Šį kartą kalba eis ne apie realų viešąjį administravimą su daugeliu jo minusų ar verslą su savo kapitalistiškomis grimasomis, o apie siektiną ir įsivaiduojamą viešąjį administravimą, kuris dirbtų efektyviai, atsakingai ir „atliepiančiai“ piliečiams ir verslą, kuris rūpintųsi ne tik savo trumpalaikiu pelnu, bet ir savo socialinėmis pasekmėmis darbuotojams ar visai visuomenei.
Naujoji viešoji vadyba (arba New Public Management) ir korporatyvinė (įmonių) socialinė atsakomybė (Corporative social responsibility) yra tie reiškiniai, kurie rodo apie verslo ir viešojo administravimo sferų persipynimą gerąja prasme, kai vienas iš kito išmoksta teigiamų dalykų ir juos pritaiko praktikoje.
Naujoji viešoji vadyba – tai vis labiau plintantis Vakaruose ir kai kur Rytuose privataus verslo principų ir metodų taikymas viešajame administravime. Tarp jo principų vyrauja klientų pasitenkinimas paslaugomis, paslaugų kokybė, orientacija į rezultatus, o ne į procesą. Tarp konkrečių metodų – vadinamasis „benchmarkingo“ metodas, kai lyginama ir mokomasi iš geriausių pavyzdžių, prioritetinis planavimas, kai perplanuojant neleidžiama sukurti atsiliekančių sričių, „globalaus biudžeto“ sudarymas, kuris leidžia vadovui taupyti ir savo nuožiūra įstaigos labui perskirstyti lėšas, „visuotinės kokybės“ vadyba, kuri pasižymi ISO 9000 paslaugų kokybės standartais, kas irgi yra atėję iš verslo produkcijos standartų schemų. Naujoji viešoji vadyba - tai yra tai, kuo verslas gali praturtinti viešąjį administravimą, suteikdamas jam dinamišką kokybinį pobūdį priešingai tradiciniam viešojo administravimo modeliui, kuris žymėjo sustabarėjimą ir orientaciją į procesą, o ne į rezultatus. Naujoji viešoji vadyba – tai karas tradicinei biurokratijai, kuri kuria piliečiams kliūtis, o ne paskatas, tai – variklis, kuris jai neleidžia užmigti.
Vienas iš Naujosios viešosios vadybos principų – tai kiekybiškai sumažinta biurokratija, kuri sugeba greičiau, efektyviau ir kokybiškiau dirbti, negu išsikerojusi pagal savo funkcijas ir administracinį pavaldumą senoji nomenklatūra. Nenuostabu, kad Naujoji viešoji vadyba pirmiausia buvo įdiegta ir pasiteisino liberaliose anglo-saksiškose šalyse ir Šveicarijoje, kur personalinė vadovų ir darbuotojų atsakomybė visada buvo didžiausia, tačiau ir verslo laisvės laipsnis ten buvo didžiausias. Socialdemokratinės Šiaurės Europos šalys daugiau mėgdžiojo Naująją viešąją vadybą iš anglo-saksiškų šalių, tačiau negalima pasakyti, kad joms būtų nepasisekę. Daug ką darydamos iš mados, jos sugebėjo irgi suefektyvinti savo viešąjį administravimą, o tai buvo gyvybiškai svarbu, kadangi viešajame šių šalių sektoriuje buvo perskirstoma pusė nacionalinio produkto.
Nepagerinusios viešojo administravimo, Šiaurės šalys būtų atsilikusios globalioje konkurencinėje kovoje, tačiau to neatsitiko, nes jos pakankamai gerai susidorojo su šiuolaikiniais iššūkiais. Kartu su savo ekonominiais pasiekimais per pastaruosius 20 metų šios šalys įrodė, kad jos kaip lygios gali konkuruoti su anglo-saksiškomis valstybėmis, o pagal savo socialinę kokybę jas ir lenkti. Taip socialinė apsauga Švedijoje pastarąjį dešimtmetį ne susilpnėjo, o dar labiau sustiprėjo, paneigdama mitą, kad socialiniam sektoriui ateina blogos dienos.
Įdomu tai, kad verslo pasauliui per šiuos dvidešimt metų irgi kilo naujų minčių apie tai, kad trumpalaikė pelno siekimo istorija ilgalaikėje perspektyvoje gali pabloginti verslo klimatą, atbaidyti savo įmonių darbuotojus nuo didesnės motyvacijos ir darbo bendram labui. Buvo suprasta, kad reikia daugiau investuoti į savo darbuotojus ir pasirūpinti ne tik jų tiesioginio atlyginimo klausimais, bet ir darbo, o taip pat poilsio sąlygomis, ir apskritai – visomis sąlygomis, kurios išeina už tiesioginės darbo vietos padėties. Taip darbuotojų draudimo ar kreditavimo sąlygos darbdaviui tampa lygiaverčiu įmonės tikslų uždaviniu. Mokslinėje kalboje šis reiškinys turi korporatyvinės socialinės (įmonių) atsakomybės terminą, o didele dalimi kildinamas jis yra iš viešojo sektoriaus srities, nors bažnyčia, nevyriausybinės organizacijos, o kartais ir patys verslininkai irgi yra sąlygoję šį reiškinį.
Socialiniai klausimai ir socialinės teisės viešajame sektoriuje visada turėjo svarbesnį vaidmenį negu versle. Bet ir verslas gali dalį šių principų ir metodų pritaikyti sau, tapdamas dar konkurentiškesniu ir pelningesniu. Juk suinteresuotas darbuotojas, kurį stumia visokeriopa motyvacija, yra įmonei kur kas didesnis laimėjimas, negu primityvus priverstinis darbas savo darbdaviui.
Taip šiuolaikiniame pasaulyje turime dviejų sferų – viešojo administravimo ir verslo persipynimą mokantis vienam iš kito. Bėda kita – Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų Europos šalyse tokių sėkmingų Naujosios viešosios vadybos ir korporatyvinės socialinės atsakomybės pavyzdžių dar mažokai. Tik atskiros savivaldybės, kaip Vilniaus ir Klaipėdos, ar „Sodra“ bando Lietuvoje diegti Naująją viešąją vadybą, tik atskiros įmonės, dažnai –užsienio kapitalo, bando Lietuvoje plėsti korporatyvinės socialinės atsakomybės ribas. Kol nebus suprasta, kad šiuolaikiniame fragmentiškai individualistiniame pasaulyje tai yra vienintelės alternatyvos pasiekti efektyvumui, kai visos kitos galimybės išeikvotos arba jos nedavė vaisių, tol mūsų viešasis administravimas ir verslas atsiliks nuo labiau pažengusių šalių – viešasis administravimas su savo biurokratoškomis grimasomis, o verslas – su savo nehumanišku ir tik pelno siekiančiu veidu.
Arvydas Guogis, Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo katedros docentas
