Vakarų spaudoje dėmesio centre vis dar poslinkiai Egipte, tačiau atvangai žvilgtelėsime į Italiją, kur vienas taip pat senas vadovaujantis politikas iš paskutiniųjų stengiasi nepaleisti vadelių. Skirtumas tik tas, kad Silvio Berlusconi – vakarietis demokratas, bet bėdai prispaudus jis vis tiek šaukiasi Hosni Mubarako.
Valstybės prokuratūrai Milane užvedus skubos tvarka procesą Italijos vyriausybės vadovui S. Berlusconi, Švedijos miesto Faluno dienraštis „Dala-Demokraten“ rašė štai ką:
„Italijos ministras pirmininkas praranda vis daugiau žemės po kojomis. Jau kurį laiką jis turi problemų su valdančiąja koalicija, dabar prisidėjo skandalas su Ruby. Tai nepilnametė marokietė, su kuria S. Berlusconi turėjęs neleistinų santykių. Prokuratūra pateiks kaltinimus, ir sekmadienį visoje šalyje skelbiamos prieš jį demonstracijos“.
Savaitraštis „Zeit“ ir kiti šaltiniai pranešė, jog panelė Ruby iš tikrųjų vardu Karima El Maroug ir gyveno jaunimo prieglaudoje. Ji dalyvavusi S. Berlusconi rengtuose privačiuose vakarėliuose ir vadindavo jį „papi“ – „tėveliu“. O šis, kai ji pakliuvo į policijos rankas už vagystę, skambino policijos viršininkui ir reikalavo ją paleisti, nes tai juk – Egipto prezidento H. Mubarako dukterėčia.
Švedijos laikraštis toliau rašė, kad „S. Berlusconi yra, atvirai kalbant, itin išskirtinė figūra šioje puikioje europietiškoje demokratijoje, nes jo valdžia visų pirma remiasi dominuojančia jo pozicija žiniasklaidos srityje.
S. Berlusconi taip pat žymus tuo, kad jį taip retai kritikuoja jo europietiškieji kolegos. Jei toks Hugo Chavezas dažnai leidžiasi perrenkamas, bet užtat ir sulaukia atsakančios pylos, tai toks abejotinas politikos vadovas, kaip S. Berlusconi, daugmaž guviai išsisuka, nepatirdamas jokių nuostolių sau“.
Turino dienraštis „Stampa“ priminė „dramatiškas dienas, kai 1994 m. pabaigoje griuvo pirmoji S. Berlusconi vyriausybė. Tarp tų dienų prieš 17 metų, kada baigėsi vadinamoji „pirmoji Italijos respublika“, ir šių dienų galima matyti gąsdinančių analogijų.
Tiesa, šiandien teisingumas į nagą paėmė ne visą politinę šalies vadovybę, o tik vieno jos vadovo, premjero, ginčytiną elgesį, o šis, kitaip nei tąsyk praeityje, atkakliai ryžtasi nepasitraukti. Vis dėlto šiaip scenarijus atrodo visiškai tas pats, jei ne baisesnis.
Vyksta karas visuose instituciniuose lygiuose. Kurlink šis kunkuliuojantis bruzdėjimas nuves, šią akimirką dar sunku pasakyti“, – rašė Turino laikraštis.
Pasak Liuksemburgo dienraščio „Luxemburger Wort“, „ant kortos pastatyta Italijos ateitis, patikimumas ir geras vardas. Kaip tik dėl to jos vyriausybės vadovui nevalia ir vėl bėgti nuo savo politinės atsakomybės.
Tas pats galioja ir jo, kaip piliečio, teisinei atsakomybei: S. Berlusconi vieta – teisiamųjų suole, kuris gali būti ir ginamųjų suolu! O ar paskui jam teks sėstis į kalėjimą – tą turi nuspręsti Italijos laisvieji teisėjai“, – brėžė išvadą Liuksemburgo dienraštis.
Savaitraščio „Zeit“ komentare, pavadintame „Ar S. Berlusconi jau riesta? Kol kas dar ne !“, žurnalistė Birgita Schoenau klausia:
„Kiek realistiški yra dabar linksniuojami S. Berlusconi atsistatydinimo scenarijai? Leiskite jais suabejoti.
Tiesa, labai patyrusių valstybės gynėjų, kurių keli jau pagarsėjo kaip mafijos nusikaltimų aiškintojai, byla prieš S. Berlusconi paremta telefono pokalbių išklotinėmis. Tačiau jam pasidarytų tikrai riesta tik tuo atveju, jeigu italai pagaliau matytų kokią nors politinę alternatyvą S. Berlusconi.
Ne teisėjai ir ne prokurorai, o patys rinkėjai turi parodyti berluskonizmui duris. Bet kaip tik to jie ir nedaro. Kodėl?
Dėl to, kad nei S. Berlusconi centro dešinės stovykloje, nei centro kairės opozicijoje, nematyti nė vienos politikės ar politiko, kuris seną skandalistą galėtų pakeisti.
Nors kasdien išryškėja naujos, didžiai negarbingos ir neskoningos detalės iš premjero privačių vakarėlių, kurių valdančiojo sluoksnio žmonės bando nepastebėti, opozicija kaip visada užsiėmusi tik galios žaidimais savo pačių gretose.
Užuot davusi ženklą, kad ji pasirengus perimti vyriausybę, vidurio kairė net nesugeba susitarti dėl žmogaus, kuris užimtų S. Berlusconi vietą. Pierluigi Bersani, Walter Veltroni arba vis dėlto Nichi Vendola – apie kurį iš jų yra girdėjęs užsienis? Tai va.
Kol konkurentai drasko vienas kitą, tol S. Berlusconi gali tik pasijuokti. Apklausos, beje, tam duoda pagrindo. Padėtis, tiesa, beviltiška, tačiau riesta yra tik kitiems“, – baigė savo straipsnį Hamburgo laikraštyje „Zeit“ žurnalistė B. Schoenau.
Nuo savęs galime pridurti, kad iš tiesų Italijos politikai, apskritai paėmus, daro liūdną įspūdį. Net ir žvelgiant į neseną istoriją jokių politinių šviesulių nematyti.
Mykolas Drunga
