Spaudos antraštėse ne kartą mirgėjo istorijos apie moteris, kurios patiria fizinį, psichologinį, ekonominį ir kitokį smurtą. Daugybę kartų viešai diskutuota ir kritikuota, kol galiausiai praėjusių metų gruodžio 15 d. įsigaliojo smurto artimoje aplinkoje prevencijos įstatymas. Atrodytų, viskas kaip ir turėjo susitvarkyti: aukos apsaugotos, smurtautojai nubausti, bet nepraėjus nė dviem mėnesiams prabylama ir apie kitą medalio pusę – po dideliais pradėtų ikiteisminių tyrimų skaičiais slypi dar viena, nemažiau bauginanti problema: kaip sugrąžinti į visuomenę „paslydusius“.
Psichologai perspėja, kad „permalti įstatymo mėsmale“ smurtautojai nesugrįžta į šeimas pozityviai nusiteikę, veikiau atvirkščiai – baudimas ir kvalifikuotos pagalbos nebuvimas tik didina jų socialinę atskirtį. Ar įmanoma šioje situacijoje išlaikyti pusiausvyrą – vienus gelbėjant, kitų nenuskandinti?
Visuomenė nelieka nuošalyje
Ne paslaptis, kad būdavo atvejų, kai policijos pareigūnai, tramdydami smurtautojus, tuose pačiuose namuose per vieną naktį apsilankydavo ne vieną ir du kartus. Apie tai, ar ši situacija pasikeitė po to, kai įstatymas įpareigojo pareigūnus nepalikti smurtautojo namuose, Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Veiklos organizavimo ir prevencijos skyriaus viršininkas Sigitas Urbonas sakė: „Iki 2011-ųjų gruodžio 15-tos dienos teisinis reglamentavimas nesprendė smurto privačioje erdvėje problemos kompleksiškai ir nebuvo kalbama apie skubią pagalbą nukentėjusiam – smurtautojo šalinimą iš gyvenamosios vietos, taip apsaugant auką. Mes, kaip institucija, negalėjome veikti, kaip norime, privalėjome laikytis galiojančių įstatymų: pareigūnai atvykdavo į įvykio vietą ir jei auka raštu nesikreipdavo, tuomet nelikdavo nieko kito, kaip tik apsisukti ir išvykti. Dažnai sulaukdavome kaltinimų, kad policija atvažiavo, bet nieko nepadarė. Dažnesnė praktika buvo tokia, kad imdavome mamą su penkiais vaikai ir ieškodavome krizių centro, kad galėtumėme ją ten apgyvendinti. Iš tiesų šis įstatymas – tam tikras perversmas Lietuvos teisėkūroje.“
Paklaustas, ar tai, kad vis dažniau į policijos pareigūnus kreipiasi kaimynai ar kiti smurto atvejų liudytojai, rodo, kad visuomenė tampa mažiau pakanti šiam reiškiniui, pašnekovas sakė: „Smurto aukos pačios neapsigins. Be bendruomenės, kaimynų pagalbos dirbti yra sunkiau. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai kaimynai išsikviečia pareigūnus, o šiems atvykus sužinoma, kad bute, kuriame neva smurtaujama, šeimininkai tiesiog nusprendė perstumti baldus. Bet tokie atvejai, kai gyventojai kviečiasi pareigūnus, yra kur kas geriau, nei abejingumas. Džiugu, kad visuomenė nelieka nuošalyje – joks smurtas nebegali būti pateisinamas, bet ne kiekvieną smurtautoją reikia „sodinti“. Gyvenimas tęsiasi – sukurtos šeimos, kuriose auga vaikai, ir reikėtų galvoti, kaip šią problemą spręsti, nes išardyti šeimą yra kur kas lengviau nei sukurti.“
Kovojama su pasekmėmis, o kaip priežastys?
S. Urbono teigimu ateities perspektyvos nėra liūdnos, nes pastebimas nežymus ikiteisminių tyrimų mažėjimas, o pats įstatymas nepalieka smurtautojui jokio galimybės išvengti atsakomybės, tad tikėtina, kad ateityje rezultatai tik gerės. „Pokyčius pastebi ir kolegos. Jei anksčiau per dieną buvo pradedama apie 10 ikiteisminių tyrimų, tai dabar šis skaičius sumažėjo iki 6-7. Norėtųsi tikėti, kad smurtautojai suprato, kokios laukia pasekmės. Žinoma, konkretesnius apibendrinimus daryti dar anksti“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė: „Nesinorėtų tikėti, kad visi Lietuvos vyrai smurtautojai ir reikia visus „susodinti“. Egzistuoja tik tam tikra žmonių grupė. Jau nebereikia skriaudžiamai moteriai rašyti pareiškimo, ką anksčiau dažniausiai buvo bijoma daryti, pareigūnai sureaguoja patys“, – sakė S. Urbonas.
Kalbėdamas apie esamą situaciją, pašnekovas sakė: „Policija reaguoja į pasekmes, bet jei nekovojama su priežastimis, tai daryti yra be galo sunku. Bendradarbiaujame su nevyriausybinėmis organizacijomis, teismais, prokuratūra, nes darbas turi būti kompleksiškas. Policija gali pasirūpinti iškeldinimu, kontrole, kad smurtautojas nesugrįžtų, bet juk tai negali tęstis visą gyvenimą. Žmonės turi vaikų, sugrįžta į visuomenę.“ Anot S. Urbono, būtina ieškoti efektyvių šios problemos sprendimo būdų, o smurtinio elgesio keitimo programos turėtų tapti privalomomis.
Smurtu serganti visuomenė
Įstatymas galioja jau beveik du mėnesius, tad paklausta, kaip vertina esamą situaciją, Seimo narė Agnė Bilotaitė sakė: „Susidaro toks įspūdis, kad problema atsirado priėmus įstatymą – užfiksuotų smurto atvejų šeimoje statistika kelia labai didelį susirūpinimą. Šio įstatymo atsiradimas smurtą kenčiančius žmones paskatino ieškoti pagalbos ir apie tai kalbėti.“
Politikės teigimu, problemos esama tik paties smurto buvime, bet ir visuomenės požiūryje į šį reiškinį: „Smurtas šeimoje vis dar vertinamas kaip individuali šeimos problema: tebegalvojama, kad kalbėjimas apie šią problemą – savo apatinių baltinių skalbimas viešumoje. Daugelis smurtą kenčiančių žmonių apie tai nekalba, nes bijo būti visuomenės pasmerkti.“
Anot A. Bilotaitės, visuomenėje itin išplitęs ne tik fizinis, bet ir psichologinis smurtas: „Susidaro toks įspūdis, kad mūsų visuomenė serga ir reikia šitą apleistą ligą labai rimtai gydyti. Šis gydymas turėtų prasidėti ne tik nuo įstatymo priėmimo, bet ir nuo auklėjimo – darželyje ar mokykloje. Juk vaiko pasaulėžiūra ir elgesio pagrindai susiformuoja dar ankstyvoje vaikystėje. Mums svarbu sužinoti, ką jaunuoliai mano apie vyro ir moters tarpusavio santykius, juk būtent šie žmonės kurs šeimą – kaip jie elgsis? Ar perims tėvų gyvenimo modelį?“
Kodėl moterys grįžta pas smurtautojus?
Politikės teigimu, turėtų būti atlikta daugiau psichologinių studijų, kad būtų kuo išsamiau ištirtos šito reiškinio priežastys ir būdai padėti aukai: „Anksčiau didelė kliūtis smurto prevencijai buvo tai, kad smurtaujantis asmuo ir toliau likdavo gyventi šeimoje, o moterys, kurios kreipdavosi į policijos pareigūnus dėl smurtaujančių vyrų, vėliau savo skundus atsiimdavo. Žinoma, išlieka aktuali ir psichologinio saugumo bei priklausomybės problema: moterys nežino, kaip toliau gyventi su vaikais ir pan.“
Kalbėdama apie smurtinio elgesio keitimo programas pašnekovė sakė: „Tokios programos tikrai reikalingos, bet labai svarbu, kad tai būtų efektyvi priemonė, o ne taikoma dėl paties taikymo. Vien įstatymo priėmimas problemos neišspręs, žmones reikia gydyti, nes pagalbos reikia abiem pusėms: kai kalbama apie šeimą, kurioje smurtaujama, tai problemų paprastai turi abu partneriai. Dažnai moterys, patyrusios smurtą, vėliau gyvenime renkasi partnerį, turintį polinkį smurtauti, o tai rodo, kad ir čia esama tam tikrų psichologinių problemų.“
Geri norai gali ir likti tik norais
Politikė pripažino, kad vien geranoriški raginimai smurtautojams kreiptis į specialistus padėties nepagerins: „Reikėtų ir griežtesnių prevencinių priemonių. Žinoma, geriausia, kai viskas daroma savo noru ir gydytis nusprendžia pats žmogus, bet apie priverstinį dalyvavimo smurtinio elgesio keitimo programose tikrai verta pagalvoti, nes geri norai gali ir likti tik gerais norais. Pripažinkime, visuomenė dažniausia linkusi kaltinti moteris, neva jos savo nederamu elgesiu vyrų veiksmus išprovokuoja ir vyras šioje situacijoje yra tarsi pateisinamas. Tai tarsi suteikia dingstį smurtautojui galvoti, kad toks elgesys niekam nekenkia.“
Pašnekovės teigimu, smurtinio elgesio keitimo programų praktika puikai išvystyta Skandinavijos šalyse: „Šios šalys labai daug nuveikė smurto prevencijos srityje ir turėtumėme mokytis iš šių gerų pavyzdžių, bet neverta pamiršti, kad turime savitą kultūrą, mentalitetą, tad aklas gerojo pavyzdžio perkėlimas taip pat vargu ar duos laukiamų rezultatų, turėtumėme labiau atsižvelgti į mūsų visuomenės ir problemos specifiškumą. Išardyti šeimą galima labai greitai, o galvoti, kaip ją išsaugoti, jau kur kas sudėtingesnis uždavinys. Jokiu būdu neginu smurtautojų, toks elgesys rodo silpnumą, bet jo niekaip negalima pateisinti.“
Paklausta, ar, jos nuomone, galima „perauklėti“ smurtautoją, A. Bilotaitė sakė: „Tai labai sudėtingas klausimas. Esu girdėjusi apie pavyzdžius, kad žmonės pasikeičia, bet tai priklauso nuo daugelio dalykų. Labai norėtųsi tikėti, kad esama šeimų, kurias išgelbėti galima“, – teigė A. Bilotaitė.
Taip pat skaitykite:
