Šią savaitę „Balsas.lt savaitėje“ - duoklę „Sodrai“ moka vis naujos žmonių kategorijos, didinami tarifai, bet niekas nesijaučia socialiai saugesnis.
Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Lietuvą krėtusi ekonomikos krizė, atslinkusi iš Rusijos, palietė ir pensijas – jos vėlavo.
Pikti tautiečiai tuomet sukūrė anekdotą, kaip reikia išgelbėti Valstybinio socialinio draudimo („Sodros“) sistemą. Šaipytasi, kad greitai ši organizacija paskelbs mokanti premiją kiekvienam, kuris suvažinės senuką ir taip sumažins valstybės išlaikytinių skaičių.
Po mūsų – nors tvanas
Išskirtiniu taupumu garsėjantis Andrius Kubilius ir pastarieji du šalies finansų ministrai tokio radikalaus būdo sutaupyti dar nepasiūlė. Tačiau dėmesį į pensijų sistemą Vyriausybė, kurioje dominuoja konservatoriai, atkreipė.
Praėjusį rudenį A. Kubilius, kai buvo dar tik kandidatas į ministro pirmininko postą, nuogąstavo, jog po kokių 20 metų Lietuvoje kils marksistinė revoliucija, jei į atskaitymų „Sodrai“ sistemą skubiai nebus įtraukti dirbantieji ne pagal darbo sutartis. Tai yra žurnalistai, kiti kūrybiniai darbuotojai, sportininkai ir pan. A. Kubiliaus Vyriausybė pirmiausia ėmė į „Sodros“ biudžetą rinkti pinigus nuo honorarų.
Vos pusmečiui prabėgus, A. Kubilius jau jautėsi ramesnis dėl to, kas bus po dviejų dešimtmečių. Jis labiau rūpinosi, kaip užlopyti „Sodros“ skyles šiandien. „Turiu pasakyti, kad mums labiau rūpi dabartinių pensininkų pensijos negu labai tikslūs atsakymai, kaip atrodys pensinė sistema po 5 ar 10 metų“,– naujienų agentūrai „Elta“ tada sakė ministras pirmininkas.
Matyt supratęs, kad neišbus premjero kėdėje nei 10, nei 5 metus, A. Kubilius rado kamštį „Sodros“ skylei užkišti – panaudojo pinigus, kuriuos dalis žmonių tikėjo sutaupysią oriai senatvei.
Žingsnis į priekį, du atgal
Šalyje augant pensininkų skaičiui, seniai tapo aišku, kad reformų reikia ne vien dėl krizių. Dar prieš penkiolika metų vienas pirmųjų apie būtinybę reformuoti pensijų sistemą prabilęs Seimo narys liberalcentristas Artūras Melianas ir šiandien yra įsitikinęs, kad alternatyvos privatiems pensijų kaupimo fondams nėra.
„Visoje Europoje vyrauja ta pati problema – visuomenė sensta. Vis daugiau nedirbančių senų žmonių išlaiko dirbantieji. Tad kartų solidarumu pagrįsta einamojo mokėjimo sistema neišvengiamai patiria sunkumų. Būtent todėl pasaulyje sugalvota steigti privačius pensijų fondus, kuriuos kaupdamas žmogus galėtų užsidirbti pensiją senatvei“, − savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“ aiškino jis.
Nuo 2003 metų žmonėms pagaliau buvo sudaryta tokia galimybė. Apdraustasis galėjo dalį privalomai „Sodrai“ atskaitomo tarifo pervesti į kaupiamąją sąskaitą privačiame pensijų fonde. Iš pradžių tai buvo 2,5 proc. žmogaus pajamų, nedidinant bendrojo atskaitymų tarifo. 2007-aisiais šis dydis išaugo iki 5,5 proc.
Verčia pažeisti sutartis
Šiemet naujoji Vyriausybė du kartus sumažino šių atidėjimų dydį ir taip pamėgino išspręsti „Sodros“ problemas, kurios susidarė valstybei karpant viešuosius finansus, didinant mokesčius ir mažėjant atlyginimams. Po antrojo sumažinimo į orią senatvę dirbantysis gali investuoti tik 2 proc., nepaisant sudarytų sutarčių.
Investicijų valdymo rinkos dalyvis ir analitikas Saulius Racevičius nelabai rimtais vadino teiginius, kad privatūs pensijų fondai esą save diskreditavo, nes krizės metu prarado nemažai pinigų. „Kiek prarado Lietuvos biudžetas ir „Sodra“? Ar čia negalima įžvelgti lūkesčių apgavystės? Pašūkauti, kad fondai viską išvogė ir nusavino, lengviausia“, – teigė jis.
Gyvybės draudimo ir pensijų bendrovės „Aviva Lietuva“ generalinė direktorė Asta Ungulaitienė taip pat siūlo nebauginti žmonių, kad pensijų fondai viską pravalgys – nedera. „Aišku, kad finansų sistemoje pasaulyje sukasi krizė, bet nėra reikalo iš to pūsti tokio didelio burbulo. Krizės pasaulyje ateina ir praeina. Pavyzdžiui, Lietuvoje visi pensijų fondai šiemet uždirbo teigiamą grąžą ir jų dalyviai, per aštuonis mėnesius, vien iš investicijų uždirbo per 208 milijonus litų. Bauginti žmones yra neteisinga ir neatsakinga. Žinoma, investicijų srityje niekas nėra matęs skaičių, kurie nuolat ir tiesia linija eitų į viršų. Visada yra pakilimai ir kritimai. Paimkime istorinius duomenis. Šimto metų finansų rinkų statistika pasaulyje rodo, kad vidutinę akcijų rinkos grąža buvo 10,1 proc. Tai įvertinus du pasaulinius karus, naftos krizę ir kitus sukrėtimus,“ – aiškino ji.
Problemas išspręs kiti
S. Racevičius „Balsas.lt savaitei“ tvirtino, kad toks sprendimas „Sodros“ neišgelbės. „Tiesiog tam kartui surasta pinigų, kuriais mėginama padengti trūkumą, ir tiek. „Sodros“ problemas reikėtų spręsti visai kitaip. Pripažinkime, kad jos biudžetas, skirtas I pakopos pensijai mokėti, iš esmės yra valstybės biudžeto dalis. Kai kurios šalys jų net neatskiria. Tad valstybė turi apsispręsti, kokį socialinės gerovės lygį ji turi užtikrinti, ir atsigręžti į „Sodros“ išlaidų struktūrą. Joje yra ne tik pensijos, sudarančios mažiau nei pusę visų išmokų“, – kalbėjo jis.
Pasak S. Racevičiaus, didžiausia bėda, kad visiškai neplėtojama III pakopos pensijų sistema, egzistuojanti tik popieriuje. „Žinoma, kad einamojo mokėjimo sistema, užtikrinanti tam tikrą minimalią pensiją, turi išlikti. Yra žmonių, kuriems nepavyks užsidirbti ir niekas dėl to neturi jų smerkti ar vadinti socialistais.
Iš to paties šaltinio – privalomųjų atskaitymų – yra formuojama ir II pakopos pensija. Dėl tarifo galima ginčytis, bet 2 proc., kiek yra palikta dabar, aiškiai per mažai. Abi šios pakopos, kartu sudėjus, tėra pajėgios užtikrinti iki 40 proc. pakaitinio dirbančio žmogaus pajamų dydžio. Kaip gauti bent 70−80 proc., kurie laikomi norma Vakaruose? Tik pasitelkiant III pakopą, kuri paremta savanoriškumo principu. Pas mus ji egzistuoja tik popieriuje. Tokio dalyko kaip profesinė pensija realybėje neturime visai“, – sakė ekspertas.
Valdžia iniciatyvos nerodo
S. Racevičiaus nuomone, valstybei trūksta politinės valios struktūriškai sutvarkyti šios pakopos funkcionavimą. „Reikia apsisprendimo ir atitinkamų mokestinių lengvatų, kitokių priemonių, skatinančių žmogų arba darbdavį daryti tokius atidėjimus. To visiškai nėra. Mano asmenine nuomone, investicijų valdymo rinkos dalyviai (pensijų fondai – aut. past.) nelabai aktyviai to siekia. Lobistinės veiklos čia praktiškai nėra. Mat čia reikėtų naujų investicijų, administravimo išlaidų ir pan. Valstybė privalo tai skatinti, rodyti iniciatyvą“, – sakė S. Racevičius.
Profesinių pensijų kaupimo įstatymas šalyje priimtas 2006 metais, tačiau iki šiol minėtoje pakopoje sukaupta tik apie 70 mln. litų. Tai, anot analitiko, menkniekis.
S. Racevičiaus nuomone, pradedant pensijų reformą, kryptis buvo pasirinkta teisingai, tačiau rimtos problemos nesprendžiamos ir šiandien. Kalbėdamas apie kaupiamosios privalomųjų atskaitymų dalies didinimą ar mažinimą, pašnekovas pabrėžė, kad tai problemos neišspręs. Dabar, pasak eksperto, žmonėms, kurių pajamos artėja prie 4000 litų, nebėra kaip pasirūpinti atitinkamo dydžio pensija. Kuo daugiau šiandien gali uždirbti žmogus, tuo procentine prasme mažesnę pensiją jis užsitikrins senatvei, naudodamasis I ir II pakopomis.
Reforma įvyko, bet nesibaigė
Pasak A. Meliano, ateityje reikėtų didinti kaupiamąją pensijos dalį, solidarių dirbančiųjų malonei paliekant tik bazinę valstybės garantuojamą pensiją. „Pamažu didinant kaupimo dalį, per 10−15 metų atsirastų ir šios pensijos gavėjų, imtų mažėti valstybinio socialinio draudimo poreikis“, – sakė jis.
Su tuo kategoriškai nesutina Socialinių ir ekonominių tyrimų instituto tarybos narys Teodoras Medaiskis. Jis esminių esamos sistemos trūkumų neįžvelgia. Eksperto nuomone, toliau didinti kaupiamosios pensijų dalies nebereikėtų. T. Medaiskis mano, kad į kaupiamąjį fondą apdraustieji gali perkelti pakankamą pensijos dalį, priklausančią nuo jų darbo stažo ir pajamų.
Jis teigia, kad pensijų reforma šalyje iš esmės yra įvykusi, tačiau apgailestauja, kad dėl ekonomikos krizės, ginant dabartinių pensininkų interesus, sumažinti atskaitymai pensijoms kaupti. „Žmonių, kurie gyvena iš pensijos, interesai, matyt, tikrai dabar yra pirmoje vietoje. Kadangi pažadėta sugrąžinti buvusį 5,5 proc. atskaitymo tarifą, manau, galima su tuo susitaikyti. Aš nesutikčiau ir su tuo, kad nepervestos lėšos vėliau turėtų būti kompensuotos iš „Sodros“ biudžeto. Tai pažeistų būsimųjų pensininkų interesus“, – sakė jis.
T. Medaiskis atmeta teiginį, jog kaupimo dalį gali tekti didinti dėl visuomenės senėjimo. „Jau keli metai, kai aiškiai įrodyta, kad senėjimas pažeidžia ne tik einamąją sistemą, grindžiamą kartų solidarumu, bet ir kaupimą. Tik per kitus mechanizmus, tad didinti kaupiamąją dalį – ne išeitis. Būtina pamažu didinti išėjimo į pensiją amžių,“ – sakė T. Medaiskis.
Jo nuomone, kai kurių radikalių politikų išsakomi priekaištai, kad per privačius pensijų fondus iš Lietuvos į užsienį išplaukia pinigai, - nėra pagrįsti. „Paklauskime savęs – ko mes norime. Jeigu tikslas yra tik skatinti Lietuvos ūkį, tai vienas reikalas, bet aš į tai žiūriu skeptiškai. Manau, kad reikia siekti, jog pinigai būtų investuoti saugiai, duotų maksimalią grąžą. To padaryti, paliekant visus pinigus Lietuvoje – neišeis.
Seimo narys A.Melianas perspėjo, kad dalis žmonių, kurių teisėti lūkesčiai kaupti pensiją senatvei buvo pažeisti, jau inicijuoja teisminius procesus: „Tai yra jų teisė, nes paliečiami jų ateities interesai.“
A.Ungulaitienė nesutiko su T. Medaiskio teiginiu, kad reforma yra įvykusi. „Sakyčiau, kad ji yra prasidėjusi. Pinigai realiai kaupiasi tik kelis metus, tad tai yra tik pradžia. Tam, kad sėkmingai sukaupti pensiją reikia tą daryti visą darbingą amžių ar, bent jau, nuo kokių trisdešimties metų,“- sakė „Balsas.lt savaitei“ A. Ungulaitienė.
A.Ungulaitienė sutiko su S. Racevičiumi, kad paradigminiai reformos sumanymai yra geri, bet problemo, anot jos, lieka. „Koncepcija pasirinkta nebloga, tačiau pagrindinė problema yra ta, kad tiksliai nenumatytas finansavimas ir neapsispręsta – iš ko ta reforma yra vykdoma. „Vos tik valstybei prireikia pinigų, kyla pagunda jų pasisemti iš būsimųjų pensininkų kišenės. Tai sukelia grėsmę ir pačiai reformai. Šio meto uždavinys yra numatyti ilgalaikį reformos finansavimo šaltinį. Mes – fondų valdytojai, rinkos dalyviai ir analitikai – tarėmės dėl to – ką daryti. Matome vienintėlį kelią.
Dalis socialinio draudimo mokesčio ir dabar iš principo skiriama antrosios pakopos pensijai, tačiau pirmiausia jis surenkamas į bendrą „Sodros“ katilą. Tada ir nutinka taip: skirstai, skirstai ir žiūri – kažkam nebeliko. Reikia padaryti, kad ta sumokamo mokesčio dalis tiesiogiai patekto į žmogaus pasirinkto pensijų fondo sąskaitą. Tada reforma gyvuotų, žmonės galėtų kaupti, pasitikėti ir valdžia ir pensijų sistema. Jei vyks tokie nuolatiniai įsikišimai, kaip dabar, bus trikdomas pinigų kaupikmas ir investavimas. Pati reforma gali prarasti prasmę“ – įsitkinusi A. Ungulaitienė.
Ką daryti su „laisvaisiais"?
Paklaustas, ar reikia dabar, krizės metu, skubiai „įsodrinti“ laisvai samdomus kūrybos žmones ir kitas kategorijas, ligi šiol nedraustas socialiniu draudimu, T. Medaiskis sutiko, kad tai sudėtinga problema. „Esu už tai, kad vienodai gaunantys žmonės, kaip jie tas pajamas beužsidirbtų, mokėtų vienodai. Tik pasakyti tai yra lengviau pasakyti, nei padaryti. Taip skubėti, ypač krizės metu, gal nederėtų. Pajamos iš tų kūrybos žmonių tikrai nebus tiek didelės, kad išspręstų „Sodros“ problemas, bet socialinis draudimas, galiausiai, turėtų apimti visus,“ – mano T. Medaiskis.
A. Melianas taip pat teigė, jog palaipsniui, galbūt ne ekonominio sunkmečio sąlygomis, reiktų socialinio draudimo visiems. „Nelabai suprantu, kodėl sportininkas neturi mokėti tų pačių mokesčių ir dalyvauti toje pat sistemoje?"- stebėjosi jis.
Analitikas S. Racevičius ir čia pasigedo vyriausybės socialinės iniciatyvos. „Ponui A. Kubiliui galima patarti kalbėti visiems tiems „laisviesiems menininkams" tiesą ir kuo garsiau bei aiškiau išaiškinti, kad savanoriškai nekaupdami pensijų, jie pateks į situaciją, kai nepadės jokie streikai ir protestai. Žinoma, minimaliai socialiai apdrausti jie turi jau dabar. Tam pritariu," - sakė ekspertas.
****
Tad reforma „įvykusi“, skylės kamšomos, Vyriausybės ateina ir keičiasi, o būsimieji pensininkai ir toliau turi tikėtis, kad jais pasirūpins kilnus ir darbingas jaunimas. „Sodrą“, kaip matome, dažniausiai tenka gelbėti pačią.
TIK FAKTAI
Seimas šiemet du kartus sumažino atskaitymo į privačius pensijų draudimo fondus tarifą (nuo 5,5 iki 2 proc.), kad užkimštų „Sodros“ biudžete atsivėrusią skylę. Žadama, kad sumažinimas bus laikinas, o dalis (sumažinimas nuo 3 iki 2 proc.) jo bus kompensuota iš „Sodros“ biudžeto.
Estija krizės laikotarpiu 2 metams sustabdė atskaitymus į privačius pensijų fondus, tačiau nustatė, kad absoliučiai visi šie pinigai, krizei pasibaigus, bus grąžinti.
Šių metų gegužės pradžioje atlikta visuomenės nuomonės apklausa rodė, kaf 85,5 proc. Lietuvos gyventojų neigiamai vertina sprendimą mažinti įmokas į privačius pensijų fondus.
Pensijų kaupimas įmonės darbuotojams papildomo savanoriško pensijų kaupimo (III pakopos) fonduose − visame pasaulyje taikoma priemonė darbuotojų lojalumui didinti, papildomoms socialinėms garantijoms darbuotojams suteikti, didesnei pensijai senatvėje užtikrinti, darbuotojams motyvuoti.
Tarptautinė pensijų fondų valdytojų asociacija (FIAP) teigia, kad dėl nemenko įmokos dalies sumažinimo Lietuvos privačių fondų programa taps nepajėgi išmokėti pensijas, kurios užtikrintų pakankamą finansinį saugumą jų gavėjams. Pensijų reforma, FIAP nuomone, pasmerkiama žlugti.
Lietuvos privačių pensijų fondų sistema dabar finansuojama mažiausiai iš visų ją įdiegusių šalių
FIAP duomenys
