Paklausius politikų pasidaro visiškai aišku, kad buvęs Seimas darė ne tai, ko Lietuvai reikia. O kad dabartinis irgi daro ne tai – paaiškės kitą kadenciją. Kaip taip gali būti? Gali. Pozicija ir opozicija neturi bendrų tikslų, nemato tokios Lietuvos, kurioje būtų gera ir gyventi norėtųsi saviems piliečiams. Ar gali lietuvių tauta būti vieninga? Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Eligijus MASIULIS, akademikas Romualdas GRIGAS, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją vedė Gediminas JAKAVONIS.
G. JAKAVONIS: Pakalbėkime apie vienybę Vasario 16-osios proga. Ar gali lietuvių tauta būti vieninga?
E. MASIULIS: Ne tik gali, bet ir privalo mus jungti tam tikri tikslai ir vertybės. Kalbėdami apie vienybę, matyt, turime suprasti, kad vienybė turi būti dėl kažko, ir šiuo atveju lietuvių tauta iš tiesų yra ne kartą pademonstravusi šitą vienybę.
Praėjus daugiau kaip 20 metų po Nepriklausomybės Atkūrimo, po Sausio 13-osios įvykių aš sakyčiau taip, kad visuomenės prioritetai, bendri tikslai yra kažkiek pasikeitę, galbūt žmonės iš tikrųjų labiau susikoncentravo į bendruomeniškumą, ar tai būtų kaimo bendruomenės, ar kažkokios organizacijos, kurios siekia tų tikslų.
Bet čia, aišku, reikia daugiau kalbėti apie bendrus tikslus kaip visuomenės, kaip valstybės. Mes šiandien turime tą pačią bendrą kalbą, kurią visi mylim ir gerbiam, ir tikrai yra labai rimtas uždavinys tą kalbą išsaugoti; mes turime bendrą teritoriją, turime bendrą valstybės sandarą, Konstituciją. Šie dalykai šiandien egzistuoja, bet, be jokios abejonės, jie turbūt nėra kertiniai, kurie įkvėptų vienytis ir jungtis, todėl čia, matyt, reikėtų kelis dalykus pasakyti, kas galėtų tą vienybę stiprinti ir dėl kokių tikslų mes galėtume sutarti.
Be jokios abejonės, tikėjimas yra vienas iš dalykų, kurie vienija didžiąją dalį Lietuvoje gyvenančių žmonių.
Antras dalykas, man atrodo, mes šiandien truputį esame pasimetę tarp tokių individualistinių prioritetų ir žmonės rūpinasi savo materialinėmis sąlygomis, važiuoja uždarbiauti, vieni studijuoja, kiti mokosi, treti ieško geresnio darbo. Tad žmonių gyvenime tų bendrų vertybių sąlyčio taškų yra šiek tiek mažiau.
Bet dėl to aš tragedijos nedaryčiau, manau, kad vis tiek svarbiausias dalykas, dėl kurio mes turėtume siekti vienybės ir sutarti, tai, kad mūsų valstybė Lietuva išliktų amžiams, kad mes tikrai turėtume labai aiškų tikslą ir visi susitarę veiktume vieningai dėl to, kokia ta valstybė turėtų būti, kaip jinai turi atrodyti po dešimt, dvidešimt, trisdešimt ar net po penkiasdešimt metų.
Ir kalbėdamas apie tai manau, kad vienas iš tokių vienijančių dalykų yra žmogus, išsilavinęs, savarankiškas, pasitikintis savimi, bet sykiu gebantis ir atjausti, orientuotis dideliame pasaulio vandenyne, žmogus, kuris yra tvirtas Lietuvos pilietis ir didžiuojasi savo valstybe.
Tai yra toks bendras tikslas, o priemonės, kaip to pasiekti, politikų akimis, skiriasi, ir čia politikai, kaip dažnai sakoma, sutaria dėl pačių bendriausių tikslų, bet kada pradeda siekti tų tikslų, tada iš karto susikerta nuomonės dėl priemonių.
Tai čia aš matau tą didžiąją problemą, kad mes (kalbu apie politikus) nesugebame susirasti aiškių veiklos algoritmų, ir paradoksalu, kad gyvename tokiame pasaulyje, kur, atrodo, siekti vienybės leidžia visos priemonės. Juk to nebuvo nei XX, nei XIX amžiuje, patobulėjusi komunikacija ir internetas, ir mobilizacija visuotinė, ir telefoninė, ir t.t., bet paradoksalu, kad tos vienybės šiandien yra kur kas mažiau, negu buvo prieš 20 metų.
Mus vienija, aišku, krepšinio pergalės, mūsų menininkų, iškilių mokslininkų, kultūros veikėjų pripažinti pasauliniai pasiekimai. Ir tikrai ne kartą didžiuojamės, žiūrėdami televizijos reportažus apie mūsų žmonių įvertinimą visame pasaulyje, bet, aišku, to nepakanka norint turėti tikrai bendrą vienybės jausmą. Pirmiausia reikia aiškiai susitarti dėl visuomenės ir valstybės tolesnių tikslų, kuria kryptimi mes turime eiti.
G. JAKAVONIS: Čia turbūt kalba krypsta link to, kad iki šiol valstybė neturi savo ilgalaikės vystymo strategijos.
R. GRIGAS: Estai, jau įstoję į Europos Sąjungą, kaip žinome, 2005 metais priėmė naują savo Konstituciją, kurios preambulėje buvo parašyta, kad valstybė privalo užtikrinti estų tautos klestėjimą ir išlikimą amžiams. Štai jums ir lozungas vienybės, pagal kurią turi visos partijos sekti.
Vadinasi, pirmiausia reikia pradėti nuo ideologijos.
Kas dėl mūsų valstybės, tai mes neturime ideologijos, yra tiktai atskiri gabalai. O kalbant apie vienybę, tai yra mums be galo sunki, skaudi problema, mat aš čia įžvelgiu socialinės genetikos šaknis.
Nuo pat Mindaugo laikų mes galime aptikti daug labai tragiškų momentų, kai lietuvis prieš lietuvį kovojo, ir tas taip yra įsišakniję, kad tiesiog kartais nejauku. Juk mes matome, kaip Seime pasikeičia replikomis iškilūs politikai, kaip jie demonstruoja tą žemą etikos kultūrą visai visuomenei, jaunimui. Tai, žinoma, yra labai nejauku.
Dar dėl vienybės, manyčiau, yra ir toks dalykas – dabar tarp politikų ypač praktikuojama nuo prezidento Valdo Adamkaus laikų vartoti kreipinį „Lietuvos žmonės“. Tas kreipinys, aš nežinau, jis tos vienybės likučius irgi savaip išpuoštų, juk yra puikiausių kreipinių, tarkim, „tėvynainiai“. Juk tėvynainis gali būti ir žydas, ir baltarusis, gali būti ir rusas. Bendrapiliečiais galime vadinti, jeigu jau liežuvis neapsiverčia lietuviais vadinti.
Norėčiau dar priminti vieną įdomų faktą, kurį esu girdėjęs iš vieno labai seno, dar Smetonos laikų diplomato. Prancūzijoje irgi tarpusavyje pjaudavosi partijos, komunistai ir konservatoriai, bet stebėjosi mūsų diplomatas, kad jie po pokalbių, po diskusijų pobūvio metu vienas prie kito prieina, susidaužia taurėmis, apsikabinę pasišneka. Mūsiškis klausia, kaip šitaip jūs elgiatės – ką tik pjovėtės, pykotės... Mes, atsako, visi prancūzai, ir tas žodis „Prancūzija“ – tai yra idealas, siekiamybė, kad Prancūzija klestėtų ir kad iš tikrųjų rodytų pasauliui savo kultūrinę išmintį.
Noriu taip pat ir japonus priminti, kurie, mes žinome, savo šalyje taip pat išlaiko didelę konkurenciją ir negaili vieni kitiems galbūt ir šiurkštesnio epiteto, bet kai jie išeina į užsienio rinką, tai išlaiko absoliučią vienybę ir vienas kitam akies niekada nekirs.
Aš manyčiau, kad vienybė turėtų prasidėti nuo mokyklos. Bet man labai skaudu, kad mokyklos yra stambinamos. Kiek man žinoma, pačioje Anglijoje normali mokykla yra 250–350 mokinių, kad būtų kompaktiškas mokytojų ir mokinių kolektyvas. O mes darome kombinatus, suvežame iš visų pašalių mokinius.
Aš turėjau daug magistro ir daktaro darbų, kuriuose iš tikrųjų rodoma, koks vyksta susipriešinimas mokyklose, nes atstovaujamos skirtingos grupelės. Ir mokytojai tarpusavyje susipriešinę, nesisveikina vieni su kitais, ir mokiniai. Tai būtent tas suvežimas, kombinatų kūrimas taip pat prisideda prie to, kad jau iš ten išplaukia tas susipriešinimas.
G. JAKAVONIS: Taigi mus jungia tikėjimas, bet jeigu eilinio lietuvio paklaustum, kiek Lietuvoje turėjom šventųjų, tai, be šv.Kazimiero, niekas nieko daugiau nepasakys. Ir aš labai nustebau, kad, pasirodo, krikščionys, stačiatikiai turi bent 12 šventųjų, kurie yra kilę iš Lietuvos.
V. RUBAVIČIUS: Tikėjimas gali ir vienyti, ir jungti, būti ta jungiamąja medžiaga, bet gali ir skirti. Mes žinome, kad kai žmonės skiriasi, tai vieni yra tikresni tikintys, o kiti tuoj pat tampa tų anų akyse jau netikresni ir t.t.
Tas skaidymasis ir istoriškai, ir sociologiškai yra ir paaiškinamas, ir vienaip ar kitaip pateisinamas, nes tikėjimas taip pat gula ant kažkokios didesnės bendrystės, jis turi turėti tam tikrus klijus.
Kas tie klijai?
Akivaizdus įrodomas dalykas yra lietuvybė ir į tą lietuvybę įleidęs šaknis tikėjimas, taip pat jis teikia lietuvybei dar daugiau jėgos, jungiančios jėgos, klijų galios. Taip pat tikėjimas yra įleidęs šaknis į lenkybę, lenkams tai tampa esminiu lenkybės tvirtinimu ir skleidimu, ir mes galime stebėtis, kodėl tikėjimas tarsi tas pats, bet mus vis tiek skiria ir ateityje neišvengiamai skirs dar labiau, nors eisime į tas pačias bažnyčias. Klausimas yra lietuvybė, tas bendrumas, bendrumo klijai, kurie šiuolaikiniame pasaulyje vis labiau tarsi ir netenka galios.
Kodėl? Nes yra labai daug ideologijų, ir pats ekonomikos mechanizmas veikia prieš įvairias bendrybes, veikia kurdamas individualius vartotojus. Kuo vartotojas yra tarsi individualesnis, tuo lengviau su juo yra dirbti, nes bendrybės yra sunkiau pasiduodantys valdymui ir manipuliavimui socialiniai dariniai. Tai šeima, kaip vartotojas, yra blogesnis vartotojas nei pavieniai šeimos individai, kurių tarsi jau niekas nebesieja.
Tų ideologijų yra daug. Sakyčiau, esminis jų dalykas yra tas, kad jos žmogų įsivaizduoja kaip pavienį individą, kurio veikla yra nulemta vien asmeninės naudos ir naudingumo skaičiavimas tarsi yra esminis jo sąmonės bruožas. Toks sukonstruotas individas yra patogus ir politikams, patogus ir ekonomikai, ir žmonėms, nes labai lengvai paaiškina pasaulį, ir leidžia jau nepaisyti platesnių didesnių dalykų, tų jungiančių dalykų, kurie yra visada ir įpareigojantys. Už lietuvybę reikia ir atsakyti.
Tačiau klausimas vėlgi – kas mus vienytų ir kaip mes galėtume vienytis?
Mes galėtume vienytis tik visuotinai pripažindami lietuvybės svarbą, kad tai mums yra svarbu, nepaisant visokių ideologijų.
Jeigu mes teikiame svarbą lietuvybei, tai mes labai lengvai atsakome į kitą nepaprastai svarbų klausimą, kam mums reikalinga valstybė. Į šitą klausimą pavyzdys jau buvo pateiktas – estai labai paprastai atsakė. Ir į šį klausimą taip pat paprastai atsako visos stiprios valstybės: valstybė reikalinga tam, kad ji užtikrintų nacionalinį tapatumą, stiprintų jį. Tad iš čia kyla ir ideologijų, ir bendrumo tvirtinimo programos.
G. JAKAVONIS: Ši tema buvo aktuali ir tarpukario Lietuvoje. Ant tuomečių 10 litų šone buvo labai gražiai užrašyta „Tautos jėga vienybėje“. Bet tos vienybės nei tada, nei dabar nematau. Kodėl?
R. PAULAUSKAS: Vienybė yra viena iš tokių sąvokų žmonių pasaulyje, kuri kaip pati tokia nieko nereiškia, tas žodis yra tuščias. Tik atsakius, dėl ko ta vienybė, apskritai galima apie ją kalbėti.
O pas mus daug kas šneka apie vienybę apskritai. Tai yra visiška fantasmagorija. Pasižiūrėkim patys į save, pradėkim nuo tų pačių 1918 m. Broliai Naruševičiai, vienas – 1918 m. signataras, kitas – pirmas Lenkijos prezidentas. Du broliai visiškai skirtingai matė reikalus.
Toliau – Baltijos kelias: toli gražu ne visa Lietuva tame Baltijos kelyje stovėjo ir toli gražu ne visa Lietuva balsavo už Sąjūdį. Ir, tarp kitko, jeigu žiūrėtume objektyviai, tai tas balsavimas buvo maždaug 50x50, apie 50 procentų tada gavo Komunistų partija.
Ir dar šiek tiek istorijos. 1940 metai, ateina Maskva pas mus, vieni – į Sibirą, kiti – į Vakarus, o treti kur? Į valdžiukę. 1941–ieji, ateina vokiečiai; tie, kurie buvo valdžioje, eina į mišką, tie, kurie buvo miške, eina į valdžiukę pas vokiečius, vėl ateina Maskva, vėl tie, kur buvo valdžioje, eina į mišką ir t.t.
Išaušta Kovo 11-oji, ir kas darosi? Tie, kurie buvo ateistai, stovi prie bažnyčios durų ir pradeda mus mokyti religijos, planinės ekonomikos. Profesorius stoja ant bačkos ir pradeda kalbėti apie laisvą rinką, o tie, kurie veždavo instrukcijas iš Maskvos ir tiesiog reikalavo būti vieningus tada su Maskva, dabar tie patys žmonės šiandien vadovauja mūsų valstybei ir reikalauja vienybės su Briuseliu.
G. JAKAVONIS: Kiek iš viso lietuvų yra Lietuvoje? Sutikit, kad tos frazės, kitados paleistos viešoje erdvėje apie elito ir runkelių Lietuvą, nėra tušti žodžiai.
E. MASIULIS: Čia daugiau retorinis klausimas, kiek Lietuvoje yra lietuvų. Ir čia kiekvienas galime savo mintis išdėstyti, kad šiuo metu nėra vienos Lietuvos. Su tuo turbūt sutikčiau.
Bet kalbant apie skirstymąsi, jis visada egzistavo. Tai šiuo atveju klausimas tik politiniam elitui adresuotas, tam tikra prasme ir man, kiek politinis elitas savyje turi vidinės kultūros ir kiek turi gebėjimo jungti žmones, o ne dirbtinai juos kaltinti.
Visa Lietuvos politikų konkurencija per pastaruosius 20 metų yra paremta priešprieša ir vyrauja tokia tendencija, kad kuo tu labiau skatinsi tą priešpriešą, susirasi priešą, tuo priešu gąsdinsi, tuo labiau tave pamatys, tuo labiau sumobilizuosi kitą dalį visuomenės, kuri to priešo išsigąs ir balsuos už tave.
Tai čia mes, politikai, esame pakliuvę į aklavietę ir tą reikia sau labai aiškiai įsivardyti kaip didžiausią šiandien sisteminę Lietuvos politinės sistemos problemą. Nė vienas partijos, nė vienas politinis judėjimas šiandien nesugeba iš tokio uždaro rato išeiti, ir tai irgi prisideda prie tos vienybės nebuvimo, nes visą laiką bandoma primesti vieną tiesą kitai ir kartu susitapatinti kartais netgi su tiesa.
Čia yra iš viso pats pavojingiausias dalykas, jeigu kažkokia viena visuomenės dalis savo ideologiją primeta kaip tiesą. Demokratija geras dalykas, bet su ja taip pat turime mokėti atsakingai elgtis. Demokratija, neteisingai interpretuojama, gali padaryti gana daug problemų, tą rodo ir pasaulinė patirtis.
Bet dabar aptardamas tai, kas čia buvo kalbėta, vėlgi dar vieną dalyką norėčiau paminėti. Tai yra demografinis momentas, kurio dar neaptarėm. Siekdami pagrindinio tikslo, kuris mus turi vienyti, kad mūsų valstybė klestėtų per amžius ir ji būtų pamatas, ir būtų lietuvybė, mes jo ignoruoti negalime. Šiandien esame išvažiuojanti, išmirštanti tauta, tai šiuo atveju čia pirmiausia reikia padaryti aiškius sprendimus ir veiksmus, ir aiškiai susitarti su politinėm jėgom, kaip susitarėm dėl NATO, dėl Europos Sąjungos.
R. PAULAUSKAS: O jeigu ateis Briuselio reikalavimas balsuoti už emigranto kvotas, kaip tada balsuosite?
E. MASIULIS: Būdamas Europos Sąjungoje aš pripažįstu tas taisykles ir balsuosiu „už“.
R. PAULAUSKAS: Štai jums ir atsakymas. Kaip aš galiu su jumis būti vieningas, jūs kalbate apie lietuvybę ir čia pat balsuosite už kvotą.
E. MASIULIS: Aš išgirdau keletą tokių, mano galva, stereotipų, kuriais galbūt vadovaujasi kai kurie kolegos ir visą gyvenimą mato arba baltą, arba juodą ir visą laiką turi būti priešpriešoj. Man atrodo, tas priešybių priešpastatymas, kad liberalas nieko negali turėti bendro su tautininku ir t.t. tikrai niekur neveda ir, kita vertus, tampa dėsniu.
Taip, estai įsirašė į Konstituciją labai aiškų teiginį, bet pažiūrėkim, kiek Estija yra atvira naujovėms, kiek ji dalyvauja tuose pačiuose globalizacijos procesuose, ir tas visiškai netrukdo, visi tikslai yra suderinami. Mes neturėtume būti naivūs ir jeigu XXI amžiuje mes svarstysime tokiomis kategorijomis, kad galima apsimūryti tvora sienas, teritorijas ir mes tokiu būdu išlaikysime lietuvybę, mano galva, tai bus požiūris, kuris kaip tik ir diskredituos lietuvybę, kuris nepadės atsispirti kai kuriems neigiamiems globalizacijos reiškiniams. Pasaulyje žaidimo taisyklės seniai pasikeitė ir reikia ieškoti būdų, kaip pagal tas pasikeitusias žaidimo taisykles žaisti.
G. JAKAVONIS: Kaip tik skaičiau šviesaus atminimo varėniškio istoriko Vido Abromaičio ciklą „Ūlos kraštas senovėje“. Man užkliuvo tai, kad pavardės, kurios ten egzistavo XVII amžiuje, egzistuoja ten ir dabar, vadinasi, žmonės gyveno ten visą laiką. Ir pabandžiau atsekti to amžiaus didikus – Sapiegas, Radvilas, Oginskius. Jų Lietuvoje neliko, jie kažkur Vakaruose ištirpo, pradingo... Galiu daryti tokią prielaidą, kad elitas visada išduoda tautą, tai grįžkim prie tų runkelių, kurie lieka, ir elito, kuris išduoda.
R. GRIGAS: Noriu truputėlį išskleisti istorinį momentą. Prieš Lietuvos-Lenkijos padalijimą čia lankėsi aukščiausio lygio žvalgai ir jie nustatė, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje yra didžiausias skirtumas tarp skurdo ir prabangos, pamatė, kad prabanga neįtikėtinai aukšta ir neįtikėtinai baisus skurdas. Jie suprato ir davė signalą, kad pasipriešinimo iš liaudies nebus, kad bus padalinta ir liaudis nedalyvaus pasipriešinime.
Tai aš noriu akcentuoti būtent tą genetinį paveldą, kuris šiandien savotiškai persiduoda valdžiai. Mes iš istorijos paveldėjome tai, kad valstybė yra kažkas atskira, kad tauta yra atskiras vienetas, o valstybė yra kažkoks antstatas, ir mes, galima sakyti, tik tarpukariu turėjome tokią situaciją, kada valdžia bandė suaugti su tauta. Čia yra mūsų didžiausia nelaimė.
Pažvelkime į norvegus. Ten yra viena pagrindinė valstybės šventė ir visi išeina su tautiniais kostiumais, net ir vyrai, ir jie visi jaučia, kad valstybė ir tauta vienas ir tas pats, o pas mus to vienio nėra.
Žinoma, mes niekada nebūsime vieni, čia išplaukia iš mūsų prigimties, bet mes turime turėti ideologiją, kad yra skirtingi socialinės organizacijos lygiai ir kad tas santykis tų lygių turi būti taip pat puikiai suvokiamas. Yra pasaulinis lygmuo, yra Europos lygmuo, yra Baltijos šalių lygmuo, yra Lietuvos lygmuo, yra Vilniaus apskrities lygmuo, yra Klaipėdos apskrities lygmuo ir tie lygmenys taip pat turi būti akcentuojami. Vienu metu buvo padaryta klaida, kai buvo suskirstyta apskritimis, reikėjo skirstyti ne apskritimis, o etnografinėmis sritimis, tai tada būtų buvusi galimybė įdiegti į apyvartą etnografinius elementus.
G. JAKAVONIS: Jūs turite omenyje Dzūkiją, Suvalkiją, Žemaitiją, Aukštaitiją?
R. GRIGAS: Taip, žinoma, ir ribos labai neaiškios, tačiau vis tiek tai būtų buvę natūraliau.
Vis dėlto kada mes taip susiskaldę, tada ta globalizmo ideologija, einanti per rinkos ekonomiką, skleidžiasi neįtikėtinai galingai ir užkabina mūsų jaunuomenę, kuri nebesupranta, kur ta Lietuva, kas ta tėviškė apskritai.
Kaip vieną iš rezervų paminėčiau piliakalnius. Dėl piliakalnių, mano įsitikinimu, susiformavo lietuvių tauta, nes piliakalniai buvo masiškai pradėti pilti nuo 7–ojo šimtmečio ir pilami iki 11–ojo šimtmečio. Paskui 14–ame šimtmetyje visi buvo sunaikinti, nes čia jau buvo pagonybės reliktas, tai buvo šventyklos po atviru dangumi. Yra mažiukų piliakalnių, kiekvienoje seniūnijoje galite rasti keletą piliakalnių, bet mes jokio dėmesio jiems neskiriame. O galėtų būti ir valstybės politika, kad jie būtų į UNESCO globą įtraukti kaip mūsų didžiausias paveldas, protėvių paveldas, mūsų valstybės, mūsų tautos paveldas, būtų galima sugalvoti kokius nors simbolinius ritualinius veiksmus, kur iš tikrųjų būtų galima pajausti dievybę.
Antra, mane labai liūdina, kad valstybė dorai neremia tų menininkų ir tų intelektualinių jėgų, kurios iš tikrųjų deklaruoja lietuviškumą, lietuvybę. Pavyzdžiui, nuostabaus talento tapytojas Giedrius Kazimierėnas tapo istorine tematika, nuostabaus talento fotomenininkas Rimantas Dichavičius yra sudaręs didžiulį albumą. Nė vienas iš jų valstybės paramos negauna, nors atlieka didžiulį darbą.
Tai štai, kalbu apie tai, kad mes neturime jokios ideologijos. Todėl ir pradėjau nuo estų Konstitucijos, mat reikėtų pradėti būtent nuo tų pamatinių dalykų, kad valstybė privalo užtikrinti tautos klestėjimą ir išlikimą.
V. RUBAVIČIUS: Problema yra lietuvybės suvokimas ir įsisąmoninimas, kas yra ta lietuvybė, ką ji mums reiškia ir kaip valstybė yra įjungiama įtvirtinti lietuvybę. Yra dvi tautų rūšys – tai tautos su valstybėmis, su valstybine saviorganizacijos forma ir tautos be valstybių.
Tai tautos su valstybėmis skiriasi nuo tautų be valstybių, todėl tautos su valstybe, su valstybine saviorganizacija arba pretenduojančios į valstybinę saviorganizaciją laikomos nacijomis, iš čia kyla ir skirtumai, ir įsipareigojimai, ir savo vaidmens pasaulyje suvokimas.
Valstybinė saviorganizacijos forma apima ir pilietinę organizaciją, ir tą visų piliečių lygybės principą, kurio negali išmesti iš valstybinės saviorganizacijos. Tai yra XIX amžiaus kapitalizmo raidos produktas, ir kodėl mums yra šventa Vasario 16–oji? Vasario 16–oji yra diena, kuri labai aiškiu pavidalu pažymi mūsų tapimo ta lietuvių nacija, perėjimo į kitą saviorganizacijos principą ir kitą atsakomybės ir savęs suvokimo lygmenį.
Tai todėl mes turime suvokti visus jau kaip lietuviai, kaip nacija, mes turime suvokti įvairius pasaulio žaidimo dalykus ir grėsmes bei teikiamas galimybes. Karas taip pat yra ir galimybės, ir grėsmės. Visur kariaujama ir šiuo metu, ir vieniems tai yra baisūs dalykai, o kitiems tai galimybės. Šitame didžiajame politiniame žaidime mes taip pat turime dalyvauti, bet jau turime dalyvauti su visu savo nacionaliniu susipratimu ir nacionalinių interesų gynimu bei formulavimu.
Jeigu mes dalyvaujame Europos Sąjungos lygmens politiniame žaidime, mes labai aiškiai matome tam tikras politinių nuostatų, valstybių išnacionalinimo, mažųjų valstybių grėsmes, bet taip pat mes galime joms nepasiduoti, galime tas lėšas, kurias dabar sėkmingai švaistome, milijardus, panaudoti mūsų kultūrai kaip pagrindiniam lietuvybės tvirtintojui.
Ar mes mąstome šiuo atžvilgiu kaip nacija? Ne. Iš Kultūros ministerijos tas veiklas, kurios galėtų būti finansuojamos iš europinių pinigų, mes išmetėme, iškėlėme į Aplinkos ir Ūkio ministerijas. Jeigu mes nemąstome kaip nacija, nors turime visus nacijos atributus, tai jokios kvotos niekam nepadės, mes sunyksime besaugodami viską, nes šis pasaulis yra raidos pasaulis, ir lietuvybė taip pat nėra bantustanas, o yra nepaliaujamai kuriama.
R. PAULAUSKAS: Mes į Konstituciją galime rašyti ką tik norit, bet gyvenimas yra ne teoriškas, o praktiškas ir, kalbant apie tas pačias kvotas, aš net negaliu suvokti jūsų logikos – juk visa tai, ką jūs vadinate globalizacija, tai nėra kažkoks savaiminis procesas.
Pavyzdžiui, Skandinavijoje, Osle, tie svetimkūniai intruzai atsirado Norvegijos liberalų dėka, jie tiesiog pakvietė tuos žmones atvažiuoti čia, tie žmonės neįsiveržė, jokia globalizacijos banga jų neatnešė. Tai buvo tiesiog tuomečio politinio elito sprendimas įsivežti, ir tai buvo padaryta prieš daug metų.
Kiekvienas prancūzų prezidentas, pradedant nuo 1975 metų, patvirtina imigrantų kvotą. Jeigu jie to nedarytų, šiandien Prancūzijoje nebūtų galybės problemų, kurios yra.
Tai nereikia kalbėti, kad čia yra kažkokie nevaldomi procesai, kuriems mes turime neišvengiamai pasiduoti. Jie yra labai valdomi, labai kontroliuojami ir kreipiami tam tikra linkme.
V. RUBAVIČIUS: Kodėl tada Prancūzijos Vyriausybė tvirtina tas kvotas?
R. PAULAUSKAS: Todėl, kad 1975 metais prancūzai, išvaryti iš Šiaurės Afrikos, iš Alžyro, iškėlė sau tam tikrą idėją sukurti prancūzų kontroliuojamą Viduržemio jūros civilizaciją.
Jeigu mes taip žiūrėsime į lietuvybę, jeigu po 50 metų Kovo 11–ąją švęs susėdę kinai ir dar kažkas, tada nieko nesakykim apie tautą ir lietuvybę, tada bus visiškai kitas sąvokos „lietuvybė“ turinys. Ir Kovo 11–ąją Vilniuje sėdės visai kitų spalvų, kitų rasių žmonės, gal net lietuviškai kalbės, dainuos „Pabudom ir kelkimės“. Tai čia ir yra požiūris.
Užtat aš ir sakau: mes nesusitarsime niekada, jokios vienybės iš principo būti negali, tik žmonės, kurie mus dabar žiūrės, klausys, skaitys, turi apsispręsti, su kuo jie: ar su tokiais kaip jūs suprantat lietuvybę, ar su tais, kurie supranta kitaip, ar su tais, kurie uždarė Ignaliną dėl kažkokio mitinio buvimo Europos Sąjungoje ir šiandieną verkia statydami naują. Ar su tais, kurie eina į euro zoną, nors euras skęsta, bet jie vis tiek eina į euro zoną, nes besąlygiškai tiki šita Vakarų Europos idėja.
Patys Vakarų europiečiai nebetiki, pilna žmonių, kurie nežino, ką daryti su tuo, kas darosi Europos Sąjungoje, o mes ir toliau brendam brendam, nes mus vilioja susikurtas mitas apie tuos Vakarus.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
