Kokia mūsų taip iki šiol mėgstamų grynųjų pinigų ateitis, ar ilgai dar jie bus Lietuvos pagrindine atsiskaitymo priemone. Šiemet, o galbūt ir kitais metais žmonės vis dar juos vertins, tačiau ateityje gali būti, kad įsigalės ne tik elektroniniai pinigai, bet ir kitos, daug kam netikėtos atsiskaitymo priemonės.
Pinigai, atrodo, tokie visiems pažįstami, visų čiupinėti, visi turi su jais susijusių savų patirčių. Bet pinigai ne tokie jau paprasti – jie kelia aibę konspiracijos teorijų ir inspiruoja krūvą alternatyvių ekonominių tiesų. Mano mėgstamas atsakymas: jūs, esu įsitikinęs, turite savo, kad pinigai – tai atmintis.
Pinigai talpina savyje atmintį apie visą juos pateikiančio žmogaus ekonominio gyvenimo istoriją. Kitaip tariant, jeigu žinotume, kur, kiek ir kada jūs dirbote, pirkote, taupėte ir t. t., pinigų lyg ir nereikėtų. Operuodamas šia išsamia gyvenimo istorija, pardavėjas, žvilgtelėjęs į jūsų akis ir identifikavęs jose darbštaus žmogaus sielą, patiektų prekes ar suteiktų reikiamas paslaugas. Arba jūs nieko negautumėte, jeigu jūsų lengvabūdė ekonominė istorija nebūtų verta tų obuoliukų, kuriuos įtikinamu žvilgsniu bandėte išprašyti iš turgaus pardavėjo.
Grynieji nėra patogiausia valiuta
Pinigus, be centrinio banko, kredito forma „kuria“... bankai. Didžioji dalis pinigų, cirkuliuojančių mūsų ekonomikoje, nėra centrinio banko pinigai – tai privačių subjektų, bankų, išleisti elektroniniai pinigai. Jūsų pinigai komerciniame banke yra jūsų kreditorinis reikalavimas tam pačiam komerciniam bankui. O štai grynieji pinigai jūsų kišenėje yra išleisti centrinio banko.
Tad nenuostabu, kad, kilus bent mažiausiam netikrumui dėl komercinio banko ateities, elektroninius pinigus keičiame grynaisiais, o jeigu nebepasitikėtume net savo šalies centriniu banku, ieškotume kito – keistume savo pinigus į kitą valiutą. Bet grynieji pinigai nėra pati patogiausia atsiskaitymo forma, o kita valiuta šalies viduje dažniausiai atsiskaityti apskritai nepavyks.
Taigi, ir didžiausi pesimistai, ir ekonominės apokalipsės pranašai, ir net tie, kurie nėra girdėję apie indėlių draudimą, vis vien naudojasi komercinių bankų paslaugomis, nes paprasčiausiai taip patogiau. Už patogumą, be abejo, reikia mokėti.
Lietuviai nepasitiki elektroniniais pinigais
Bet kodėl reikia mokėti apskritai? Patikslinu: kodėl reikia atsiskaityti? Nes mūsų atmintis yra trumpa, ir mes nepasitikime vieni kitais. Kartais pagrįstai. Pirmą kartą matomas pirkėjas mūsų neįtikins, kad atsiskaitys vėliau. Net jeigu jis mus ir įtikintų, už jo pažadą duonos nenusipirksi.Todėl ir reikalaujame atsiskaityti čia ir dabar.
Štai Vokietijoje didžioji atsiskaitymų dalis vyksta tiesioginio debeto forma. Žmogus informuoja banką, kad konkreti įstaiga pagal nustatytą limitą gali iš jo sąskaitos kas mėnesį nusirašyti lėšų. Pasirašei, padėjai varnelę ir pamiršai. Lietuvoje ši paslauga nesiekia net 2 % visų mokėjimų. Vienas iš dažnai girdimų paaiškinimų, jog žmonės nepasitiki, kad štai ims bankas ir nurašys kelis kartus ar tiesiog daugiau negu priklauso. Negelbsti net garantijos, kad, atsitikus tokiam mažai tikėtinam atvejui, lėšos grąžinamos.
Taigi, jeigu norime efektyviau veikiančios finansų sistemos, reikia ieškoti technologijos, kuri padidintų pasitikėjimą ir atliktų visuotinai pripažįstamos ekonominės istorijos – atminties funkciją. Turbūt teko girdėti apie įvairias kriptovaliutas, vieni iš garsesnių yra bitkoinai, ir technologiją, kurios pagrindu jos veikia, – blokų grandinę (angl. blockchain)?
Tai decentralizuoto įrašo sistema, kriptologiniais principais užtikrinanti įrašo nepakeičiamumą. Principas senas, kaip mūsų civilizacija, – tai apskaitos knyga, kurioje (specialistai, atleiskite už supaprastinimą) tiesiog saugomi duomenys apie visus cirkuliuojančius vertės vienetus. Mažas, bet svarbus niuansas – ši knyga yra decentralizuota, nėra vienos vietos, kur ji saugoma po devyniais užraktais, nėra ir apskaitininko, kuris vienintelis gali padaryti įrašą ar piktavališkai pakoreguoti sąskaitos likutį.
Pinigais taps finansinė informacija
Visiško privatumo siekiantiems kriptovaliutos atrodo kaip išganymas. Jokio centrinio banko! Jokio atsekamumo! Visiškas anonimiškumas! Beveik kaip grynieji pinigai, tik patogiau. Bet privatumo skraiste labai greitai prisidengia ir piktavaliai mūsų visuomenės nariai, bandantys paslėpti savo nešvarius finansinius srautus nuo teisėsaugos ar Mokesčių inspekcijos budrios akies.
Anonimiškumui užtikrinti reikia išteklių. 2014 m. bitkoinų tinklas naudojo tiek pat elektros energijos, kiek visa Airija. Taigi, net nesigilinant į kitus technologinius trūkumus, panašu, kad privatumo užtikrinimui reikia nemenkų realių ir socialinių sąnaudų.
Bet gal, nepaisant to, kad jūs vertinate privatumą, vis dėlto yra kaina, už kurią jūs privatumo atsisakysite? Įsivaizduokite pasaulį, kuriame už finansines operacijas ne tik kad nereikia mokėti, bet už jų atlikimą (teisingiau – už jų duomenis) moka jums! Toks pasaulis nebe už kalnų. Kol šimtmečius gyvavusios finansų įstaigos tebegalvoja, kaip čia uždirbus riebesnį pinigą iš mokėjimo paslaugų, formuojasi naujas verslo modelis, grįstas pridėtinių informacinių paslaugų kūrimu.
Tad nenustebkite, jeigu greitu metu gausite pasiūlymą atlikti pavedimus už ... neigiamą įkainį. Jūsų teisė rinktis, su kuo ir už kiek dalytis savo privataus finansinio gyvenimo istorija. Nes duomenys – tai pinigai!
Nepanašu, kad artimiausiu metu nusimatytų kokie nors tektoniniai lūžiai Lietuvos visuotinės sąmonės evoliucijoje ir visuomenė artėtų prie socializmo manifestuose deklaruotų, patraukliai atrodančių, tačiau neįgyvendintinų vertybių. Gyvename labiau vadovaudamiesi principu „kiekvienas už save“, nei „vienas už visus“. Ir jokiu būdu nenorime atskleisti „didžiajam broliui“, kiek mes turime pinigų.
O šešėlinių atsiskaitymų atveju – ir nuslėptų mokesčių. Tad tikrai nepanašu, kad kaip norvegai šiemet ar kitąmet pradėsime diskutuoti apie grynųjų pinigų atsisakymą. Tik kokia bus tų grynųjų forma? Gal vis dėlto – elektroninė?
