Antroji karta nuo staklių
– Maksimas Gorkis, 1904 metais parašyta jo pjesė „Vasarotojai“ ir 2011-tieji. Kokios šių dviejų epochų sąsajos?
– Tokios pačios, jei kalbėsime ne apie ekonominę krizę, bet apie dvasinius dalykus, vertybių nukainavimą. Gal tai būdinga amžiaus pradžiai. Prieš šimtą metų irgi buvo užsistovėjusi, kamštinė situacija, kai vertybes tarsi žinome, bet kiekvienas gyvename pagal gana ciniškus principus. Kalbame, žinome, bet iš esmės nelabai ką darome. Ta pati tema nagrinėjama ir M. Gorkio kūrinyje. Visi žinome, kas yra kultūringas žmogus, bet nepradedame nuo savęs.
– Pjesėje nagrinėjamas inteligentijos klausimas. M. Gorkio inteligentai – anot vieno herojaus, iš liaudies kilę „skalbėjų, virėjų vaikai“. Panašiai, kaip ir daugelis mūsų dabartinių inteligentų yra darbininkų vaikai, tik su diplomais ir statusais. Ar inteligentijos situacija dabar ir prieš šimtą metų turi panašumų?
– Absoliučiai. Gal dabar ir auga nauja miesto vaikų karta, bet, manau, realiai jie savyje dar neša tą patį stogą, tą pačią karmą, tas pačias šaknis. Gal tai jau ne antra karta nuo žagrės, gal nuo staklių. Mes visi tarsi inteligentai, kurie dažnai nieko bendra su kultūra ar inteligentija neturime. Taip pat ir pas Gorkį – jie vadina save inteligentais, bet daug kas viduje stipriai papuvę.
Inteligentas grimzta į tokią ekonominę kasdienybę ir pats nebegali surasti sau tikslo, už kurį turėtų kovoti. Iš esmės galima kalbėti apie bejėgiškumo kultūrą. Tas mūsų begalinis noras pasisotinti kartais darosi juokingas... Juk žinome, kad dvasia irgi turi būti soti, kad ją reikia pakelti, bet patys parsiduodame kūniško pasisotinimo dievams.
Klesti cinizmas
– Pjesės pavadinimas tarsi nusako jos veikėjų bendrą psichologinę nuostatą, jų norą „pailsėti“, kai, anot kritikų, „sulaužę jaunystės priesaikas jie lėtai grimzta į miesčioniškos gerovės liūną“. Ar tai būdinga šiuolaikinei visuomenei?
– Vasarotojai, o dar tiksliau „dačniki“ (rus.) – tai žmonės, kurie gyvena savo vasarnamiuose, tokiuose vasarai suręstuose namuose. Ir pamatai jų nestiprūs, ir darbai čia trumpalaikiai, ir tvyro vasariškai lengvas bendravimo būdas, nepaliečiant gilesnių dalykų. Čia tarsi negyvenama, o vasarojama. Taip ir dabar, kaip sako viena veikėja: „Sukūrėme savo gerbūvį, ir tuo pačiu baisingą didelę vienumą“... Mes patys tą padarėme, ir patys esame verti to.
– Ar toks „vasarojimas“, jūsų manymu, būdingas visais laikais tam tikram, greičiausiai, inteligentijos, sluoksniui, ar yra „vasarojimo“ pikai?
– Nemanau, kad visiems laikams. Tiesiog ateina tokios bangos. Jeigu prisimintume laikus prieš dvidešimt metų, buvo kitaip – būna dvasios sprogimų, pražydėjimo gražaus – ir ne vienam žmogui, o visai kartai, tautai, žmonijai... Lietuva dabar, deja, ne bangos viršūnėje, todėl ir norisi kalbėti, kažką pabudinti...
– Ar pjesėje nejaučiate revoliucinės situacijos požymių, kai apačios nebenori gyventi taip, kaip gyveno, o viršūnės nebegali?
– Kad viršūnės pas mus jau nebeturi pasitikėjimo ar ryšio su „apačiomis“, naudojant marksistinę frazę, yra akivaizdu. Mes deklaruojame viena, o darome kita. Cinizmas klesti. Aš galiu daryti, ką noriu, mane gali aprašyti, parodyti per televizorių, vienai dviem trim dienoms bus skandalas, o kitą dieną aš toliau darau savo darbus.
„Gerbiamas aktoriau, jūs gyvenate už mokesčių mokėtojų pinigus“
– Apie ką kalbėdavote, repetuodami „Vasarotojus“?
– Daug šnekėjome apie teatrą ir jo padėtį šiuolaikinėje visuomenėje. Ką jis turėtų sakyti, skatinti, ar išvis jis reikalingas, ar užsiimame tuščiais dalykais? Apie visuomenės požiūrį į aktorius, režisierius, teatralus. Prisiminėme juokingų istorijų, kaip vienam aktoriui, ne vietoje pastačiusiam mašiną, kaimynas sakė: „Gerbiamas aktoriau, jūs gyvenate už mokesčių mokėtojų pinigus, o dar mašiną ne vietoje statote“. Apie tai, kas mes esame visuomenėje. Išlaikytiniai? O kultūra tai – veltui laiko švaistymas, nieko rimta?
Apie tai, kad kultūra išnyksta iš televizijos. Atsidarykime bet kokį internetinį portalą, laikraščių, žurnalų puslapį – kur pas mus kultūra? Kažkur po įžymių žmonių, sporto, politikos, ekonomikos, nusikaltimų. Kai kur net atsirado terminas „Pramogų kultūra“, tarsi „kultūra“ liko, bet rašoma apie ką kita.
Gyvenimas – tarsi buhalterinis mechanizmas
– Sekdami pasaulio naujienas, stebime, kaip keičiasi pasaulis, griūva režimai, tarsi gyvename naujų pokyčių nuotaikoje. Kur, jūsų manymu, esame mes?
– Mano nuomone, darome viską, kad taptume gilia provincija. Bijau, kad tampu euroskeptiku, bet gyvename, kad gautume pinigėlių ir paminame labai daug vertybių. Darome projektus, užpildome, atsiskaitome, pinigėlių gauname – atsiranda bendras visuomeninis, buhalterinis mechanizmas. Tada pasidarai toks popieriaus, atsiskaitomybės žmogus, ir tai yra bendra tendencija. Dabar ir menininkus užlaužiame, kaip jie turėtų elgtis pagal popierių.
– Be vilties tas mūsų pokalbis...
– Bet nesu aš visiškas pesimistas, gal net kažkuria prasme optimistas. Aš stengiuosi kažką daryti, kad taip nebūtų, bet matau, kad tas karas yra į vienus vartus, fronto linijos netolygios. Tarsi sėdėtum už barikados prieš tave atvažiuojančius tankus – va tokia situacija.
– Kas gali mus išgelbėti?
– Sąžinė, suvokimas, kad gyveni laikinai, kad nenusineši visko ten. Parsidavimas materialiajam daiktui – tas mus žlugdo. Žmogus – toks sutvėrimas: kuo daugiau turi, tuo daugiau norės. Gal geriau būtų, kad norėtume praturtinti savo vidų, o dabar matuojamės pagal socialinius, materialinius reikalus.
– Jūsų spektaklyje veikėjai, skirtingai nei dabartiniai inteligentai, tarsi nepolitikuoja?
– Pokalbiai apie dvasią, sąžinę, tikslus – irgi yra politika. Mūsų politikoje to kaip tik ir trūksta – viskas susiveda į programą: padarysime, įstatymą pakeisime, o bendros tikėjimo frazės, tarsi burbulai, gražiai pakyla, nuskrenda ir jų nebematai.
– Ar pats eisite į rinkimus?
– Eisiu. Esu iš tų, kurie galvoja, kad kartos keičiasi, kad ateis nauji žmonės. Tik klausimas, kokie jie bus: ar išaugę ant makiaveliškų tradicijų, kai tikslas pateisina priemones, ar tokie, kurie pyks ant mūsų, mulkių, kartos ir norės mus pakeisti. Ot tada bus gerai.
Nijolė KOSKIENĖ
