Kai iškeliauja vasara, ruduo mums pateikia savų staigmenų ir malonių naujienų. Viena jų, suprantama kiekvienam lietuviui, pasklinda lyg žaibas –niekas apie tai nerašo, nekalba per televiziją, bet visi iki vieno žino: dygsta baravykai. Ši žinia –ne šiaip sau žinojimas.
Patį artimiausią savaitgalį šios žinios patikrinti iš miestų išvažiuoja voros mašinų, kurios juda tik jų vairuotojų žinoma kryptimi. Suprantama, kiekvieno grybynas yra pats geriausias ir, svarbiausia, slaptas, niekam neišduodamas.
Visi žinome, kad lietuviai mėgsta ir moka grybauti. Jeigu tuo stebisi užsieniečiai, jie turėtų suprasti, kad lietuviai negrybaujančiais ir grybų nepažįstančiais (bet juos valgyti mėgstančiais) užsienio šalių piliečiais stebisi dar labiau. Tik pamanykite: po švedų langais auga toookie baravykai ir raudonikiai, o jie... Gal tingi, gal nepažįsta –mąsto apie juos lietuvis keliautojas. Ir pats bando rinkti grybus į maišelį, nors tikrai neturės nei kur jų kepti, nei laikyti. Tačiau įprotis yra stipresnis už prigimtį.
Niekas nesuskaičiuos, kiek Lietuvos žmonių kasmet grybauja. Lengviau būtų pasakyti, kas negrybauja. Kažkada, kai savo automobiliu į miškus galėjo keliauti tik retas statistinis mūsų kraštietis, savotiška masiškumo išraiška būdavo traukiniai –antai kasdien Marcinkonių link iš Vilniaus važiuodavo bent 5-6 traukinio sąstatai, prisikimšę grybautojų, o vakare traukiniai grįždavo kvepiantys grybais. Kažkas tada apskaičiavo, kad vienas traukinys į miestą parveža bent 15-20 tonų grybų. Visi tos dienos traukiniai –keturis ar penkis kartus daugiau. O jei ruduo ilgas...
Dabar tokios paprastos statistikos jau nesuvesi. Tai galų gale ir nėra labai svarbu, nes ir aktyviai grybaujant surenkama tik nedidelė visų grybų dalis. Visų pirma, mes renkame ne viską, ką galėtume valgyti, o tik 5-6, tikri žinovai –apie 10 grybų rūšių. Antra –tai, ką mes vadiname grybais, yra tik dirvožemyje esančios, su medžių šaknimis bendrai gyvenančios grybienos dalis –vaisiakūniai. Jie –lyg augalų žiedai: sendami išbarsto sporas ir taip gali platinti savo giminę. O grybienos potencija didelė, vienas kitas dailiai nupjautas grybelis jai neturi jokios įtakos. Kas kita –šernais vadinami grybautojai, kurie rausiasi samanose, nagais gremžia žemę, kad tik išplėštų kuo daugiau grybo. Tokiose vietose grybiena gali būti atverta, pažeista ir pasmerkta pūti. Gėda sakyti, tačiau tokių šernų yra daug –kai būsite girioje, atkreipkite dėmesį, kaip samanas kniso voveraičių rinkėjai. Žinoma, jie tikriausiai džiaugiasi surinkę daugiau už kaimyną. Tačiau kitąmet čia grybų tikriausiai nebus...
Nemažai žmonių daliai grybai yra ne tik skanėstas, geras valgis, bet ir pajamų šaltinis. Grybavimas –tam tikras mokėjimas ir menas, ypač tada, kai tu privalai pririnkti grybų pilną krepšį pardavimui. Tada ir akys geriau mato, ir kojos neša į tau žinomą grybyną. Pradžioje jau sakėme, kad savo giminės baravykyno niekas niekada neišduos: tylės, rodys kiton pusėn, sakys nieko nežinantys. Gal tai tik mūsų toks kietas būdas, gal tie grybai tokie brangūs. Tačiau nesakykite, kad tai nėra gerai.
Savaitgalis praeina, iki kito šeštadienio grybai suspės paaugti. O miškas plevėsuos, žibės, braškės nuo paliktų šiukšlių. Ir dar –atsiras naujų, tiesiai per samanas išvažinėtų kelių, sujauktos miško paklotės. Jeigu taip kasmet, miško žaizdos gilėja, senėja, tokiose vietose sudygsta iš laukų atneštos žolių sėklos. Dar metai kiti, ir grybų čia neieškok. O, sako, buvę tokie grybynai. Kurgi jie pasidėjo?
Selemonas PALTANAVIČIUS, gamtininkas
