Vakarų šalims stengiantis tvarkytis su stiprėjančiomis Rusijos pastangomis šnipinėti, jų saugumo tarnybos paskubomis vėl samdo kai kuriuos užgrūdintus šnipų gaudytojus, kurių paslaugomis pastaraisiais metais nesinaudojo.
Bet Europos Sąjungoje požiūris vis dar neraminančiai mieguistas. Tie, kas stengiasi būti budrūs, teigia, kad Rusijos šnipinėjimas Briuselyje ir Strasbūre geriau finansuojamas, tikslingesnis ir geriau koordinuojamas nei bet kada anksčiau. Elitinės užsienio žvalgybos tarnybos SVR ir karinės žvalgybos GRU pastangos dabar papildytos FSB, daug agresyvesne grupe, kuri anksčiau užsiiminėjo tik vidaus reikalais.
Kai kurie žvalgybos pareigūnai tradiciškai turi diplomatinę priedangą; kiti yra žurnalistai, lobistai, konsultantai ar net studentai. Tik itin kietaširdis eurokratas nepagelbėtų žaviam jaunam entuziastui, norinčiam medžiagos savo daktaro disertacijai.
Tuštybės ir naivumo derinys nepaprastai padeda rusams (ir tiems, kas dirba jų naudai) šniukštinėti, stumdytis alkūnėmis ir daryti piktadarybes. Liūdna tiesa ta, kad daugelis žmonių, dirbančių Europos institucijose (ypač Europos Parlamentas), yra nepaprastai išpuikę, bet beveik nereikšmingi išoriniam pasauliui. Dėl to jie lengvai pasiduoda gudriam meilikavimui tokiais žodžiais: „Tik tokie žmonės kaip jūs, pone Mepnik, tikrai supranta šio dalyko svarbą. Aš labai vertinu jūsų įžvalgas, ir norėčiau pasiteirauti, ar jūs negalėtumėt man padėti vienu specifiniu klausimu...“
Kartais gali būti imamasi ir tamsesnių gudrybių. Lobizmas Europos sistemoje vis dar yra skandalingai miglotas ir nepakankamai reglamentuotas. Jei atlygis už išsamią ir atvirą diskusiją ar už įdomaus dokumento kopiją yra butelis 300 eurų kainuojančio vyno ar diskretiškas vakaras, praleistas ypač malonioje kompanijoje, to beveik niekas nepastebi.
Nors Rusijos pastangos darosi vis įžūlesnės, jas susekti, pasirodo, yra keblu. Belgijos kontražvalgybos tarnyba yra liūdnai pagarsėjusi mažu personalo skaičiumi ir savo neveiksnumu. Per pastaruosius penkerius metus Europos Komisija labai sustiprino savo vidinį saugumą, bet jis stiprus tiek, kiek stipri jo silpniausia grandis. Jos užkoduota vidinė elektroninio pašto sistema yra saugi – tol, kol kuris nors tingus tarnautojas neužmiršta ja pasinaudoti ir neišsiunčia papildomos kopijos paprastu tekstu. Europos parlamento nariai ir jų personalas turi teisę prieiti prie slaptų duomenų, bet su jais elgiasi atsainiai.
Valstybių narių požiūris į Rusiją (švelniai tariant) skiriasi. Rusijos priartėjimas, kuris pareigūnų, tarkim, iš Suomijos ar Britanijos būtų laikomas pagrindu skambinti pavojaus varpais, kitoms valstybėms, turėjusioms nedidelę ar labai skirtingą istorinę patirtį su Rusija, gali nekelti jokio nerimo (ar netgi atrodyti sveikintina).
Ši problema yra aktualiausia ES užsienio politikoje. Kokia prasmė derėtis, jei informacija apie derybų minimumą iš anksto nutekinama kitai pusei? Kaip siūloma steigti nauja diplomatinė tarnyba tvarkys slaptą informaciją?
Sunku įsivaizduoti bet kurią ES dalį laikantis tokio leidimų dirbti su slapta informacija išdavimo režimo, koks būdingas valstybėms, rimtai besirūpinančioms savo saugumu, kur vykdomos išsamios biografijos patikros ir užduodami įkyrūs klausimai apie asmeninį gyvenimą. Vis dėlto be aukštų bendrų standartų, kaip tvarkyti informaciją, naujoji ES užsienio reikalų tarnyba geriausiu atveju bus nenaudinga, o blogiausiu kels pavojų visų valstybių narių saugumui.
Kad pamatytumėte, kokia stulbinančiai asimetriška padėtis, pabandykite ją įsivaizduoti iš kitos pusės: pasaulis, kuriame stažuotojai iš ES valstybių žibančiomis akimis klajoja Kremliaus koridoriais, kur jiems patinka, nukniaukinėdami dokumentus ir mulkindami biurokratus. ES atvirumo ir pasitikėjimo idealai kelia pasigėrėjimą. Bet kol likęs pasaulis elgiasi kitaip, sveika paranojiško slaptumo dozė labai pageidautina.
Parengta pagal The Economist
