Profesorius, Seimo narys Povilas GYLYS.
Tiems, kurie yra paveikti galingos propagandos mašinos, kurią savo opusais palaiko tokie viešojo gyvenimo šulai kaip valatkos, sakalai, atėjo geros dienos. Jų manymu, teisybė triumfuoja – Neringa Venckienė bus nubausta, rašo „Respublika“.
Mūsų generalinis prokuroras N. Venckienę, kaip rimtą nusikaltėlę, prašo Seimo leidimo suimti. Iki šiol tokiais atvejais jis žodžio „suimti“ nevartojo. Išeitų, kad N. Venckienė yra ypač pavojingas visuomenei žmogus. Naujoji nomenklatūra džiūgauja, tačiau mano mentaliteto žmonėms tai akivaizdus susidorojimas su asmeniu, kuris ir iki šiol kentėjo nuo sistemos savivalės, kurio šeima, daugelis jai bandžiusių padėti piliečių buvo persekiojami, paverčiami nusikaltėliais. Siekiama nubausti žmogų, kuris nuoširdžiai vykdė tetos, globėjos, galų gale pilietės pareigas.
Kaip mūsų teisinėje demokratinėje valstybėje, taip ją vadina premjeras A. Butkevičius, galima kalbėti apie susidorojimą su visuomenėje žinomu žmogumi? Galima, nes Lietuva nėra nei tikra teisinė, nei brandi demokratinė šalis. Joje praktiškai nereaguojama į piliečių nuomonę, todėl suvereno – tautos teisė svarstyti ir spręsti yra daugiausia privatizuota naujosios, daugiausia ekskomjaunuoliškos, nomenklatūros.
Mūsų šalyje akiplėšiškai nesilaikoma įstatymo viršenybės principo. Įstatymas, tarp jų ir Konstitucija, galioja tik eiliniam bėdžiui. Jis patirs visą įstatymo baudžiamąją galią. Tačiau neteisėtai pastatyti boteliai prie Kuršių marių arba neteisėtas statinys Šventojoje stovės. Niekas nenagrinės draugiško viešbučio privatizacijos ar abonentinių sąrašų garsiojoje juodojoje buhalterijoje. Mūsų teisininkai šiais atvejais nesidomi, o politikai jų neparagina. Esą tai ne jų kompetencija. Šie atvejai yra aukščiau įstatymo, aukščiau moralės. Visiems tiems atvejams bendra, kad šiose istorijose pagrindiniai veikėjai nėra bėdžiai, runkeliniai, šunauja, violetiniai iš Garliavos, Balninkų ar Sedos. Jie yra arba realūs šalies valdytojai, arba yra sulaukę iš valdytojų malonės. Jų santykis su teise yra visai kitas. Teisė supratingai prisitaiko prie jų situacijos. Teisė tarnauja jiems. O tai reiškia, kad teisė tolsta nuo teisingumo.
Parodykite visuomenei bent vieną atvejį, kai teisė greitai ir ryžtingai įveikia kurį nors iš galingų korupcijos šulų. Korupcija klesti, visi apie tai šaukia – nomenklatūra dėl vaizdo taip pat, tačiau teisėsauga dirba tik su „mailiumi“. Korupcijos yra sotūs ir ramūs. Nes juos saugo milžino jėga. Konservatorių vicepirmininko bylos vilkinimas, „mailiaus“ bylos marinimas ir sąmoningas jos „išėmimas“ iš viešosios informacinės erdvės tai prikišamai demonstruoja. Teisė kitados deramai nesureagavo, o visuomenė jau užmiršo Vilniaus tarybos nario pagrobimo atvejį, plaukimo upe žemyn pilvu aukštyn trenerio benefisus. O koks yra „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ ir FNTT generolo bylų likimas? Tokių atvejų yra begalės. Tačiau praktiškai nėra atvejų, kad korupcijos rykliai būtų nubausti.
Taigi mūsų teisėsauga vykdo atrankinį, selektyvų teisingumą. Saviems, nomenklatūrai ji atlaidi. Bet gali parodyti visą savo galią kitiems. Veikia kažkurio diktatoriaus propaguota taisyklė: saviems – viskas, svetimiems – įstatymas. Kitaip sakant, klanas gali sau leisti viską, tačiau klanui nepriklausantys bus nubausti pagal visą įstatymo griežtumą.
Prisiminkime dar keletą atvejų iš daugelio ir paklauskime, ar teisėsauga atliko savo pareigą V. Pociūno byloje? Ar mūsų svarbiausios institucijos nedalyvavo pašalinant iš pareigų prezidentą R. Paksą?
Praeis kiek laiko, gal penkeri, gal aštuoneri metai ir į tuos klausimus bus atsakyta. Tada paaiškės ir tų bylų iniciatorių, ir vykdytojų pavardės. Juk dabar mes žinome, kas buvo stalininių žudynių, trėmimų, brežnevinių politinių persekiojimų iniciatoriai, užmanytojai ir paklusnūs gizeliai.
Ateis laikas, kai bus atsakyta ir į klausimą, kas aukštyn kojomis bando apversti Garliavos istoriją. Juk pradžioje visiems sveiko proto ir geros valios žmonėms buvo aišku bent vienas dalykas – Garliavos mergaitė patyrė lytinį smurtą biologinei motinai nuomotame bute. Teismas įpareigojo pateikti įtarimą mergaitės motinai. Visuomenė tai žino arba bent žinojo, kad mergaitės tėvas, sužinojęs apie prievartavimo faktą, kreipėsi į daugybę įtakingų žmonių, prašydamas pagalbos tiriant bylą. Neabejingi ir atmintį turintys žmonės atsimena, kad įtakingi žmonės, Seimo nariai, tarp jų S. Šedbaras, J. Sabatauskas ir kiti, nepadėjo išsiaiškinti tiesos.
Tada prasidėjo tragiškoji įvykių seka, kuriai paaiškinti tinka dvi versijos. Pirma, netekęs kantrybės tėvas pats ėmėsi vykdyti privatų, asmeninį teisingumą. Antra, kažkokia jėga, prisidengusi mergaitės tėvo keršto versija, pašalino pavojų kėlusius žmones – teisėją J.Furmanavičių ir biologinės mergaitės motinos seserį – ir galų gale mergaitės tėvą Drąsių Kedį bei Andrių Ūsą. Antra versija stipri tuo, kad ji yra logiškesnė, labiau paremta visa faktų sistema, įvykių seka.
Abi versijas teisėsauga turėjo kruopščiai ištirti. Tačiau kažkokia milžino jėga ją privertė nagrinėti tik pirmąją versiją.
Tolesni įvykiai šioje istorijoje tampa fantasmagoriški. Besivažinėdamas keturračiu pievoje, „ėriuko pėdelėje“ paskęsta A. Ūsas – likęs gyvas pedofilijos bylos įtariamasis. Žmogus, kuris žinojo tai, kas kėlė kažkam galingam pavojų. Dabar didžioji dalis bylos galų buvo suslėpti.
Beliko įrodyti, kad pedofilijos visai nebuvo, kad mergaitė viską išsigalvojo, kad biologinė seksualiai išnaudotos mergaitės motina „ne prie ko“. Bet tam reikėjo atlikti dar vieną veiksmą – perimti pagrindinę bylos liudytoją – nukentėjusią mergaitę ir ją nutildyti. Būdama laisvėje, pas savo senelius Kedžius bei globėją N. Venckienę, ji galėjo ir toliau kalbėti pavojingus dalykus. Pavojingus dalykus tiems, kurie šią bylų virtinę kontroliavo ją gesindami. Reikėjo mergaitę neutralizuoti, perduoti ją biologinei motinai. Nors iš tiesų visa teisinė logika reikalavo, kad mergaitės grąžinimo biologinei motinai klausimas būtų sprendžiamas tuomet, kai bus nustatyta, ar L. Stankūnaitė nesąvadavo seksualiai išnaudojant mergaitę. Panaudojus galingą propagandinę priedangą ši elementari logika – pirma pedofilijos byla ir tik paskui mergaitės gyvenamoji vieta ir globa – buvo šiurkščiai sulaužyta. Bent du teisės mokslų korifėjai ir nemaža dalis teisinio elito (gerai, kad ne visas teisinis elitas) aiškino visuomenei kitaip – pirmiausia reikia grąžinti nuostabiai mamai (ji iš anksto mūsų teisėsaugos buvo pasmerkta tam vaidmeniui) mergaitę, o paskui spręsti, ar mama buvo aktyvi pedofilijos istorijos dalyvė. Jokios logikos tokiuose aiškinimuose nėra. Sveikai mąstantiems atrodo atvirkščiai – pirma reikia išsiaiškinti L. Stankūnaitės vaidmenį, o paskui spręsti mergaitės grįžimo pas motiną klausimą. Tam, kad suvoktum šią bylų seką, nebūtina būti teisės profesoriumi.
Grubi policijos ir viešųjų ryšių operacija pavyko – praeitų metų gegužės 17 dieną mergaitė buvo paimta, šiurkščiai pažeidžiant Konstituciją, daugelį įstatymų, Lietuvos pasirašytą Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Tai įrodė iš žinomų žmonių sudaryta visuomeninė komisija. Aktyvesnių, pilietiškų žmonių reakcija pasitelkus policiją ir teismus, grubios propagandos priemones buvo prislopinta.
Vėliau, kaip daugelis mano mąstysenos žmonių ir prognozavo, teismas „nustatė“, kad A. Ūsas yra nekaltas. Vadinasi, pedofilijos nebuvo. Išeitų, kad nekalta ir biologinė mama. Pedofilijos klausimas, nomenklatūros nuomone, yra išspręstas. Nesvarbu, kad neaišku, kur ir kokiomis sąlygomis gyvena dvi mergaitės – šios istorijos aukos. Juk kai D. Kedžio dukra gyveno Klonio gatvėje, visuomenė matė – ji saugi ir mylima. Ką su ja daro nauja aplinka, yra visiškai neaišku. Net seneliai jos negali pamatyti. Tiesa, ją sakosi lankę angažuotos žiniasklaidos atstovai.
Paslaptingai milžiniškai jėgai beliko atlikti paskutinę operaciją – nutildyti vis dar „neteisingai“ kalbančią, vis dar manančią, kad jos brolio dukra patyrė seksualinį smurtą, kad jos brolis ir A. Ūsas yra galimai nužudyti, N. Venckienę.
Viena iš buvusios teisėjos slopinimo taktikų – ją pačią gandų kanalais (gandų industrija Lietuvoje išplėtota) kaltinti, kad šioje istorijoje ji yra labiausiai nusikaltusi, kad ji viską organizavo. JIE žino – net jei akiplėšiškai meluosi, dalis patikės melu. Tai sena autoritarinių režimų, klikų taktika. Ta taktika bent iš dalies pasiteisina ir šioje amoralioje ir kruvinoje istorijoje.
Kita, teisinė ir politinė, plano dalis – panardinti N. Venckienę teisinėse procedūrose, ją diskredituoti toliau, izoliuoti, suimti ir nuteisti. O ten juk uždara, gerai kontroliuojama erdvė. Joje daug kas gali nutikti. V. Pociūnas pats iškrito iš devinto aukšto, A. Ūsas paskendo žolėje, D. Kedys paskendo, bet išlipo į krantą...
Lietuvoje net tie, kurie mažai ką žino apie visuomeninį gyvenimą, žino, kad šalis turi nesavarankišką, liaudis sako, kišeninį generalinį prokurorą. Tai prokuroras, nuolankiai vykdantis realių, kad ir nematomų, valdytojų valią. O valdytojams – tauta sako, kad tarp jų esama ir pedofilų, – žūtbūt reikia nutildyti N. Venckienę.
Taigi kišeninis prokuroras ateis į kišeninių, gegužės 17 dienos šturmo įrašų bijančių pažiūrėti politikų pilną Seimą ir pareikalaus, kad savo globojamą mergaitę pasiaukojančiai gynusi jos teta ir globėja būtų atiduota į prokurorų rankas. O juk tai prokurorai, kurie geriausiu atveju buvo nusikalstamai aplaidūs, o blogiausiu – sąmoningai pridengė tikruosius nusikaltėlius.
Kaip sako socialdemokratų ir konservatorių lyderiai A. Butkevičius ir A. Kubilius, kokia čia bėda? Juk N. Venckienė atiduodama į teisėsaugos rankas. Suprask – į teisingas rankas. Bet didelė visuomenės dalis – tai rodo apklausos – netiki, kad mūsų teisėsauga yra morali ir teisinga, kad su N. Venckiene bus elgiamasi pagal įstatymą. Visa pedofilijos ir paslaptingų žūčių istorija tai patvirtina. Taigi sunaikinimo, susidorojimo versija išlieka labai tikėtina. Kodėl šiame epizode lietuviška Temidė būtų tikrai objektyvi ir nešališka, jei ji visoje šioje istorijoje nuolat demonstruoja nusikalstamą šališkumą, angažuotumą? Ir norą kažką pridengti.
Mūsų parlamentarai neturi nusišalinti nuo rezonansinių bylų priežiūros. Jie turi atsižvelgti į politinio ir klaninio susidorojimo versiją. Jie turi teisę ir pareigą kovoti su teisės tolimu nuo teisingumo ir moralės, su teisinės sistemos pūliniais, su teisinės valdžios autoriteto smukimu. Seimas nepriima teisminių nuosprendžių, tačiau nuo teisingumo, įstatymo viršenybės principo įtvirtinimo jam bailiai nusišalinti nevalia. Dar daugiau – duota priesaika juos įpareigoja veikti šalyje įtvirtinant teisingumą. Ir tam jis turi nemažas konstitucines galias – parlamentinės priežiūros įrankius. Pagaliau politikai turi paklausyti savo sąžinės balso. O jis gali paklausti – ar jums neatrodo, kad nusikaltėliai šioje byloje spręs nekalto žmogaus likimą?
