Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) paskelbtuose KGB rezervo karininkų sąrašuose – šimtai pavardžių, tarp jų - ir labai gerai ne tik Šiauliuose, bet ir Lietuvoje žinoma Viktoro Čmilio pavardė. Vienoje iš paviešintų KGB pažymų teigiama, kad V. Čmilis, noriai atlikęs dvi paskirtas užduotis, sugeba pelnyti pašnekovo pasitikėjimą ir yra pakankamai pastabus.
Nors pats V. Čmilis tikina neslėpęs nuo savo šeimos, kad priklausė KGB rezervui, tačiau tai neatvėsino jo dukters – šachmatų didmeistrės Viktorijos Čmilytės – noro siekti Seimo narės mandato. Jaunosios politikės kandidatūrą iškėlė Lietuvos liberalų sąjūdis.
KGB rezervininkai – smogikai?
Ko gero, ne tik jaunimui, bet ir tiesiogiai savo laiku su KGB nesusidūrusiems vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojams ši specialioji tarnyba (KGB – lietuviškai „VSK - Valstybės saugumo komitetas“), tiek šios tarnybos rezervas yra gan abstraktus blogio įsikūnijimas.
Kaip ir gan abstrakčiai apibūdinama KGB veikla: ne tik saugoti SSSR sienas, bet ir vykdyti totalinį gyventojų sekimą, šnipinėti, neutralizuoti, kontroliuoti, persekioti ir prireikus vykdyti represijas prieš SSRS režimo priešininkus bei jų veiklą, saugoti komunistų partijos vadovybę ir politizuoti SSRS piliečius.
O štai garsiajai disidentei Nijolei Sadūnaitei, kuri nuolat buvo persekiojama, kalinama ir taip toliau, KGB veikla labai gerai pažįstama.
„Kagėbistai - sąmoningi tautos išdavikai. Jie dirbo okupantams ir dirbo tikrai juodai, - neslepia savo nuomonės N. Sadūnaitė. - O rezervistai - tai dar baisiau, nes rezervas buvo paruoštas žmonių žudymui tokiomis aplinkybėmis, kaip kad buvo Sausio 13-ąją. Tiesiog Viešpats stebuklu tada apsaugojo mus – būtų buvę kaip Čečėnijoje. Jie buvo kaip smogikai ruošiami.“
Rengtas darbui KGB nuo 1983 metų
Kaip vieno iš šitaip disidentės apibūdintos specialiosios represinės tarnybos rezervininkų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paviešinti ir Viktoro Čmilio dokumentai.
Tarp jų – ir slaptas Tarybų Sąjungos KGB ypatingojo skyriaus 1984 metų sausio 30 dienos sprendimas atsargos leitenantą Viktorą Čmilį įrašyti į KGB rezervistus, nes jis dėl savo moralinių, politinių, asmeninių ir dalykinių savybių gali būti panaudotas operatyviniam KGB darbui ypatinguoju laikotarpiu.
Teigiamai V. Čmilį savo valdžiai charakterizavo KGB Šiaulių 2-ojo skyriaus operatyvinis darbuotojas, nuo 1983 metų pradžios palaikęs su juo ryšius ir jį rengęs praktiniam darbui valstybės saugumo organuose (KGB). Per tą laiką V. Čmilis atlikęs dvi užduotis, pasižymėjęs kaip patikimas, tinkamas darbui ir tik dėl to nepriimtas, kad skyriuje tuo metu nebuvo laisvų etatų.
Vėliausiame paviešintos bylos dokumente nurodyta, kad 1987 metų spalio 31-ąją V. Čmiliui buvo suteiktas atsargos vyresniojo leitenanto laipsnis su nuoroda, kad saugumo organuose netarnavo.
„Būti karininku buvo naudinga“
Viktoras Čmilis „Šiaulių naujienoms“ nė nebandė neigti, kad paviešinti būtent jo, kaip KGB rezervininko, dokumentai.
„Ši informacija nėra nauja – buvau vienas iš pirmųjų, paskelbtas dar 2005-2006 metais. Aš iš tikrųjų buvau įtrauktas į tą rezervą, tai taip ten ir atsidūrė mano pavardė“, - iš karto prisipažino V. Čmilis ir papasakojo savo versiją, kaip tapo KGB rezervistu.
Pasak V. Čmilio, kai jis po tarnybos sovietinėje armijoje (tarnavo priešlėktuvinės gynybos dalinyje) pradėjo mokytis Kūno kultūros institute, jame, kaip ir daugelyje kitų to meto aukštųjų mokyklų, buvo vadinamoji Karinė katedra. Tad absolventai tris vasaros mėnesius turėjo tarnauti armijoje, kad gautų armijos atsargos leitenantų laipsnius.
„Būti karininku buvo naudinga, nes visi jauni vyrai buvo periodiškai kviečiami į karinius mokymus („sborus“) porai mėnesių, - paaiškina V. Čmilis. - Viena yra būti mokymuose kaip kareiviui, o visai kas kita - kaip karininkui.“
Taip ir atsitiko, kad 1982 metais Kūno kultūros institutą baigusį ir pradėjusį dirbti Šiaulių vaikų sporto mokykloje bokso treneriu V. Čmilį 1983 metų pabaigoje į tokius „sborus“ Sverdlovske ir išsiuntė.
„Mano dukrai tuo metu buvo keli mėnesiai ir pagal anų laikų įstatymus, kaip paskui sužinojau, neturėjo teisės manęs siųsti, - sako V. Čmilis. - Tačiau išsiuntė dviem mėnesiams, nes, kaip aš supratau, turėjau pridengti vietinius funkcionierius: matyt, gaudavo planą ir kažkas turėjo važiuoti, o mane išsiuntė, nes buvau jaunas, stiprus, sportininkas.“
Į KGB – motinos dėka?
V. Čmilis pasakoja, kad sugrįžus iš Sverdlovsko jau po poros mėnesių - dar 1984 metų žiemą – jis vėl gavo šaukimą vykti į „sborus“. Pabandęs kreiptis į Šiaulių karinį komisariatą sužinojo, kad ten buvę pasakyta: Čmilis tarnaus tiek, kiek reikės tėvynei arba mums.
„Tada aš pradėjau ieškoti variantų ir radau. Mano motina susisiekė (ji man pasakojo apie tai) su KGB Šiaulių miesto skyriaus vadovu, pasakė kad esu jaunas komunistas, turiu šeimą, vaiką, esu vertas pasitikėjimo. Mane pasikvietė, buvo pokalbis ir pasakė, kad po to mane paliks ramybėje, kadangi būsiu įtrauktas į rezervą“, - teigė V. Čmilis.
Tačiau šie jo žodžiai jau skiriasi nuo paviešintųjų dokumentų. Pagal dokumentus, jis pradėjo bendrauti su KGB operatyviniu darbuotoju dar 1983 metų pradžioje.
Nenorėjo V. Čmilis prisiminti ir abiejų atliktų užduočių, kurios minimos dokumentuose, bet nevengė savaip paaiškinti, kas yra KGB rezervas.
„Tai yra armijos rezervas. Karo metu rezervininkai turėjo įsilieti į tarybinę armiją, nes buvo laukiama nuostolių, mirčių ir mes turėjome pakeisti karininkus fronto linijoje. Tam mes buvome ruošiami – kariniams veiksmams“, - sakė V. Čmilis.
O ruošiami KGB rezervininkai buvo 28 dienų mokymuose, į kuriuos atvykdavo atsargos karininkai.
„Paruošimas buvo bendro pobūdžio: paskaitos, šiek tiek fizinio pasiruošimo, porą sykių gal vežė į šaudyklą, - prisimena V. Čmilis. - Tam tikra prasme tai buvo elitinis dalinys, į kurį patekdavo žmonės, jau turintys ir gyvenimiškos patirties, ir tam tikro svorio visuomenėje. Aš ten patekau gana atsitiktinai – mano motinos dėka, nes buvau eilinis sportininkas.“
Taigi po šių 28 dienų mokymų V. Čmilis ir buvęs įrašytas į KGB rezervo karininkų sąrašus, o kadangi tuo metu dirbęs vaikų sporto mokykloje, tai pirmiausia šios mokyklos direktoriui apie tai ir pranešęs – direktorius per daug tuo nesidomėjęs. Pranešęs ir žmonai, nors daug apie tai su ja nediskutavęs.
„Apie jokias užduotis nebuvo kalbos“
Vėliau, teigia V. Čmilis, iš KGB jokių užduočių nebuvo gavęs: „Apie jokias užduotis nebuvo kalbos, tuo labiau kad aš buvau sportininkas, boksininkas, o anuo metu apie jų intelektą ir išsilavinimą buvo nekokia nuomonė. Dabar, kai aš jau dvidešimt metų užsiimu šachmatais, galbūt kažkuria prasme įrodžiau, kad kai kuriems boksininkams ir intelekto pakanka“.
Prasidėjus visoms politinėms permainoms V. Čmilis nusprendęs: „Gyvenu Lietuvoje ir turiu laikytis tos pozicijos, kurios laikosi jos piliečiai“.
Apie tai, ar paviešinta informacija, kad jis yra KGB rezervo karininkas, gali daryti įtakos jo dukros Viktorijos Čmilytės politinei veiklai V. Čmilis atsakė trumpai: „Ji - suaugęs žmogus. O jei ją pakvietė, vadinasi, reikalingi Lietuvai jauni talentingi žmonės“.
Viktorijos Čmilytės apie tai, kaip ji vertina savo tėvo priklausymą KGB rezervistams, paklausti nepavyko – redakcijos žiniomis, šiuo metu ji yra Turkijoje, o telefonu neatsiliepė keletą dienų.
Užduotys – konkrečios ir negarbingos
Pokalbyje su Viktoru Čmiliu liko neatsakytų klausimų – kokiam ypatingajam laikotarpiui jis buvo ruošiamas, kuo užsiėmė jį verbavęs 2-ojo skyriaus darbuotojas ir kokios užduotys jam buvo patikėtos. Todėl teko kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, paviešinusio rezervistų sąrašus, generalinę direktorę Teresę Birutę Burauskaitę.
Generalinė direktorė paaiškino, kad KGB dokumentuose minimas ypatingasis laikotarpis – tai netaikaus gyvenimo laikotarpis – pavyzdžiui, Lietuvos atsiskyrimo nuo SSSR laikas.
„Ypatinguoju laikotarpiu KGB sistema turėjo pradėti veikti, o kadangi ji buvo represinė okupacinė struktūra, tai turėjo būti nukreipta prieš sistemai netinkančius asmenis, - sakė T. B. Burauskaitė. - Rezervo karininkai buvo ruošiami ypatingajam laikotarpiui: jie turėjo susirinkti nurodytoje vietoje, gauti tam tikrus paketus su aiškiai suformuluotomis užduotimis ir pradėti jas vykdyti.“
Antrasis KGB skyrius, kurio darbuotojas kontaktavo su V. Čmiliu, pasak LGGRTC generalinės direktorės, užsiėmė žvalgyba, šnipinėjimu. Tad dar prieš įrašant į rezervą kandidatams turėjo būti skirtos labai konkrečios užduotys – pavyzdžiui, nueiti į bažnyčią ir įrašyti kunigo pamokslą ar panašiai.
Bet kuriuo atveju tai buvo nelabai garbingos užduotys, todėl suprantama, kodėl V. Čmilis apie jas nenorėjo kalbėti. O paviešintuose KGB archyvų dokumentuose skelbiama, kad dvi paskirtas užduotis jis atliko noriai, apgalvotai ir kokybiškai. Vienoje iš KGB pažymų teigiama, kad V. Čmilis yra tinkamas kandidatas dirbti saugumo struktūrose, nes moka saugoti paslaptis, sugeba pelnyti pašnekovo pasitikėjimą, yra pakankamai pastabus, pagarbiai žiūri į KGB darbuotojus.
KGB pripažinta nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvoje.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
