Svarbiausia Kazachstano energijos šaltinių eksporto strategijos kryptis – maksimalus jo kelių diversifikavimas, todėl naftos eksporto į Europą reikalų sutvarkymas visiškai atitinka Kazachstano interesus. Šių metų kovo pradžioje per Kazachstano ir Rumunijos prezidentų susitikimą Astanoje Nursultanas Nazabajevas pasakė, kad jo šalis yra suinteresuota naujais naftos eksporto į Europą keliais, ir atskleidė, koks maršrutas yra svarstomas.
Pasak N. Nazarbajevo, kazachiška nafta nauju vamzdynu būtų gabenama per Azerbaidžaną ir Gruziją link Juodosios jūros, o toliau – tanklaiviais į Rumuniją. Toks Kazachstano pareiškimas rodo, kad šalis atgauna pasitikėjimą plėtoti eksporto maršrutų galimybes Pietų Kaukaze. Šie planai buvo puoselėti ir anksčiau, tačiau Kazachstano entuziazmą atvėsino 2008 metais vykęs Rusijos ir Gruzijos karas. Dabar, atrodo, entuziazmas grįžo. Tai suprantama – juk 2012 metais planuojama pradėti eksploatuoti milžinišką Kašgano naftos telkinį, todėl Kazachstano eksportuojamos naftos kiekis labai padidės, taigi šaliai yra būtini nauji eksporto vamzdynai.
Iš Konstancos Rumunijoje Kazachstano nafta planuojamu vamzdynu galėtų tekėti į Triestą Italijoje. Kazachstanas ne vien žodžiais rodo susidomėjimą tokia įvykių eiga: valstybinė naftos kompanija „KazMunaiGaz“ 2008 metais įsigijo Rumunijos naftos perdirbimo ir paskirstymo kompaniją „Rompetrol“.
Yra dar vienas vamzdis, kuriuo Kazachstano nafta teka link Europos. Praėjus maždaug mėnesiui po Rumunijos prezidento vizito į Astaną atvyko Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius. Ukraina šiandien yra priversta pirkti dujas iš Rusijos po 310–330 dolerių už tūkstantį kubinių metrų ir laiko tokią kainą nesąžininga. Atvykdamas į Astaną, V. Janukovyčius norėjo parodyti Rusijai, kad Ukraina aktyviai ieško alternatyvų jos dujoms. Tačiau Kazachstanas diskusiją su Ukraina apie dujas nukėlė kiek tolesnei ateičiai, pasiūlęs prezidentui V. Janukovyčiui pasikalbėti apie kazachų naftos tranzito per Ukrainą reikalus. Per Ukraina einančia pietine „Družbos“ naftotiekio atšaka į Rytų Europą kasmet nuteka 5,5 milijono tonų eksportinės Kazachstano naftos, tačiau šių metų pradžioje Kazachstano kompanija „Kaztransoil“ paskelbė keičianti maršrutą dėl nuolatinių konfliktų su Ukrainos vamzdyno operatore „Ukrtransnafta“. V. Janukovyčius buvo sukalbamas: paaiškinęs susidariusią situaciją „pernelyg politizuotu ankstesnės valdžios požiūriu į angliavandenilių tranzito reikalus“, jis įpareigojo kuro ir energetikos ministrą Jurijų Boiko peržiūrėti Kazachstano tranzito tarifus. Taigi šis Kazachstano naftos kelias į Europą apvalytas nuo kliūčių. Tikėtina, kad tai ilgalaikis situacijos pagerėjimas: Ukraina išreiškė pageidavimą vystyti kai kuriuos angliavandenilių telkinius Kazachstane, o šis pažadėjo neatsisakyti apie tokius norus padiskutuoti.
Apmąstant bendrus Kazachstano ir Europos naftos reikalus, svarbu atsižvelgti į geopolitinį kontekstą. Kazachstano užsienio politika – tradiciškai daugelio vektorių, t. y. šalis stengiasi balansuoti didžiųjų jėgų įtakas regione. Tiesa, priešingai negu kitos Centrinės Azijos valstybės, Kazachstano užsienio politika yra pabrėžtinai skaidri ir prognozuojama. Europa yra tik vienas iš strateginių Kazachstano užsienio politikos vektorių. Kiti trys – tai Rusija, Kinija ir JAV.
Rusija siekia kontroliuoti Kazachstano naftos eksportą, ir tai yra suprantama. Sėkmės atveju Rusija taptų vienintele regiono naftos eksportuotoja. Kazachstanas aiškiai kratosi tokios Maskvos kontrolės, tačiau sugeba tai daryti taip diplomatiškai, kad diversifikuodamas naftos eksporto kelius išsaugo konstruktyvius santykius su Rusija. Žinoma, Maskva turi efektyvių galios svertų, kuriuos galėtų panaudoti prieš Kazachstaną, tačiau vargu ar ji tokios politikos griebtųsi: šalių santykiai tvarkomi labai pragmatiškai ir beveik dėl visų ginčytinų klausimų (pavyzdžiui, Baikonūro kosmodromo nuomos ir kitų) Rusijai ir Kazachstanui pavyko susitarti. Tarp Maskvos ir Astanos yra nusistovėję labai glaudūs politiniai ryšiai: Maskva buvo pagrindinė Kazachstano prezidentavimo ESBO šiais metais rėmėja, taip pat palaiko daugelį kitų Kazachstano tarptautinių iniciatyvų.
Kinija visada buvo Kazachstano užsienio politikos strateginis prioritetas. Taip yra ne tik todėl, kad jos ekonomikai reikia Kazachstano žaliavų, bet ir todėl, kad politinis pasyvumas Kinijos atžvilgiu gali lemti pernelyg stiprią šios valstybės politinę ir ekonominę ekspansiją Kazachstano nacionalinių interesų sąskaita. Kazachstanas su Kinija vykdo nemažai didelių infrastruktūrinių projektų, tarp jų yra ir Atasu–Alašankou naftotiekis. Kinija taip pat įsigijo vieną iš Kazachstano naftos kompanijų „PetroKazachstan“. Didelis Kinijos aktyvumas nervina Vakarus, ir jie kol kas turi galimybę kaišioti jai pagalius į ratus. Antai koncernas AGIP KCO 2003 metais blokavo Kinijos nacionalinės naftos korporacijos bandymus įsigyti dalį Kašgano naftos telkinio akcijų. Tačiau tokie veiksmai nenumaldė Kinijos entuziazmo: nusipirkusi „PetroKazachstan“, ji įgijo nuosavybės teisę į Kumkolo telkinį, turintį apie 42 milijonus tonų naftos, įsigijo Čimkento naftos perdirbimo gamyklą, kurią valdo kartu su „KazMunaiGaz“, ir nusipirko Karažanbaso naftos telkinį, kuriame slūgso per 46 milijonus tonų naftos (tiesa, vėliau trečdalį akcijų Kinija buvo priversta parduoti „KazMunaiGaz“).
JAV politika Kazachstane vadovaujasi dokumentu, kurį Baltieji rūmai ir Kongresas vadina Didžiąja Centrinės Azijos strategija. Jo pagrindiniai tikslai – mažinti Rusijos galimybes kontroliuoti Kazachstano naftos ir dujų tranzitą į pasaulio rinką, kliudyti Kinijai įsigalėti regione ir remti naftos bei dujų transporto infrastruktūrinius projektus, aplenkiančius Iraną.
Europos naftos kompanijos atėjo į Kazachstaną tik po to, kai kelią joms paruošė labiau rizikuoti linkę amerikiečiai. Tačiau 2002 metais Europa pirmą kartą pralenkė JAV tiesioginių užsienio investicijų Kazachstane mastais ir dabar Kazachstanas yra svarbiausias Europos prekybos partneris Centrinėje Azijoje. Šiuo metu Kazachstane dirba tokie Europos naftos milžinai kaip „Agip/Eni“, „Shell Development B. V.“, „British Petroleum“ ir „TotalFinaElf“, dalyvaujantys Karačaganako ir Kašgano naftos telkinių eksploatacijos projektuose.
Maždaug taip šiandien atrodo Kazachstano strateginio jėgų balanso svarstyklės, jei pagrindiniu nežinomuoju laikoma naftos eksporto kryptis. Nuolatinio naftos tiekimo į Europą perspektyvas gali lemti tai, kaip ši situacija keisis ateityje. Prezidento N. Nazarbajevo kadencija baigiasi 2012 metais ir tikėtina, kad šį kartą prie valstybės vairo stos kitas politikas. Jei įpėdinis bus linkęs simpatizuoti Maskvai, Kazachstano daugelio vektorių užsienio politikoje Rusijos vektorius gali imti ryškiai dominuoti. Kazachstano politikos ekspertė iš Kolumbijos universiteto (JAV) Kimberly Marten tokias prognozes sieja su Timūru Kuliabajevu – „KazMunaiGaz“ viceprezidentu ir vienu iš N. Nazarbajevo žentų, laikomu vienu iš labiausiai tikėtinų kandidatų į šalies vadovus. Manoma, kad greičiausiai T. Kuliabajevas sustygavo painią avantiūrą, po kurios Rusijos kompanija „Lukoil“ įgijo dalį Pietų Kumpkolo naftos telkinio. Svarbu ir tai, kad labiausiai nukentėjusia šioje avantiūroje liko Kinija. Todėl galima daryti prielaidą, kad T. Kuliabajevui atėjus į valdžią Rusija įgytų galimybę diktuoti Kazachstano naftos pardavimo sąlygas ne tik Vakarams, bet ir Kinijai. Tiesa, vienas dalykas yra siekti paramos kovoje dėl valdžios, o kitas – tesėti duotus pažadus. Politikoje šie du dalykai ne visada sutampa. Jei Kazachstanas ateityje atsisakytų daugelio vektorių balansavimo politikos, tai stipriai paveiktų ne tik regiono reikalus, bet ir išderintų pasaulines įtakų svarstykles, o šito greičiausiai vengs visi svarbiausi globalios politikos veikėjai. Todėl tokia įvykių raida mažai tikėtina.
Ekspertai prognozuoja, kad 2014 metais Kazachstanas tenkins 4,68 proc. Centrinės ir Rytų Europos naftos poreikių ir tieks 16,68 proc. visos ten perkamos naftos. Taigi vilties yra.
Ainis Razma, VDU PMDI doktorantas
