Taip klausti įtaigauja neseniai Seime paruoštas įstatymo projektas, kurį Žurnalistų sąjunga apibūdina kaip „padidinimą valstybės įstaigų galių, persekiojant žiniasklaidą už skleidžiamas kitų žmonių nuomones”. Padidinti įstaigų galias, persekiojant žiniasklaidą?
Ar tai reiškia, kad žiniasklaida jau yra persekiojama, tik per mažai, nes tai atliekančios Lietuvos valdžios įstaigos neturi pakankamai galių, todėl Seimas įstatymu nori jas padidinti? Kraipau galvą ir nesuvokiu: čia kažkas ne taip. Per visus aštuoniolika nepriklausomybės metų niekada, nė vienu žodeliu, nei rašytu, nei išsakytu, neteko girdėti nė menkiausio nusiskundimo apie persekiojamą žiniasklaidą.
Girdėjau priekaištų redaktoriams, atsisakantiems skelbti savo bendradarbių tekstus arba išbraukiantiems iš jų leidėjams nepatinkančias mintis, sulaikymą kai kurių skaitytojų atsiliepimų į straipsnius kompiuterinėje spaudoje, skaičiau apie spaudos paliestų asmenų bylas teismuose už apie juos paskleistas neteisingas žinias arba apie kažkokį, man dar vis nesuprantamą, orumo įžeidimą, tačiau apie persekiojimą – ne. Tikrai būtų įdomu žinoti, kuri valdžia ir kurią žiniasklaidą persekioja ir kodėl šiam uždaviniui atlikti jai reikia daugiau galių?
Nors būdamas laisvos spaudos šalininkas, jau bent šešiasdešimt metų joje bendradarbiaudamas ir niekada nė kokio varžymo nepakęsdamas, visada pykdamas ant redaktorių už išbraukymą mano rašinių, paskiausiu laiku pradėjau galvoti, kad kai kuriais atskirais atvejais – kaip, mūsų visų nelaimei, Konstitucijoje apie pilietybę – koks nors „persekiojimas“ gal ir nepakenktų. Dėl man anksčiau nežinomos spaudoje vartojamos naujovės, „staigių“ tiesioginių skaitytojų atsiliepimų į rašinius kompiuterinėje spaudoje. Ji man – išskirtinai būdinga ir aukščiausia liudininkė, kad nė kokio „spaudos persekiojimo“ Lietuvoje nėra.
Todėl jie, mano nuomone, vien tik dėl to yra labai svarbi ir reikalinga žiniasklaidos dalis. Nes tai visiškai laisvas visuomenės balsas. Rimti, logiški, taiklūs, tikslūs, pagrįsti atsiliepimai išryškina daug naudingų dalykų, liečiančių jų atsiliepiamojo straipsnio mintis, kai kurias teigiamai papildydami, kai kurias pagrįstai paneigdami, arba išsakydami savąsias. Kitų galimybių joms paviešinti atsiliepiantieji neturi. Tačiau kartu – ir didelė bėda. Slapyvardžiais nuo visuomenės prisidengę, kai kurie atsiliepiantieji be jokios atsakomybės laido liežuvius į visas puses, taukšdami ką tik nori ir kaip nori. Ir jų, deja, daugiausia. Paprastai jiems daugiau rūpi nežinia dėl ko nemėgstamas autorius, negu nagrinėjamoji tema. Pirmiausia jį ir puola: pravardžiuoja, niekina, šmeižia, segiodami jo tikros ar, dažniausia, išsigalvotos praeities gyvenimo etiketes, vieną apšaukdami fašistu, naciu, kitą – enkavedistu, kagebistu, maskviberniu, komunistu.
Plaukia vulgarūs, gatvės padugnių žodžiai ir kitos necenzūruotos „grožybės“. Po to jų aukomis jau tampa straipsnyje minimi asmenys, ypač jeigu jie politikai, įstaigos, ypač jeigu valdžia ar organizacijos. Neretai tokie skaitytojai susipliekia ir tarp savęs. Jau daug kartų tinklalapinių laikraščių leidėjai ir redaktoriai, net draugėn suėję, tarėsi, kaip juos sutramdyti ir priversti laikytis bent žurnalistikos reikalaujamo padorumo ribose. Vėliau šis klausimas persikėlė į Seimą, ir šiandien Žurnalistų sąjunga jau kalba apie įstatymo projektą. Ir, deja, kritiškai. Lyg ir dėl to, kad įstatymu norima uždaryti jiems burną.
Aišku, nė vienam autoriui, tuo labiau – straipsnyje paminėtam asmeniui, nėra malonu, kartais ir koktu, skaityti apie save visokias šlykščias bjaurastis, prasimanymus, melus, dažniausiai tų pačių, tais pačiais slapyvardžiais pasirašinėjančių, taigi – gal net specialiai samdomų „skaitytojų“, ir kiekvienam norėtųsi, kad jų nebūtų. Tačiau ar būtinai reikia uždaryti jiems burnas? Net Seimo įstatymu? Kažin? Taip daryti pradėjęs, Seimas vėliau gali taip įsismaginti, kad nebežinos nė kur sustoti. Išmintingas žurnalistų įspėjimas Seimui neskubėti, tačiau vis tiek padėtį reikia keisti. Seimui įstatymą reikėtų labai gerai apgalvoti, kad jis netaptų pradiniu posūkiu Lukošenkos keliu.
Į savo straipsnius atsiliepimus skaitydamas, vis bandau spėlioti, kas po skaitytojo slapyvardžiu slepiasi, ir pats savęs klausiu: ar jis taip rašytų, jeigu turėtų pasirašyti savo vardą, pavardę ir nurodyti bent gyvenamąją vietovę. Taip reikalauja išeivijos laikraščiai. Tad ar neužtektų tik tokio įstatymo ir Lietuvos tinklalapių slapukams sutramdyti. Straipsnių autoriai pasirašinėja tik savais vardais ir savomis pavardėmis, dažnai net pridėdami ir jų visuomeninę padėtį nurodančias pastabėles. Ar Konstitucija draustų Seimui specialiu įstatymu ar jau esamo atitinkamu papildymu to paties reikalauti ir iš dabartinių slapukų? Nori dergti kurį nors žmogų, tavo reikalas, tačiau ir pats pasisakyk, kas esi. Kad reikalui esant tave galėtų surasti policija ir nugabenti į teismą, paliestajam iškėlus bylą už jo apdergimą. Kažin kiek tų „šviesuolių“ liktų, tokiam įstatymui įsigaliojus? Manau – nebedaug. O likusieji jau labiau svertų savo žodžius. Ir nebereikėtų Seimui kažkokio draudžiamojo įstatymo, pavojaus į posūkį Aleksandro Lukašenkos keliu. O Lietuvoje dabar jie lyg ir pradeda rodytis. Vienas iš jų – Lietuvos demokratijos tvirtovė politinės partijos.
Argi taip? Dar kartą žvelkime į jų pasiruošimą už poros mėnesių įvyksiantiems Seimo rinkimams. Rinkimuose dalyvauti teisę įsigijo 22 partijos. Jos užsiregistravo Teisingumo ministerijoje ir stojasi į grumtynes į pačią svarbiausią Lietuvos demokratijos saugyklą, deja, pačios tą demokratiją pamynę po kojų. Daugybę kartų apie tai čia kalbėjau, tad ir nebesikartosiu, bet sąžinė liktų nerami, nepriminus, kad kandidatus į Seimą partijoms parinko ne jų rajonų skyrių nariai susirinkimuose demokratiniu būdu balsuodami, bet partijų vadovybės Vilniuje, net nesutikdamos leisti skyriams pakeisti sąrašų numeracijos. Štai jums, piliečiai, sąrašas, ir balsuokite. Kuo toji demokratija skiriasi nuo A. Lukašenkos sukurtos Baltarusijoje?
Rinkimai kainuoja, reikia daug pinigų partijų pasigarsinimui rinkėjams. Anksčiau juos sudėdavo Lietuvos valstybės turtą susigriebę naujieji milijonieriai. Buvo bėdų – jie reikalaudavo atlygio jų verslams palankiais įstatymais. Piliečiai purkštavo: Seimo nariai turi būti laisvi, bet ne pinigais prie kurio nors milijonieriaus įstaigos stalo kojos pririšti. Valdžia juos atrišo, nutardama pati duoti partijoms pinigų. Daug. Ką tik paskyrė 10 milijonų litų. Priedas prie anksčiau paskirtų. Kam? Visoms 22 į Seimą kandidatuojančioms partijom? Oi ne. Tik toms, kurios dabar Seime ir vėl gali laimėti. Jų, rodos, septynios. O kur gauti pinigų penkiolikai kitų, kurių nėra Seime, ir jų galimybės laimėti ribotos. Iš milijonierių imti negalima, nes taip daryti uždraudė valdžia, o ji pati neduoda? Kaip joms supažindinti save su rinkėjais, papasakoti jiems savo programas ir paprašyti paramos? O kam joms to reikia? Valdžia savo partijas turi – juk iš jų ir sudaryta – pinigais užtikrina jų perrinkimą, ir ko jai daugiau reikia? Geresnės „demokratijos“ nė pas A. Lukašenką nerasi.
