Ar buvo Kazanova, ar nebuvo – tai ne tiek reikšminga. Legendos apie jį sklando iki šiol. Vis dėlto Kazanova – tai Dieviškoji žiežirbėlė. Kazanovai padaryti moterį laimingą – garbės reikalas. Visas jo elgesys su moterimis parodydavo, kad jis siekė leisti moterims patirti stipriausią ir nepakartojamą pasimėgavimą gyvenimu. Jo gyvenimas susiklostė būtent taip, kad nuo pat vaikystės jis jautė neatlyginamą skolą moteriai.
Kazanovos motina mirė gimdymo metu. Švelnumo auklėjime jis gavo iš motinos sesės. Labai šilti jausmai siejo Kazanovą ir jo nuotaką, su kuria susiklostė labai harmoningi santykiai.
Vis dėlto jam nebuvo lemta pilnai patirti šeimos teikiamą laimę. Jo mylimoji mirė nuo plaučių uždegimo būdama 19 metų. Patį Kazanovą nuo mirties išgelbėjo tik atsitiktinumų seka. Laikui prabėgus jis susipažino su „laisvo“ elgesio moterimi, kuri išmokė legendinį vyrą visų meilės gudrybių.
Gandai apie gabumus netrukus pasklido artimiausiame rate. Nuomonės apie jo išskirtinį švelnumą, žavesį ir lytinį pajėgumą sklido šviesos greičiu. Vertinant jo elgesį iš estetinės pusės galima būtų vadinti jį visiškai nedoru, tačiau Kazanova nuginkluodavo neįveikiamu nesavanaudiškumu moterų atžvilgiu.
Santykiuose su priešinga lytimi jis vadovavosi grieta taisykle: „nežaisti meilės žaidimų“ su mergaitėmis arba ištekėjusiomis moterimis, kad tai nedarytų lemiamos įtakos jų likimams. Kazanovos partnerėmis buvo našlės ir netekėjusios moterys, praradusios bet kokį tikėjimą meile, nesugebėjusios sukurti šeimos. Jeigu kas nors laiko Kazanovą „mergišiumi“, jis klysta.
Kazanovai kiekvienas susitikimas su moterimi buvo švelnumo egzaminu. Visos moterys jam buvo lygios. Dėl to jo glamonių pobūdis nekisdavo nuo to, ar objekto vietoje buvo simpatiška moteris, ar ne.
Be to, būtent tokio tipo žmonės yra pastoviausi. Nesišaipykite! Būtent taip ir yra. Kur įrodymai? Prašau, kiek tik panorėsite. Kažkodėl visi įsidėmi tik jo išrinktųjų skaičių. Mažai kas pastebi kitą detalę – tai, kad kiekviena išrinktoji gaudavo tai, ko negalėdavo jai duoti kiti vyrai. Kazanova niekada nesikartodavo. Meilės reikaluose jis buvo neįveikiamu meistru.
Praktiškai visi žino šį, aukščiau aprašytą, Kazanovos gyvenimo etapą. Nepaisant to, tik vienetai gali pasakyti, kuo baigėsi jo meilės epopėja. Juk žymiausias meilužis vis dėlto rado savo antrąją pusę. Tai buvo išskirtinio grožio moteris. Nėra žodžių, kuriais galima būtų apibūdinti jo susižavėjimą: prieš jį tuo pačiu metu buvo ir kunigaikštienė, ir šaunuolė, ir Ieva, ir vilioklė, ir gulbė, ir raganaitė ir gėlytė...
Nesugebėjo Kazanova atsilaikyti ir ryžosi antrą kartą, būdamas 40-ies, sukurti šeimą. Be to, savo išore moteris labai priminė jam jaunystės meilę. Išrinktoji, beje, buvo visai ne iš aukštuomenės luomo, ačiau būtent jai Kazanova buvo ištikimas, būtent jai jis atiduodavo savo sielos aitrą. O kokiu tėvu jis buvo! Juk jam neprilygo nei vienas!
Kas galėtų paaiškinti staiga atsiradusį pastovumą? Skeptikai gali tai paaiškinti pavėluotu subrendimu arba noru išpirkti savo jaunystės nuodėmes. Argi jis nuodėmiaudavo?
Jis mylėdavo. Svarbiausia, kad nei su viena išrinktąja Kazanova neapsimetinėdavo. Kiekviena akimirka su juo būdavo neužmirštama, kupina tyrų ir natūralių jausmų. Ar verta stebėtis, kad jo išrinktosios saugodavo minėtas akimirkas, kaip talismanus, nešiodamos jas ant krūtinės.
Kazanova ir pastovumas kažkam pasirodys nesuderinamais dalykais. Kodėl? Todėl, kad apie šią ribą nekalbama (matyt, taip paprasčiau).
Nepaisant visko, Kazanovai labiau nei bet kam kitam yra būdingas pastovumas. Kartą sutikę savo mylimąją, minėto tipo žmonės saugo ištikimybę jai visą savo gyvenimą. Taip yra todėl, kad jiems nekyla poreikio savirealizuotis už savo šeimos ribų. Žinau, kad šie pamąstymai atrodo, kaip „balsas šaukiančio tyruose“.
Vis dėlto, jau geriau „balsas“, o ne visiška sielos tuštybės tyla.
