Kai BNS žinių tarnyba informuoja, kad Lietuva tapo ES lydere pagal depresija sergančių žmonių ir antidepresantų suvartojimo skaičių, pykti verčia du dalykai: visiškas šio reiškinio politinis ignoravimas ir visuomenės nejautra, su kuria pasitinkamas kiekvienas „palūžęs“ pilietis.
Depresija neįtraukiama į „garbingų“ ligų sąrašą (kaip pavzydžiui, vėžys), tarsi žmonės tiesiog „šiaip sau“ išderina neuromediatorių veiklą smegenyse. Tarsi sirgti depresija – malonumas. Nebandoma nei analizuoti, nei bandyti suprasti „depresijos kartos“ likimą: o juk depresija labiausiai vystosi tose šalyse, kur griuvus vienai santvarkai, žmonės nespėja prisitaikyti prie naujos.
Lietuvoje – dar blogiau: griuvusi Sovietų Sąjunga ir neprigijusi demokratija mus įstūmė į netikrumo būseną, kur dažnai nesuprasi, koks turi būti tolimesnis kelias: aklas Vakarų kopijavimas ar mums vėl reikia eiti parsinešti „Gazpromo“ saulės.
Lietuva, per visus Nepriklausomybės metus, kad ir kaip gaila, taip ir nesuprato: tai, kas tinka Vakaruose, nebūtinai tinka mums, ir tai, kas yra Rytuose, nebūtinai yra blogis. Kitaip sakant, taip ir neišmokome formuoti savo šalies nekopijuodami. Vieni aklai dievina Ameriką, kiti Rusiją, treti ES. Bet ar įsivaizduojate amerikietišką Lietuvą? Na, rusišką turėjome – tikras košmaras. O europietiška ji netaps, nes pati Europa sunkiai geba artikuliuoti savo identitetą.
Proamerikietiški troliai ir toliau kovoja už verslo vystymą, kovoja už dar didesnį nereikalingų daiktų kiekį. Kremlių fanatiškai įsimylėję kvailiai ir toliau gina sovietinę iliuziją – kad ir vergai būna laimingi. ES federalistai nori didesnės integracijos, bet nenori, kad stiprėtų savivalda.
Paklauskite: kas mes esame? Ir negausite jokio pozityvaus atsakymo. Mes išskaldyta, supjudyta, violetinėmis nesąmonėmis apnuodyta tauta, kurioje humoras – tik patyčios iš savęs. Tai nėra drąsu – drąsu būtų pripažinti klaidas, ko nedaro nei vienas politikas ir šiaip garsus žmogus.
Lietuvoje populiarėja ciniški snobai, kurie nori įrodyti, kad nereikia bendruomenių, kad dalintis – tai vogti. Kad turėti ir atrodyti jau seniai pakeitė būti. Šitie nelabai garbingai kitiems meluojantys žmonės, be abejo, puikiai supranta, kad susvetimėjusioje visuomenėje tokios mintys sulauks dėmesio, bet nesupranta to, kaip kenkia pačiai visuomenei. Kaip savo kvailu vartojimo ir infantilaus tuščiagarbiškumo aukštinimu dar labiau traumuoja silpnesnius. Tuos, kurie mus paverčia pirmaujančiais savižudžiais, depresuotais antidepresantų rijikais.
Depresija – ne tik psichinė, biologinė, bet ir kultūrinė liga, iš pačių sociumo gelmių plaukiantis nepasitenkinimas pačiu žmonių tarpusavio santykiu, tai nužmogėjusios visuomenės simptomas. Ar kuriam nors politikui tai rūpi? O gal tai kiekvieno asmeninis reikalas? Ne. Ne asmeninis. Kodėl politikams rūpi abortų, prostitucijos draudimai, kodėl kažkokie politiniai idiotai eina į „Baltic Pride“ ir už mokesčių mokėtojų pinigus griuvinėja ant policininkų, o spręsti pačių svarbiausių problemų neskuba?
Teisingai pastebi visi, kas turi proto: Lietuvoje reikia galvoti apie ekonomiką ir socialinias garantijas, o ne rūpintis, kaip lenkai rašys savo pavardes, nereikia jokių bukaprotiškų kalbos gynimo renginių – reikia tiesiog galvoti, kaip užsidirbti, užsidirbti kuo daugiau ir kaip pasveikti. Depresija nėra neišgydoma, savižudybės kyla ne dėl to, kad lenkai kelia grėsmę Lietuvai.
Jos vyksta – nes politikai šitoje šalyje dažnai į politiką ateina tiesiai iš cirko, todėl, kad nėra drąsių žmonių, kurie mėgintų keisti situaciją (pagarba Andriui Mamontovui, kuris nors ir vienas su tuo kovoja). Kada Lietuvoje ekonomika taps svarbiausiu politiniu prioritetu – nežinia. Dažnai kyla įtarimas, jog politikai nelabai supranta, kaip tai svarbu. Kaip baisu yra neturėti darbo, pajamų.
Švietimo ir mokslo ministras nori apmokestinti aukštąjį mokslą. Kas tada čia studijuos? Sunku net įsivaizduoti tokius kamikadzes.
Kuo Lietuvoje sunkiau, tuo daugiau nacionalistinių iškrypimų turinčių ligonių plūsta į gatves ir rėkaloja, kad reikia nepardavinėti Lietuvos žemės užsieniečiams.
Aš pats esu iš kaimo – tuo didžiuojuosi. Bet būtent todėl, kad esu iš kaimo, žinau, kad ten milžiniški dirvonuojančios žemės plotai, taip pat – baigiantys degraduoti žmonės, nedarbas toks didelis, kokio niekada nebuvo.
Ar patriotai tikrai adekvačiai mąsto? Nemanau. Jie tiesiog kvaili žmonės – tiek ir tereikia apie juos žinoti. Atliekų krūva. Būtent dėl patriotų Kauno valdžioje sėdi ne vienas kompiuteriu per Tarybos posėdžius žaidžiantis neonacis. Šaunuoliai. Dar reikėtų sugražinti V. Šustauską į mero postą. Būtų tobulas „Durnių laivas“.
Taigi, į ką tvertis žmogui, kuris nėra labai protingas, negali susirasti prestižinio darbo, neturi draugų užsienyje, arba turi paskolą banke, vaikų, bet irgi nėra labai apsukrus: mes turime du variantus – depresiją ir savižudybę. Aišku, pirmiausia ateina depresija, tada savižudybė.
Bet jei kas mėnesį lietuvių sumažėja dviem tūkstančiais (ir tai – tik optimistiškais skaičiavimais), ar ne laikas nutraukti visus draudimus ir imti kažką radikaliai keisti? Gelbėti šalį.
Kas iš tos žemės, jei nebus kam gyventi? Kas iš tos kalbos, jei neliks kam ja kalbėti? Kas iš tokios šalies, kurioje žmonių mažėja sparčiau nei jie nyko per karus ir įvairias okupacijas?
Kaip ne gėda politikams, kurie sėdi Seime, Vyriausybėje ir nieko nepadaro? Socialdemokratai tik sumažino socialines pašalpas – ir viskas. Premjero neadekvati šypsena jau verčia vemti.
Kuo jūs, idiotai, galite pasigirti? Kad sumuštas (balandžio mėnesį) savižudybių rekordas? Kad tapom depresijos ir antidepresantų lyderiais ES?
Kas iš viso turi nutikti Lietuvoje, jog svarbiausi politiniai klausimai persikeltų iš etikos į ekonomiką? Kodėl dar kažkam įdomi raidžių rašyba, jei nyksta pati šalis?
Etika svarbu, bet ne tada, kai nėra ko valgyti.
Reikia tikėtis ir laukti stebuklo, kuris neįvyks. Nes tauta iš nevilties renka į valdžią tuos, kurie naikina jų kaimynus, artimuosius, draugus ir priešus. Pavydas ir pikdžiuga neleidžia adekvačiai vertinti situacijos. Balsuodami už draudimus ir buvusius komunistus, sulaukėme tokios tamsios dabarties, kokios niekada nebuvo.
Mes ritamės žemyn. Ir visi turėtume arba užsimerkti. Arba iš visų jėgų sušukti: STOP! Net milijardieriai greitai supras, kad be tų, kurie dirba prekybos centrų kasose ir jie būtų niekas. Todėl nereikia aukštai kelti galvos ir vaidinti, kad viskas gerai ir savižudybės bei depresija – kiekvieno asmeninis reikalas.
