„Lavonėliai“ ir Ukrainos atstovaujamosios demokratijos saulėlydis
Pastaruoju metu žodis „lavonėliai“ Ukrainoje tapo populiaria metafora kai kuriems buvusiems „Mūsų Ukrainos-Liaudies savigynos“ ir Julijos Tymošenko bloko frakcijų nariams apibūdinti. Nors į Aukščiausiąją Radą buvo išrinkti pagal šių dviejų politinių blokų sąrašus, „lavonėliai“ paliko savo pirmines frakcijas ir šių metų kovą, formuojant vyriausybinę koaliciją, perėjo į Regionų partiją, pas komunistus ir į Vladimiro Litvino bloką. Šios trys politinės jėgos savarankiškai nebūtų sugebėjusios sudaryti naujos vyriausybės. Tačiau jos pasinaudojo parlamento narių, išdavusių buvusius politinius bendražygius, balsais. Kitu laiku šie savo politinius blokus palikę deputatai būtų tapę politiniais lavonais. Naujoji koalicija pratęsė „lavonėlių“ politinį gyvenimą, pasinaudodama jų paslaugomis naujajam kabinetui su Nikolajumi Azarovu priešakyje prastumti.
Rimtesnis šio reiškinio vertinimo kontekstas neseniai atsirado gana agresyviuose debatuose aptariant „lavonėlių“ naudojimo sudarant Ukrainos vyriausybę konstitucingumą. Konfliktas kilo dėl Ukrainos konstitucijos 83 straipsnio ir susijusio su juo Konstitucinio Teismo sprendimo. Abu šie juridiniai dokumentai skelbia, kad įteisinti vyriausybę gali tik susijungusios frakcijos. Pavieniai deputatai, nepriklausantys vyriausybinėms frakcijoms, negali būti vyriausybinės koalicijos nariais. Jeigu taip, tai dabartinė Ukrainos vyriausybė yra nekonstitucinė. N. Azarovo vyriausybės išrinkimą balsuojant 2010 metų kovo 11-ąją derėtų vadinti valstybiniu perversmu, o naujosios vyriausybės veiksmus – nelegaliais. Pasak Kijevo politologo Aleksejaus Palovo žodžių per Ukrainos TV tą pačią kovo 11-ąją, į Azarovo vyriausybės narius (tarp jų nėra nė vienos moters) reikėtų kreiptis „pone“, o ne „ministre“.
Tačiau, be juridinės, egzistuoja ir svarbesnė su „lavonėliais“ susijusi problema, mažiau minėta žiniasklaidos: ar galima šiandieninę Ukrainos vyriausybę vadinti demokratiškai pagrįsta? Šis klausimas kyla ne tiek dėl vyriausybės legalumo, kiek dėl teisėtumo. Koalicijos narių požiūriu, iš pirmo žvilgsnio ji atrodo teisėta. Nors koaliciją suformavusių deputatų skaičius minimalus – 226, pasirašiusių koalicijos susitarimą liaudies atstovų skaičius – 235. Parlamentui balsuojant už naująją vyriausybę, kurią pasiūlė Viktoras Janukovyčius, ministras pirmininkas N. Azarovas gavo 242 balsus, o jo kabinetas – 240 balsų. Viskas puiku? Ne visai – dėl Ukrainos rinkimų sistemos.
Pirma, Ukrainos politinė sistema kaip ir visų kitų daugiapartinių valstybių yra ne „tikroji“, o atstovaujamoji demokratija. Demokratija reiškia liaudies valdymą. Iš tikrųjų juk ne liaudis tvirtina įstatymus ir vyriausybę šiandieninėse demokratinėse valstybėse, tarp kurių save mato ir Ukraina. Šią užduotį atlieka tautos atstovai – parlamento nariai. Deputatai renkami tam, kad būtų įkūnyta liaudies valia, o konkrečiau – valia tų rinkėjų, kurie juos delegavo į parlamentą.
Antra, šiuo metu deputatai Ukrainoje renkami pagal grynai proporcinę rinkimų sistemą, maža to, pagal uždarus partinius arba blokų sąrašus. Akivaizdu, kad tai ne pats geriausias sprendimas. Tačiau nė viena laikoma demokratine rinkimų sistema pasaulyje nėra tokia, kad elektorato paramą optimaliai paverstų atitinkamu parlamentiniu atstovavimu. Kaip ten bebūtų, šia procedūra – proporcine sistema – šiandien nustatoma Ukrainos parlamento sudėtis.
Trečia, taigi Ukrainos rinkimų sistema tokia, kad ukrainiečiai nerenka pavienių deputatų. Nė vienas parlamentaras negali būti laikomas atstovaujantis liaudies valiai. Jis yra atitinkamų rinkėjų atstovas tiek, kiek veikia kaip tos partijos ar partinio bloko, kurių sudėtyje buvo išrinktas į parlamentą, narys. Tai nereiškia, kad vienos frakcijos nariai visada privalo veikti arba balsuoti vienodai. Vis dėlto pagal demokratinę teoriją ir praktiką proporcinės sistemos parlamentarai turi likti savo pradinėje frakcijoje visą įstatymo numatytą laiką, kuriam jie buvo išrinkti. Priešingu atveju rinkimai pagal proporcinį principą neturi prasmės. Rinkėjų atstovų proporcijos turi būti išsaugomos per visą įstatymo numatytą procesą. Kaip tik dėl to liaudis ir pasamdė deputatus dirbti parlamente.
Ketvirta, iš to seka, kad deputatams, išrinktiems pagal kurios nors partijos ar bloko sąrašą, leidžiama išsakyti individualią nuomonę, bet jie negali palikti savo frakcijos laikotarpiu tarp rinkimų ir išlikti parlamento nariais. Tai nėra jų žmogaus teisių suvaržymas. Politikai turi teisę kalbėti ir veikti pagal savo nuomonę. Bet kol jie yra liaudies atstovai, visi be išimties privalo vykdyti mandatą, kurį jiems suteikė liaudis, tai yra išlaikyti adekvatų liaudies valios atstovavimą parlamente. Pagal proporcinę sistemą išrinkti deputatai neturi tiesioginio mandato. Į įstatymų leidimo organą jie deleguoti ne asmeniškai, ne kaip nepriklausomi politiniai veikėjai. Proporcinio atstovavimo sistemoje pagrindinis deputato parlamentinės veiklos uždavinys nulemtas. Savo liaudies mandatą jis gavo padedamas partijos ar bloko, kuriuos, šiaip ar taip, buvusiuose parlamento rinkimuose liaudis palaikė. Tą akimirką, kai jis palieka savo partijos arba bloko frakciją, jo mandatas netenka galios. Be šio mandato jis neturi pagrindo likti parlamente. Ir, žinoma, neturi jokios teisės palaikyti frakciją, kuri yra opozicijoje jo partijai ar blokui, atvedusiems jį į įstatymų leidimo organą. Tokie veiksmai yra pasipiktinimą kelianti nepagarba rinkėjams.
Pabaigoje tenka konstatuoti, kad Ukraina šiandien mažiau demokratinė nei iki 2010 metų kovo 11-iosios – dienos, kai „lavonėliai“ Regionų partiją atvedė prie šalies vykdomosios valdžios svertų. Išdavusių savo partiją „lavonėlių“ balsai praėjusią savaitę aiškiai iškreipė Ukrainos rinkėjų nuostatas, išreikštas per 2007 metų parlamento rinkimus. Tie rinkimai vyko pagal proporcinę sistemą, todėl proporcinis liaudies valios atstovavimas 2010 metų kovą buvo pažeistas. Kadangi nemažai liaudies deputatų daugiau nebevykdo savo liaudies mandato, 2007 metų parlamento rinkimai prarado svarbią politinės reikšmės dalį. Jeigu liaudies rinkimai nebeturi įtakos skirstant valdžią valstybėje, valstybė jau nebėra demokratinė europine to žodžio reikšme.
Maža to: jeigu koalicija, kuria remiasi vyriausybė, neatspindi rinkimų rezultatų – kam iš viso juos reikėjo rengti? Tokiomis aplinkybėmis atstovaujamosios demokratijos logika dingsta. Regionų partija, formuodama savo vyriausybę, ne tik pasinaudojo deputatų, kurie akivaizdžiai buvo liaudies deleguoti į Aukščiausiąją Radą tam, kad trukdytų šiai Regionų partijai, balsais. Janukovyčius ir Co laimėjo dar daugiau, nes „lavonėlių“ panaudojimas savo tikslams pakerta „oranžinių“ elektorato bazę. „Mūsų Ukrainos-Liaudies savigynos“ ir Julijos Tymošenko bloko rinkėjai dabar savęs klausinės, kodėl atidavė savo balsus blokams, kurių kai kurie nariai veikia visiškai priešinga kryptimi. Kam po „oranžinių“ vėliava deleguoti liaudies atstovus į parlamentą, jeigu tie deputatai vėliau dirba „baltiems-mėlyniems“? Kam tada iš viso eiti į rinkimus?
Galima tik tikėtis, kad Ukrainos Konstitucinis Teismas greitai ištaisys šią situaciją – kol Ukrainos demokratiniai reitingai tokiose organizacijose kaip, pavyzdžiui, „FreedomHouse“ nenukrito. Blogiausiu atveju Europos Sąjungos Parlamentas gali atšaukti savo neseną pareiškimą dėl Ukrainos perspektyvų tapti ES nare. Jeigu Ukraina neatitiks pačių paprasčiausių, vadinamųjų Kopenhagos stojimo į ES kriterijų, nėra prasmės ją įtraukti į šalių, turinčių europinę ateitį, tarpą.
Dr. Andreas Umland
Filosofijos dr. Andreasas Umlandas – knygų serijos „Sovietinė ir posovietinė politika ir visuomenė“ (www.ibidem-verlag.de/spps.html) vyriausiasis redaktorius, Centrinės ir Rytų Europos naujausiosios istorijos katedros dėstytojas Katalikų universitete Eichštete (Aukštutinė Bavarija), kviestinis Kijevo Mohylos akademijos Politologijos katedros docentas.
