Gegužės 9-osios eitynės Lietuvoje įvyko. Vilniaus širdimi pražygiavo būrys rusakalbių, saugomų mūsų policijos. Vėliau žygeiviai sugužėjo į autobusus ir išvyko į Antakalnio kapines uždegti Amžinosios ugnies savo didvyriams. Renginys pasibaigė, o šalis, atrodo, ir toliau gyvens kaip gyvenusi – sunkiai kvėpuodama, beveik alpdama, bet bent jau ne mirusi. Tik vėliau žmonės atsitokės ir supras, kad tam tikrų charakterio bruožų mūsų valstybė šį gražų gegužės savaitgalį vis dėlto neteko. Tik vėliau bus pastebėta, kad praradome savigarbą ir išdidumą.
Šis paradas Lietuvoje sukėlė įtartinai mažą pasipriešinimo bangą. Ar tai dėl lietuvių kuklumo? O gal jie jau „pribrendo“ švęsti Pergalės dieną? Panašių minčių galima pastebėti praverčiant lietuviškų internetinių portalų komentarus po naujienomis. Anot pasisakančiųjų, „visas pasaulis švenčia pergalę prieš vokiečius, tik mes kažką išsidirbinėjame“. Tikra tiesa, juk bepigu prancūzui ar britui džiūgauti ir šlovinti pergalę prieš fašizmą, kai po jos vėl tapo nesunku pasiekti laisvę ir taika.
Bet ar yra pasaulyje žmogus, turintis nors menkiausią moralinę teisę valstybės sostinės centre švęsti dieną, kurią tos valstybės viltys dėl laisvės buvo palaidotos pusšimčiui metų? Dieną, kuri prieš 65 metus privertė ne tik Lietuvą, bet ir visą Rytų Europą paklusti didžiulei blogio imperijai ir tapti nustekentu ekonominiu užkampiu. Daugelis žmonių atsakytų neigiamai, jei nežinotų apie ką kalbama.
Vis dėlto, kiek vyresniems lietuviams nuo vaikystės buvo kalama į galvas, kad Pergalės diena yra nuostabi pasididžiavimo ir pagarbos Raudonajai armijai verta šventė, o tai, ko gero, stipriai įsitvirtino dalies jų sąmonėje. Kitus galbūt paperka tai, kad parade Maskvoje žygiavo JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariai. Na, tiesiog, jei Vakarai džiaugiasi šia pergale, tai kaipgi mes galime nesidžiaugti? Kaip mes galime žengti žingsnį ne išvien su amerikiečiais, o mąstydami savo galva? Juk mes amžinai turime būti priklausomi nuo įvairių sąjungų ir aljansų, tad ir dabar, pirmyn, švęskime laisvės netektį! Jeigu per daug skaudu, tai bent stebėkime, kaip kiti mūsų Tėvynės širdyje ją švenčia!
Akivaizdu, kad pasaulis Trečiojo Reicho nusikaltimus yra linkęs vertinti daug griežčiau nei Sovietų Sąjungos. Vokiečiai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, naikino žydų tautą, statė koncentracijos stovyklas ir netgi norėjo užkariauti pasaulį. Tai žinoma daugeliui ir, suprantama, kad kiekvienas mąstantis žmogus šias piktadarybes smerkia.
Vis dėlto, milžiniška dalis viso pasaulio žmonių atėjus laikui įvertinti karo nusikaltimus pamiršta arba stengiasi pamiršti, kad karą nacistinė Vokietija pradėjo tik po Molotovo-Ribbentropo pakto, po susitarimo su SSRS, ir neaišku, ar A. Hitleris būtų turėjęs pakankamai drąsos pradėti karą, jei nebūtų sulaukęs J. Stalino „palaiminimo“. Aišku viena, kad karo padariniai būtų buvę ne tokie skaudūs, jei nuo pat karo pradžios Vokietijai būtų tekę galynėtis su kitomis didžiosiomis valstybėmis neturint SSRS užnugario.
Ir tik tada, kai A. Hitleris pats užpuolė Sovietų Sąjungą, pastaroji tapo „geriete“ ir ėmė kovoti prieš „fašistinį blogį“. Per dažnai pamirštama ir tai, kad Sovietų Sąjungoje J. Stalino valdymo metais buvo nužudyta daug daugiau žmonių nei A. Hitlerio valdomoje Vokietijoje. Keisčiausia, kad tai nerūpi ir lietuviams – juk mūsų tauta daug stipriau nukentėjo nuo sovietų, o ne nuo vokiečių, represijų.
Taiklios skirtingų, bet blaiviai reginčių žmonių pastabos apie Lietuvoje vykstančius reiškinius. Štai rašytojas Gintaras Grajauskas, kalbėdamas apie mūsų tautos mentalitetą, sako: „O dabar prisiminkite frazę, kurią, tikiu, patys ne kartą girdėjote gatvėje, parduotuvėje ar autobuse: „Prie Brežnevo buvo geriau“. Ir t.t., ir pan. – visus tolimesnius ūturiavimus apie anuometinės dešros ir degtinės pigumą irgi esate ne kartą girdėję. Atpažįstamos intonacijos? Aha. Taigi.
Dabar, kad geriau pajustumėte visą paveikslo užmojį ir galią, pabandykite įsivaizduoti kokį, tarkim, olandą. Seną, žilą. Kuris išsitraukia iš burnos porcelianinę pypkę ir staiga sako: „O žinote, prie Hitlerio buvo geriau.“ Neįsivaizduojate? Tiesą sakant, aš irgi. Na, nesiseka, ir tiek. Nes tai tiesiog neįmanoma.“1 Greičiausiai ir daugelis eitynių dalyvių mielai grįžtų keliais dešimtmečiais atgal. Juk tada jie buvo didelės ir galingos valstybės gyventojais, kiekvienas turėjo darbą ir niekas net nesvarstydavo, ar rengti paradą Pergalės dienos proga.
Negana to, žmogui ir mąstyti nebuvo būtina. Užteko tiesiog būti, o daliai visuomenės, kad ir kaip būtų gaila, to visiškai pakanka. Stebėdamas eitynes, Lietuvos tautinio centro pirmininkas Marius Kundrotas taikliai svarstė, jog panašios į šį paradą būtų ir SS eitynės pro Raudų sieną Jeruzalėje. Gaila, bet dar ilgai SSRS nusikaltimai daugeliui žmonių atrodys nesulyginami su tais, kuriuos vykdė nacistinė Vokietija, o mūsų šalis bus viena pagrindinių šio nesusipratimo aukų.
Išdidumas ir savigarba visada buvo itin svarbūs ir ryškūs Lietuvos bruožai. Tik šių savybių dėka mūsų tautai pavyko nedingti iš politinio pasaulio žemėlapio, išgyventi okupacijas, karus, genocidą. Būtų neapsakomai gaila, jei tūkstantį metų girdėtas ir tartas Lietuvos vardas XXI amžiuje taptų ne nepalaužiamumo, o prisitaikėliškumo sinonimu.
Arnas Aleksandravičius
1 „Mažumynai“ : [esė] / Gintaras Grajauskas. – Vilnius : Versus aureus, 2010. – p. 117
