Joms 30-40 metų. Jos ramios, nepriklausomos, patrauklios ir laimingos. Tačiau seksu jos daugiau nebeužsiiminėja – jų gyvenime tam vietos tiesiog nėra. Tačiau kaip apsieiti be fizinės meilės pasaulyje, kuriame viešpatauja malonumai? Ar galima atlaikyti šį spaudimą ir išlikti harmoninga asmenybe?
Žmonės, išbraukiantys seksą iš savo gyvenimo prioritetų, tai daro dėl įvairių priežasčių. Tačiau kiekvienas jaučiasi esantis kitoks. "Man atsibodo visiems įrodinėti, jog esu normali, - skundžiasi Viktorija, jau septynerius metus gyvenanti viena. – Aplinkiniams lengviau mane įtarinėti dėl visokių nuodėmių, nei priimti tiesą tokią, kokia ji ir yra".
Tuštumos jausmas
Ar normalu gyventi be sekso? Froidas teigė, jog abstinencija nepakeliama. Psichoanalizės pradininkas buvo įsitikinęs, jog seksualinis potraukis yra įgimtos psichinės energijos (libido) pasireiškimas. Ji įtakoja mūsų elgesį – sukelia susijaudinimą, kuriam būtinas išlydis. Jo metu jaučiame ramybę ir malonumą. Jei šio poreikio dėl kokių nors priežasčių patenkinti negalima, kyla fizinis ir psichinis diskomfortas, jaučiame nerimą ir beviltiškumą. Kova su savo jausmingumu sekina: tramdydamas savo seksualinius impulsus, žmogus iššvaisto tam labai daug gyvybinės energijos, todėl nedaug kas tam ryžtasi.
Po sunkių skyrybų 39-erių Arvydas jau penketą metų praktikuoja visišką susilaikymą. Jis juokiasi: "Tai ne tiek kova, kiek sekinanti mintis: aš praleidžiu kažką svarbaus, be ko mano vyriškas gyvenimas nėra pilnas".
32 metų Rimos istorija kitokia: jaunystėje ją išprievartavo, po to ji visiškai atsisakė sekso. Apie savo trylikos metų susilaikymą ji kalba su skausmu: "Kai vyras man patinka, aš iš karto imu jausti savo nepilnavertiškumą – aš lyg prarandu kontaktą su savo kūnu. Todėl aš užsisklendžiu ir imu vengti susitikimo su man patinkančiu žmogumi".
Tuos, kurie patyrė vienokią ar kitokią traumą seksualinėje sferoje ir todėl susilaiko, žymus prancūzų psichoanalitikas Žan-David Nazjo (Jean-David Nasio) vadina "nusivylusiais seksu": "Jie nebenori kentėti. Jų smegenys verčia kūną tylėti: išgyvenimų prisiminimai viršija malonumo poreikį".
Jeigu pavyksta intymiąją santykių pusę vystyti neliečiant seksualumo, - jausmus reiškiant žodžiais, gestais, švelniais prisilietimais, perjungiant neišeikvotą gyvybinę (seksualinę) potenciją į darbą, sportą, vaikus, mes pasiekiame vidinę pusiausvyrą. Tačiau vis tiek nesąmoningai jaučiame nerealizuotą seksualumą. Mes negalime pakeisti situacijos ir dėl to kenčiame, kol susitaikome.
Susivokti savyje
Kai kurie žmonės susilaikymą pasirenka patys: laikas, kai kūnas tyli, padeda susivokti savyje, suteikia galimybę atstatyti gyvybines jėgas po skausmingo išsiskyrimo. "Pirmus du metus vien mintis apie sueitį buvo nepakeliama, - pasakoja 34-erių Diana, jau aštuonerius metus sauganti nekaltybę. - Aš daug mąsčiau apie savo jausmus, dirbau su psichoterapeutu. Šiandien, nors ir toliau gyvenu be vyro, man tai jau ne sekso atsisakymas, bet santykių, kurie mane tenkintų, laukimas".
Sekso savanoriškai dažnai atsisako tie, kuriems dėl aplinkybių ar asmenybės savybių ilgai nepavyksta rasti nuolatinio partnerio, o laikini jų netenkina.
38-erių Vilma su vyrais nesusitikinėja 10 metų. "Mano seksualinis gyvenimas jau buvo beveik susitvarkęs. Tačiau kartą nubudusi ryte pažiūrėjau į žmogų, miegantį šalia manęs, ir supratau, jog intymias savo kūno paslaptis atvėriau tam, kuris nežinojo mano praeities, mano gyvenimo, mano sielos. Su juo santykius nutraukiau, pasakiusi sau, jog kitam atiduosiu viską arba nieko. Ir štai jau 10 metų – nieko.
Mes patys santykiams užkeliame itin aukštą kartelę – norim, kad partneris būtų idealus. Neretai mūsų norai susiję su nesąmoningu santykių su mylimu tėvu (arba vyrams – su motina), kurie yra neįmanomi, poreikiu.
Tokiu atveju princo laukimas gali užtrukti daugelį metų. Psichoterapeutas Adolfas Charašas teigia, jog sekso ir kūno kontakto poreikis yra skirtingi dalykai. Moters kūne lieka daug zonų, kurios nepatiria kūniško kontakto. Būtent jos gali būti neurotinių sutrikimų priežastimi net tuo atveju, jei seksas yra reguliarus.
Nesąmoningas draudimas
39-erių Vladas gyvena su mama, su ja praleidžia beveik visą laisvalaikį: "Seksas mano gyvenime seniai jau bebuvo, tačiau aš nesikankinu. Matyt, toks jau esu". 28-erių Alina, kaip ir Vladas, po darbo skuba namo: "Kartais vyras man atrodo geras, tačiau mano mama lyg kiaurai jį permato. Po pokalbio su ja man išaiškėja jo neigiami bruožai ir aš nebenoriu su juo bendrauti. Seksas? Manęs jis nedomina".
Tie, kurie atsisako mylėtis, gali manyti, kad tai jų sprendimas, ir nepastebėti, jog iš tikrųjų už juos šį sprendimą priėmė mama, nenorinti sūnaus ar dukros dėmesiu dalintis su dar kuo nors. "Jei valdinga, žiauri motina kontroliuoja jau suaugusių vaikų gyvenimą, ji greičiausiai nepalankiai žiūrės į visus jų partnerius. Kaip atsakas į tai dukters ar sūnaus organizme įsijungia mechanizmai, saugantys nuo seksualinio susijaudinimo: stengdamiesi nuraminti motiną, jie demonstruoja jai savo aseksualumą.
Vyrams sunkiau
Priimta manyti, jog vyrai labiau priklausomi nuo savo seksualinių norų. Pasakodamos apie savo santykius moterys paprastai akcentuoja charakterių harmoniją ir jausmų stiprumą. Seksologai teigia, jog moterims apsieiti be sekso yra lengviau nei vyrams, nes jos naudojasi platesne jausmų išraiškos palete.
Vyrams seksas – svarbiausia priemonė švelnumo išreiškimui. Jei jo nėra, jie gali pasijusti nuskriausti. Nuo vaikystės vyrai auklėjami kitaip nei moterys. Visuomenė toleruoja dažną partnerių keitimą ir seksualinių paslaugų sfera vyrams visame pasaulyje daug kartų viršiją tą, kuri skirta silpnajai lyčiai. Tačiau tarp vyrų taip pat nemažai tokių, kurie gyvena susilaikydami.
42-jų Aleksandro darbas susijęs su dažnomis kelionėmis. Pastaruosius šešetą metų jis gyvena be sekso. "Būna, kad kyla seksualinis noras. Tokiais atvejais man padeda masturbacija. Tačiau niekuomet taip nesikankinau dėl sekso trūkumo, jog eičiau pas prostitutes". Aleksandras sąmoningai apsisprendė gyventi be sekso. "Aš ilgą laiką mylėdavausi vien todėl, jog taip yra priimta. Dabar man nesvarbu, kas priimta, o kas ne. Žinau, jog seksas nėra tikslas. Svarbu žinoti, ko noriu iš gyvenimo ir kokią vietą jame užima seksas".
Santarvėje su gamta
"Kartą dalyvavau internetinėje apklausoje "Kaip dažnai mylitės", - pasakoja 30-metė Lina. - Beveik visi atsakinėjo: du kartus per savaitę, tris, keturis... Aš parašiau tiesą: mes su vyru mylimės 2-3 kartus per mėnesį ir esame tuo patenkinti. Bendrame fone mano atsakymas atrodė baisiai".
"Seksualumas – tai malonumas, kurį mes gauname iš savo kūno arba kontakto su kito žmogaus kūnu, - teigia Žan-David Nazjo. - Jis gali būti heteroseksualus ar homoseksualus, gali būti savęs patenkinimas, tačiau jis būtinas visiems". Mums gali jo reikėti nevienodai stipriai. Mūsų seksualumą įtakoja mitybos, amžiaus, bendros organizmo būklės ypatumai, lytinių organų savybės.
Kai kas susijaudina dažnai, kitiems intymaus gyvenimo poreikis kur kas silpnesnis. Kai kuriose Pietų Afrikos tautose vyrams po lytinio akto reikia trijų mėnesių pertraukos – tik praėjus tiek laiko, jiems vėl atsiranda noras mylėtis. Jų moterys į tai žiūri ramiai.
Žmonėms, kurių lytinė konstitucija silpna, nelengva atlaikyti visuomenės, kuri mano, kad normalus lytinių aktų skaičius yra didesnis, nei tokiems žmonėms reikia, spaudimą. Todėl neretai jie visai atsisako intymaus gyvenimo. Iš kitos pusės, teigiama, jog intymaus gyvenimo kokybė nuo lytinės konstitucijos nepriklauso. Kai partneriai yra artimi ir jiems svarbu suteikti malonumo vienas kitam, jie randa būdų, kaip prisitaikyti prie ritmo ir vienas kito ypatybių.
