suranda, o treneriui sumokėti dviejų tūkstančių atlyginimo nėra. O dėl jų – jeigu bus sudarytos sąlygos, tai žinoma. Priklauso ir nuo trenerių, ir nuo aplinkos. Yra maksimalistų, sugebančių įskiepyti vaikams, kad atstovaujame Lietuvai. Sako, pinigų nėra, o rezultatai pradėjo kilti. Kas visa tai daro? Treneris. Ieškome pinigų, važiuojame už savo pinigus.
G. Jakavonis: Patrikai, kaip tu žiūri mokykloje į savo kolegas, kurie svajoja laimėti konkursus?
P. Kišūnas: Muzikantų irgi yra įvairių. Kai kuriems pavyksta įstoti į Muzikos akademiją, ir jie dėl to džiaugiasi, per daug nesistengia, džiaugiasi tuo, ką turi. Manau, gerai, kad jie baigia Muzikos akademiją ir vėliau dirba čia. Kiti stengiasi parodyti Lietuvą, save ir mokyklą pasauliniu mastu. Labai vertinga, kai tave pamato, kai atsiveria horizontas. Tuomet turi daugiau galimybių.
G. Jakavonis: Ąžuolai, kokį argumentą galėtum pasakyti jauniems žmonėms, kad jie nustotų emigruoti, kad savo likimą imtų sieti su savo valstybe?
Ą. Valius: Gyvenime ne vien pinigai yra svarbiausia. Didelė dalis jaunimo sako, kad reikia uždirbti kuo daugiau, todėl ir važiuoja į užsienį. Sakau: bet pažiūrėk aplinkui, ką tu turi. Ar tu turi draugų, ar tu visą gyvenimą gyvensi vienas? Kartais galbūt geriau turėti mažiau pinigų, bet būti laimingam, turėti šeimą, artimų žmonių. Kiekvienas žmogus turi aiškiai suvokti savo prioritetus, ar jam svarbiausia uždirbti daug pinigų, ar siekti karjeros. Reikia pačiam nuspręsti, ko siekti.
G. Jakavonis: Vytautai, apibendrindamas tarkite paskutinį žodį. Per sovietinę okupaciją, trėmimus mes sugebėjome atsilaikyti, išlikti lietuviai. Dabar esame Europos Sąjungoje, į kurią įstojome viliojami saldainiais, o ne gąsdinami lazdomis. Europos Sąjungos prezidentas Hermanas Van Rompejis labai aiškiai pasakė, kad nacionalines vertybes laikas išmesti į šiukšlyną, kad jos turi sunykti.
V. Gapšys: Mes pramušime tą abejingumo sieną. Jauni žmonės eina į priekį ir niekas jų nesustabdys. Galima sustabdyti vieną, bet negalima sustabdyti viso jaunimo. Ir požiūrį į jaunimą mes tikrai pakeisime. Gal tai užtruks dvejus, gal penkerius metus, bet mes tai padarysime. Svarbiausia nesustoti. Tad šioje vietoje nei ES prezidentas H.Van Rompejis, nei kiti nesustabdys. Reikia pripažinti, kad prezidentas taip pat yra nueinanti karta.
G. Jakavonis: Reda, tave teko matyti Kovo 11-ąją nacionalinio jaunimo parade, kur buvo nešami tokie plakatai: „Didžiuojuosi, kad esu lietuvis“. Ir visa ši minia buvo apsupta policininkų. Vaizdas labai savotiškas. Atvirai pasakius, atėjęs švęsti Kovo 11-osios su žmonėmis, kurie sako besididžiuojantys esą lietuviai, jaučiausi kaip žvėris, uždarytas narve, filmuojamas, fotografuojamas. Kalbame, ar atsilaikysime prieš Europą. Bet kaip atsilaikyti prieš savus, kurie neleidžia valstybėje džiaugtis, kad esame lietuviai?
R. Kaminskaitė: Buvo daug žmonių, visi buvo tokios nuotaikos, kad norėjo parodyti, kad Lietuva yra svarbi, kad tas patriotiškumas gyvuoja Lietuvoje. Tikrai buvo keista, kai iš visų pusių nuo kažko saugojo policija. Nelabai supratau aš tos apsaugos. Bet pamačiau tiek jaunimo, tiek užsidegimo, noro parodyti, kad mes esame lietuviai, kovoti už patriotiškumą. Manau, tai labai gerai. Kol nepasikeis požiūris, niekas nesikeis.
