Aptaręs kelis gandus, tarp kurių – Rusijos ambasadoriaus Michailo Zurabovo atšaukimo iš Kijevo reikšmė ir kalbos, kad kai kurie Rusijos padaliniai jau „sėdi ant lagaminų“, O. Kašinas klausia, galbūt Rusija pirmadienį iš tiesų ketina atkovoti (aneksuoti, okupuoti, imtis saugoti ar įvesti taiką) bent jau Krymą?
„Galėčiau parašyti labai ilgą tekstą apie tai, kad šie gandai yra nieko verti. „Rusijos interesai“ egzistuoja tik valstybinės televizijos vedėjų kalbose, tačiau mes žinome, kad žmonių, kuriems šiandien priklauso Rusija, interesai gali būti tik materialiniai: butas Majamyje, banko sąskaita Ciuriche ir vaikai Londone“, – vieną atsakymo į savo klausimo variantą dėsto komentaro autorius.
Pasak O. Kašino, šiems žmonėms svarbiausia, kad niekas neįšaldytų jų pinigų užsienio bankuose ir labiausiai gaila prarastų Ukrainos prezidentui Viktoriui Janukovyčiui paskolintų 2 mlrd. JAV dolerių (gerai, kad ne 15 mlrd., kaip buvo tartasi iš pradžių).
„Su tokiais pradiniais duomenimis – kokie dar desantininkai, koks dar karas Kryme?“ – svarsto žurnalistas.
Tačiau O. Kašinas prisimena ir 2008 m., kai Rusija taip pat negalėjo įvesti pajėgų į Gruziją, tačiau įvedė. Jis prisimena, kad tuo metu skaitė įvairią nepriklausomą žiniasklaidą, o kartu su juo kaip tik tą lemtingą rugpjūčio 8 dieną traukiniu važiavę keleiviai skaitė tik laikraštį „Komsomolskaja pravda“ ir žiūrėjo valstybines televizijas. Ir, kas keisčiausia, jų pasaulėvaizdis pasirodė esąs kur kas arčiau realybės nei jo.
Visgi, O. Kašinas lygindamas tą rytą Gruzijoje ir šiandieną atkreipia dėmesį į Sočio olimpiadą ir mato vieną didelį skirtumą: „Dabar mes visi matėme Putiną. Jis buvo panašus į carą Borisą Godunovą.“
Autoriaus manymu, Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui nebėra ko siekti, jis jau yra aukščiausiame savo triumfo taške ir naujo sau dar nėra nusibrėžęs. Tačiau 2008 m. konfliktas Gruzijoje iš dalies laikytinas tuometinio prezidento Dmitrijaus Medvedevo pasiekimu, ir, nors yra duomenų, kad jį iš tiesų koordinavo V. Putinas, kol kas šlovė priklauso ne jam.
„O čia toks šansas. Kaimyninė valstybė liko be prezidento, be valdžios. Krymo gyventojai, akivaizdu, nėra pasiruošę kurti savo europietiškos tapatybės <...>, todėl rasti priežastį – juokų darbas“, – dėsto O. Kašinas.
Aišku, karinė intervencija sukeltų tarptautinę reakciją, tačiau tokia pat išgyventa dar prieš 6 metus. „NATO lyderiai apskambins vienas kitą, kol supras, jog niekas Kryme kovoti visai nenori – kam rinkimai, kam viskas Afganistane, kam dar kas nors rimto <...>, vėliau į Maskvą atskris koks nors Europos Sąjungos atstovas, pavyzdžiui, kad ir Francois Hollande`as, išreikš susirūpinimą ir paprašys neiti į Kijevą. Putinas nutaisys rimtą veidą, lyg būtų nusiminęs, ir pažadės: taip, tikrai, jokio Kijevo“, – toliau svarsto Rusijos žurnalistas.
Taip Krymo respublika liktų neaiškiu valstybiniu dariniu su nenustatytu statusu. Žemėlapiuose ji ir toliau būtų žymima kaip Ukraina, bet, pasak O. Kašino, nereiktų nustebti, jei vėliau paaiškėtų, jog ten atsirado Rusijos geležinkelio vadovo Vladimiro Jakunino dačia, „Gazprom“ pastatė viešbutį savo darbuotojams, o karinė-patriotinė roko grupė „Liube“ savo koncertinius turus užbaigia Sevastopolyje.
„Aišku, tokia įvykių seka nėra vienintelis galimas variantas“, – komentaro pabaigoje pabrėžia žurnalistas.
Pavyzdžiui, Rusija gali pasirodyti tokia nestabili, kad neišlaikytų karinio susidūrimo netgi Ukrainoje ir sugriūtų po savo pačios svoriu, ir tai, kas tokiu atveju prasidėtų Maskvoje, būtų dar tragiškiau už tai, kas įvyko Kijeve.
