Kuo naudingi Lietuvai parlamentarai, tarp kurių yra pliuškių, nevykėlių, korumpuotų tipų ir tuščiagarbių verslininkų?
Lietuvos politinis turgus vasariškai snūdus ir jame nedaug ženklų, kad rinkimai, galima sakyti, ant nosies. Mažai kas tikisi, kad būsimasis Seimas bus kuo nors pranašesnis už dabartinį, kuris, savo ruožtu, yra tapęs visuotinio keiksnojimo objektu. Nelinksmos prognozės ne tik dėl galimos būsimos Seimo sudėties. Beveik nėra vilčių, kad priešrinkiminiame laikotarpyje iš politikų išgirsime prasmingų idėjų ir pasiūlymų, kaip spręsti svarbiausias Lietuvos problemas.
Rinkimai – vien pinigų maišų varžytuvės?
Seimas gali tapti ir gal jau tapo tokiu vargšu pavainikiu, kurį talžo visi, kas netingi. Ir šio, ir visų kitų seimų nuodėmių sąrašas ilgas ir daug kartų barbentas visose medijose, tad čia jo kartoti nėra prasmės. Seimo autoritetas pakirstas tiek, kad kyla klausimas, kokia išvis Seimo vieta dabartinės Lietuvos gyvenime, ar išvis ko nors gero galima tikėtis iš Seimo, ir su kuo tad, jei ne su parlamentu, verta sieti Lietuvos ateities lūkesčius.
Kalbant apie rinkimais pagrįstą demokratiją, didelę reikšmę turėjo Rolando Pakso skandalas ir jo nušalinimas nuo prezidento pareigų. Jau anksčiau sukrauti pumpurėliai abejonių, ar mūsų žmonės įgali pasirinkti politikus ir ar kada nors sugebės tai padaryti „teisingai“, išsprogo gražiais žiedeliais.
Rolando Pakso 2003 m. prezidentiniai rinkimai iš tikrųjų sukėlė nerimą, nes liko įspūdis, kad rinkimus gali laimėti ne vienas ar kitas kandidatas, o gerai įsukta rinkimų mašina, vietoj degalų naudojanti šešėlinius, galbūt ir svetimų valstybių, pinigus. 2004 m. rinkimuose didelės sėkmės sulaukė vien populistinėmis viešųjų ryšių akcijomis besiremiančios Darbo partija ir tuometiniai liberalai demokratai. Tai davė pagrindo rastis abejonėms, ar rinkėjai, kurie įsivaizduojami kaip „tamsi liaudis“, išvis „moka“ rinkti parlamentą, ir koks tokios „tamsios liaudies“ išrinkto Seimo legitimumas? Šalia to atkreiptas dėmesys, kad ir kitos partijos ne ką geresnės už minėtus populistus - su korupcijos kvapeliu, kuo toliau, tuo labiau linkusios ignoruoti rinkėjų rūpesčius.
Jeigu taip, tai valdžią turėtų perimti kažkokios kitos, nedemokratinės struktūros, kurios esą turi kompetencijos, proto, moralumo, kad vairuotų Lietuvą „tinkama kryptimi“. Bent iš dalies tokie procesai vyksta: kalbama apie valstybininkų įtaką. Tie, kurie puoselėja panašias idėjas, iki šiol buvo linkę likti šešėlyje, suprasdami savo padėties delikatumą. Teorinis tokios nuostatos pagrindimas taip pat susiduria su sunkumais, nes prieštarauja Vakarų demokratinių valstybių praktikai. Tačiau gal ir teigiamas dalykas, kad pastaruoju metu jau nenorima slapstytis ir viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta nedviprasmiškų pasisakymų, kurie kvestionuoja pačią parlamentinės demokratijos esmę. Ir tokias mintis išsako labai rimti žmonės.
Alternatyvos parlamentui?
Atsispiriama nuo „nepaneigiamos“ minties, kad Seimą esą sudaro vien klounai, akcentuotos asmenybės, pliuškiai, nevykėliai, korumpuoti tipai ir tuščiagarbiai verslininkai. Einant toliau nurodoma, kad parlamentas ir iš principo negalįs būti kitoks, nes į jį susirenka „nekompetentingi“ asmenys, suinteresuoti vien „populistiškai“ įtikti rinkėjams, o iš tikrųjų atstovaujantys geriausiu atveju siauriems partiniams, o blogiausiu – mafijos interesams. Pasaulyje nieko nėra lengviau, kaip kritikuoti Seimą. Galima pasiremti senų laikų teisininkų citatomis. Galima surasti atitinkamų Antano Smetonos argumentų. Savo laiku parlamentinės demokratijos ydas panašiai matė, panašiais žodžiais apibūdino Winstonas Churchillis ir Adolfas Hitleris. Tačiau, žinoma, stebint tą pačią tikrovę buvo padarytos skirtingos išvados.
Liūdna būtų, jei Lietuvos politikoje įsigaliotų makiaveliškas principas, jog valdžia tėra viso labo grumtynės dėl galios bei išteklių, nors kai kada jau mėginama įrodyti, kad būtent tokia esanti „amžina“ valdžios formulė. Reikia tiesiai pasakyti, kad tai ne amžinoji formulė, o trečiojo pasaulio „bananų valstybės“ sąrangos principas, nepriimtinas demokratinei valstybei. Net jei Lietuvoje šiuo metu ir esama kažko panašaus, to negalima įtvirtinti kaip normos, o reikia kalbėti apie mūsų politinės sistemos bėdas ir trūkumus, kuriuos reikia ištaisyti.
Įdomu, kokios gi alternatyvos galėtų būti siūlomos parlamentinei demokratijai? Daryti plačius apibendrinimus vengiama, nes jie pernelyg akivaizdžiai prieštarautų Vakarų pasaulyje įsigaliojusiems principams, tačiau užuominų pakanka. Atsvarą parlamentiniam valdymui galėtų sudaryti patyrusių valdininkų grupė ar tiesiog funkcionierių ir kitų šaunių vyrų bičiuliškas būrys, šalis galėtų būti valdoma atskirų „labai kompetentingų“, slaptą informaciją valdančių tarnybų arba tiesiog teismo nutarimais, kurie, matyt, turėtų atstoti įstatymus.
Tačiau toks valdymas būtų šešėlinis, prieštaraujantis demokratijai, niekaip nereglamentuotas, jokiu būdu negavęs tautos pritarimo. Net jei jame galima įžvelgti pozityvių pradų, su laiku tai veda link išsigimimo, nes šalis taptų atskirų grupuočių įkaite, ir nėra jokių garantijų, kad tai nebūtų kriminalinės arba svetimų valstybių įtakai pasidavusios grupuotės. Žmonės neturėtų jokių galimybių tai nei patikrinti, nei kontroliuoti, nei pakeisti. Ilgainiui tai lemtų valstybės krachą.
Parlamentas gali būti blogas, tačiau teigiamas dalykas tas, kad mes daug apie jį žinome. Mes net galime pažvelgti į tų „piktadarių“ akis ir bausti juos per rinkimus, vaikščioti į susitikimus su rinkėjais, protestuoti, skelbti straipsnius ir t.t. Galime patys kurti partijas, tapti jų nariais. Nėra politikai ir nebaudžiami – kad ir kaip būtų, ne vienas partijos vadas yra rimtai nusvilęs. Parlamento sudėtis, siekiai, atstovavimas rinkėjams labai priklauso nuo pačių rinkėjų sąmoningumo, šalies politinės kultūros. Normalios socialinės ir ekonominės raidos sąlygomis pragyvenimo lygis kyla, pamažu formuojasi vidurinioji klasė, randasi ir įsitvirtina demokratinės tradicijos. Procesas ilgas, sunkus, trūkčiojantis, tačiau tai yra raida, kurią praėjo visos šiuo metu klestinčios Vakarų demokratijos, o juk į jas mes lyg ir lygiuojamės. Todėl dera tobulinti Lietuvos parlamentinę demokratiją, kritikuoti politikus be jokių išlygų, tačiau mėginti pagrįsti alternatyvą parlamentinei demokratijai, kuri tegali būti šešėlinė, nėra perspektyvus ir naudingas darbas Lietuvai.
