„Suvirškinta“ informacija
Milijonus gyventojų turinčiose Afrikos šalyse televizorius vis dar yra prabangos prekė, tačiau vidutinis statistinis planetos gyventojas prie „linksmosios dėžutės“ praleidžia beveik vieną mėnesį per metus! Daug, tiesa? O juk tai visiškai nenaudingai ir beprasmiškai praleistas laikas. Netgi žiūrint pažintines laidas, smegenys nedirba taip aktyviai, kaip, pavyzdžiui, skaitant knygas, teigia amerikiečiai mokslininkai Langas ir Shyama Sundarai iš Pensilvanijos valstijos universiteto.
Pasak tyrimą atlikusių mokslininkų, kiekvienas pasaulio gyventojas per parą televizorių žiūri ne mažiau kaip dvidešimt minučių. „Tai minimalus laikas, kurio pakanka peržiūrėti žinių laidą ir orų prognozę. Realiai žmonės sėdi priešais televizorių ekranus po kelias valandas per parą. Paprastai jie žiūri serialus, humoro ir pramogines laidas, populiarius filmus, o pertraukose tarp jų, suprantama, daugybę reklaminių klipų“, – Amerikos žiniasklaidai sakė mokslininkų pora. Tačiau kuo čia dėta evoliucija?
Sundarų teigimu, laikas, kurį žmogus praleidžia priešais „stebuklingąją dėžutę“, yra prarastas: „Pagal statistiką kiekvienas Žemės gyventojas 30–45 dienas beprasmiškai spokso į ekraną. Tą laiką būtų galima panaudoti mokslo, medicinos, technikos ar sporto pažangai. Tas laikas nenaudojamas nei naudingiems visuomenės darbams, nei veiklai, kuri ugdytų konkretų individą, skatintų fizinį ar protinį aktyvumą, padėtų kurti karjerą ar palengvintų bendravimą su artimaisiais.“ Pasak mokslininkų, televizorius pateikia jau „suvirškintą“ informaciją, o žiūrovui belieka ją tik „nuryti“.
Pirmieji eksperimentai
Tikriausiai dauguma skaitančių šį straipsnį pasipiktinsite išgirdę, kad televizoriaus žiūrėjimas – tai laiko švaistymas. „Tai juk poilsis! – sušuksite jūs. – Per televiziją juk rodo daug įdomių pažintinių, informacinių laidų.“ Pasak amerikiečių mokslininkų, taip manantieji nėra visiškai teisūs.
1970 m. Langas ir Shyama pradėjo eksperimentus, kurių metu tyrė žmogaus smegenų darbą, jam žiūrint televizorių. Pasitelkę elektroencefalografą, jie sekė smegenų skleidžiamų bangų aktyvumą. Mokslininkai užfiksavo elektrinio odos pasipriešinimo ir širdies ritmo pokyčius, kurie vyksta žiūrint televizorių ir jį pažiūrėjus. Taip pat buvo kreipiamas dėmesys į žmonių atsiliepimus apie savo savijautą. Šie bandymai buvo daromi ne tik laboratorijose, bet ir natūralioje aplinkoje – respondentų namuose, maitinimo įstaigose, sanatorijose ir kitose vietose.
Tyrime dalyvavę televizijos mėgėjai turėjo užrašyti savo būseną ne tik spoksant į TV ekraną ar po intensyvaus jo žiūrėjimo, bet ir užsiimant kita kasdiene veikla – dirbant, valgant, kalbantis, skaitant, klausantis muzikos ir t. t.
Miegančios smegenys
Mokslininkams atlikus tyrimą paaiškėjo, kad kai tik telemanai paspaudžia televizoriaus pultelio mygtuką „Įjungti“, jų smegenų beta bangos, kurios būdingos aktyvumo būsenai, užleidžia vietą lėtoms alfa bangoms. Įdomu tai, kad alfa bangos vyrauja žmogui užmiegant arba jam esant ramioje būsenoje – kai tam tikram laikui užmerkiame akis ir atsipalaiduojame.
Tuo pat metu žmogaus dėmesys išsiblaško, regėjimas ir klausa tartum atsijungia, atbunka kritinis vertinimas. Štai todėl mes lengvai užkimbame ant reklamų kabliuko! Pasak tyrimą atlikusių mokslininkų, telemanai palaipsniui praranda gebėjimą pažinti naujus daiktus ar reiškinius ir juos suvokti. „Koks gali būti naujos informacijos įsisavinimas, jeigu televizorių žiūrinčio žmogaus smegenys „užmiega“?“ – retoriškai klausia mokslininkų pora.
Jaučiasi išsunkti
Dar įdomesni dalykai paaiškėjo išanalizavus tyrime dalyvavusių telemanų užrašus. Žiūrėjusieji televizorių jautėsi atsipalaidavę ir pasyvūs, o tai visiškai sutampa su encefalogramų duomenimis. Šie asmenys taip pat rodė mentalinės stimuliacijos susilpnėjimą žiūrint laidas – to niekad nebuvo pastebėta skaitant knygas.
Vis dėlto įdomiausia tai, kad kai televizorius buvo išjungiamas, atsipalaidavimo pojūtis pradingdavo, o pasyvumas išlikdavo. Tyrime dalyvavę žiūrovai patvirtino, kad televizoriaus ekranas kažkokiu būdu „sugeria jų energiją ir palieka juos tarsi ištuštintus indus“. Taip nė vienas nesijausdavo paskaitęs knygų. Respondentai dar užsiminė, kad jų nuotaika pažiūrėjus televizorių išlikdavo ta pati arba truputį pablogėdavo.
Pasak mokslininkų, televizorius žmonių dėmesį patraukia ne tik mirgančiais vaizdais. „Mūsų smegenys veikia tokiu principu, kad netikėtas ar anksčiau nepatirtas dirgiklis, garsinis arba vizualinis, nevalingai prikausto žmogaus dėmesį“, – sakė Sundarai. Televizijos laidų anonsai ir reklaminiai klipai dažniausiai yra sparčiai besikeičiančių vaizdų ir staigiai vienas kitą keičiančių garsų seka, todėl televizorius tampa mūsų dėmesio rijiku ir, deja, praktiškai nieko negali pasiūlyti už tai mainais.
Interneto pranašumai
Tyrimo respondentai mokslininkams užduodavo klausimą, kuris dabar veikiausiai kirba ir „Valstiečių laikraščio“ skaitytojams: ar internetas žmogaus savijautą veikia taip pat kaip ir televizorius?
Pasak mokslininkų, visiškai sutapatinti interneto ir televizijos negalima. „Viena vertus, internete tas pats vaizdų mirgesys, iš jo sklindančios informacijos lavina netgi didesnė, palyginti su televizijos. Kita vertus, internetą nuo televizijos skiria interaktyvumas: vartotojas gali bendrauti su kitais žmonėmis, pats pasirinkti tekstinę, vaizdo ar garsinę medžiagą.
JAV ir britų mokslininkai yra linkę manyti, kad televizija yra labiau skirta pramogai, o internetą galima vadinti daugiafunkciu, juo galimas ir televizijos transliavimas. Todėl viską, kas išsakyta apie televiziją, galima priskirti ir internetui.
Paskendę informacijos jūroje
Lango ir Shyamos Sundarų eksperimentų dalyviai prisipažino, kad kuo daugiau įvairių nuorodų jie regi interneto tinklalapyje, tuo labiau jie jaučiasi galintys kontroliuoti informacijos srautus ir turintys daugiau pasirinkimo galimybių. Tačiau, deja, šis jausmas daugeliu atvejų yra apgaulingas.
Internautams per ilgai užsibuvus plačiose interneto jūrose, informacijos srautas pasidaro toks didelis, kad interneto vartotojas tiesiog pervargsta. Pasak mokslininkų, tokiu metu mūsų smegenys jau nebesugeba pasirinkti ir kritiškai vertinti to, kas skaitoma ar žiūrima. Taigi, toks informacijos srauto užvaldytas internautas negauna ypatingos naudos iš skaitinių ar vaizdo medžiagos gausumo.
Dar šių metų pradžioje australų mokslininkai nustatė, kad žmonių, mėgstančių sėdėti priešais televizorių, dėmesio koncentracija labai sumažėdavo. Pasak jų, smegenys eikvoja tiek daug resursų gaunamiems vaizdiniams ir garsiniams signalams apdoroti, kad žiūrovai, „atsijungę“ nuo televizoriaus ar interneto, paprasčiausiai niekam kitam nebeturėjo jėgų.
Įdomu tai, kad tyrimai tiek Europoje, tiek ir Amerikoje parodė, kad žiūrėti televizorių labiausiai mėgsta gyvenimu nusivylę, viskuo nepatenkinti ir irzlūs žmonės. Jie prie žydrųjų ekranų praleidžia rekordiškai daug laiko – kasdien „linksmajai dėžutei“ skiria vidutiniškai 5 valandas. O visur skubantys studentai ar savo gyvenimu patenkinti respondentai televizijai kasdien teskiria vidutiniškai vos valandą.
Išnaša: Tyrime dalyvavę žiūrovai patvirtino, kad televizoriaus ekranas kažkokiu būdu „sugeria jų energiją ir palieka juos tarsi ištuštintus indus“. Taip nė vienas nesijausdavo paskaitę knygų.
Įkelti šitą:
Šveicarų mokslininkų Bruno ir Claudios Frey’ų duomenimis, europiečiai prie TV ekrano praleidžia vidutiniškai 3,5 val. per dieną, o JAV gyventojai – net 4 valandas. Be to, nemažai žmonių televizorių žiūri ilgiau nei dirba.
