Neseniai teko kalbėtis su bičiuliu, kuris dirba nevyriausybiniame sektoriuje. „Kaip sekasi“, paklausiau jo. „Būtų neblogai, jei ne valdininkai, kurie žiūri į mus kaip į potencialius vagis“, atsakė man. Pasirodo, paramos gavimas, jos administravimas yra taip apsunkintas, kad daugiau laiko sugaišti įvairiausioms procedūroms, o ne pačiam projektui.
Jei anksčiau užteko geros idėjos, gerai paruošto projekto, tai dabar jo administravimas tapo svarbesnis už patį projektą.
Kodėl taip yra? Ar dėl to, kad valdininkai nori užsitikrinti, jog nebūtų piktnaudžiavimų? O gal to reikalauja Europos Sąjungos normos? Tikrai ne. Čia veikia esminis instinktas: pažaboti laisvus žmones, juos padaryti priklausomus nuo biurokratinių procedūrų, o tuo pačiu ir nuo valdininkų.
Man niekaip iš galvos neišeina vieno prokuroro pasakyta mintis, kad jie gali nueiti į bet kurią įmonę ir ten surasti ką nors negero. Vadinasi, visi, kurie užsiima verslu, kažką daro, jau yra kalti prieš valstybę, nepaisant to, ar jie nori sąžiningai dirbti, ar ne. Ir tai nebuvo pajuokavimas. Tai liudija praktika.
Juk ko verti Kauno mokesčių inspektoriai su ekonomine policija, kurie užgriuvo Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto studentų krikštynas. Pasirodo, studentai vieni kitiems pardavinėjo legaliai įgytus gėrimus, bilietus. Kiek pamenu, visada taip būdavo per krikštynas. Ir taip mačiau darant Briuselyje. Tačiau čia mūsų valdžia įžvelgė vieną didžiausių pavojų Lietuvos ekonomikai ir valstybei. Jaunus žmones, kurie net negalvojo, kad blogai daro, privertė jaustis nusikaltėliais. Andrius Kubilius vis nustemba, kodėl jauni žmonės emigruoja ir yra nusivylę valdžia. Ogi dėl tokių veiksmų. Taip, biudžetas gaus kelis litus, gal net studentai bus nubausti. Tačiau ar kas paskaičiuos, kokią žalą padarė tokie veiksmai? Ar tie jaunuoliai ateityje sies savo likimą su Lietuva? O jei ir sies, ar galvos, kad reikia sąžiningai viską daryti, jei su jais taip pasielgė mūsų valdžia?
Štai praeitą savaitę pasiekė žinia, kad ne stambus, bet smulkusis ir vidutinis verslas sumokėjo daugiausiai mokesčių. O kaip su šio verslo atstovais elgiamasi? Pakalbėkite su bet kokiu smulkiu ar vidutiniu verslininku. Dažniausiai jie skundžiasi ne krize, ne sumažėjusiais užsakymais. Ne, jie skundžiasi valstybės kontroliuojančių įstaigų elgesiu. Visiškai aišku, kad šiandien smulkus verslas turi tiek daug laiko sugaišti, tenkindamas absurdiškus valdininkų reikalavimus, kad kartais vargiai belieka energijos teikti paslaugas ar produktus.
Kodėl taip yra? Aišku, viena, kad gyva korupcinė sistema: kuo daugiau kabinėjiesi, tuo didesni šansai gauti kyšį. Niekaip nesuprantu, kaip valdininkai, gaudami per pora tūkstančių į rankas gali nusipirkti prabangius butus ar namus, sodybas prie ežerų, atostogauti kelis kartus brangiuose užsienio kurortuose ir važinėti prabangiais automobiliais. Tačiau yra ir antra pusė: neapykanta laisviems žmonėms.
Per krizę buvo labai daug kalbėta, kaip yra civilizuotose Vakarų valstybėse: ten įsteigus verslą valdžios institucijos pačios prisistato ir klausia, kuo gali padėti. Ar kada nors kokiam nors verslininkui paskambino iš Mokesčių inspekcijos ir paklausė, kaip jam gali padėti? Nežinau tokio atvejo. Tačiau žinai, kad vienai įmonei paskambino iš „Sodros“ pareikalaudami tuoj pat pervesti du centus, nes apvalindama buhalterė suapvalino į vieną pusę, o „Sodra“ į kitą. Telefono skambutis, pervedimas kainavo daugiau.
Ar koks nors ekonomistas paskaičiavo, kiek Lietuva praranda pinigų dėl tokių valdininkų veiksmų? Kiek aktyvūs žmonės praranda laiko ir energijos, tenkindami valdininkų neapykantos laisviems žmonėms poreikį?
Tad ar verta stebėtis, kad žmonės keršija valdžiai, pereidami dirbti į šešėlį, nemokėdami mokesčių. Kai premjeras kalba apie solidarumą, jis turėtų suprasti, kad pirmiausia privalo sutramdyti valdininkus ir pareigūnus. Jų pareiga yra padėti, o ne gąsdinti verslininkus ar aktyvius žmones.
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad toks jėgos struktūrose, teismuose, valstybės įstaigose dirbančių žmonių mentalitetas yra didžiausias Lietuvos priešas. Jis neleidžia Lietuvai spurtuoti, būti lydere, patikėti savo jėga ir ateitimi.
Visos gražios kalbos apie būsimą Lietuvą tėra tik tuščias skambėjimas, jei nebus perlaužtas šis žalingas mentalitetas, jei nebus laisvi žmonės gerbiami ir jiems nebus sudaromos sąlygos dirbti. Gal į tai galėtų atkreipti dėmesį mūsų vyriausybė? O gal priešingai – skatins absurdą mūsų valstybėje?
Virginijus SAVUKYNAS
