2002 metų spalio 1-ąją Kaune buvo rastas negyvas „Akistatos“ žurnalistas Albertas Oniūnas. Teisėsauga tada nusprendė, kad A. Oniūnas nusižudė.
Sugrįžti į tuos 2002-uosius paskatino publikacijos „Lietuvos žiniose“. Žurnalistė Rūta Skatikaitė straipsnių cikle „Lietuvos gaujas globojo pareigūnai“ prisiminė tragiškai žuvusį mūsų kolegą A. Oniūną, kuris bene pirmasis atskleidė ne tik Sigito Gaidjurgio, bet ir visos Žemaitijos mafijos juodus darbus.
„Jaunystėje teistas ir kolonijos duonos ragavęs A. Oniūnas rašė „Akistatai“, dažnai iškapstydamas tokių faktų, kurių nežinojo kiti žurnalistai. Jis vienas pirmųjų parengė interviu su S.Gaidjurgiu“, – rašo R. Skatikaitė ir konstatuoja, kad visi žurnalistai, operatoriai ir fotografai, aprašinėję, filmavę arba fotografavę šį Klaipėdos nusikaltėlį, yra gyvi ir sveiki. Išskyrus A. Oniūną, kuris žuvo, nusižudė ar buvo nužudytas prabėgus vos dviem savaitėms po S. Gaidjurgio ir jo parankinių arešto.
Negyvas prie vairo
Šių eilučių autorius iki šiol puikiai prisimena tą rytą, kai teko važiuoti atpažinti Alberto lavono. Senutėlis jo automobilis buvo surastas nuošalioje vietoje prie Neries. Mūsų kolega negyvas sėdėjo prie vairo. Šalia mėtėsi gerokai nugertas litrinis degtinės butelis. Prie dujų išmetimo vamzdžio buvo pritvirtinta žarna, o kitas jos galas atvestas į automobilio saloną. Viskas labai gerai izoliuota, iki galo uždaryti langai.
Pirmosios mūsų išvados irgi buvo tokios – kad Albertą nužudė tie, kuriems jis nuolat neduodavo ramybės. Tiesa, tuo metu net negalvojome, kad tai gali būti S. Gaidjurgio darbas. Tuo metu šis, kaip dabar paaiškėjo, žudikas maniakas, slapstydamas savo aukų lavonus iš vienos vietos į kitą, vaidino ujamą nekaltą avinėlį ir noriai žurnalistams dalijo interviu. S. Gaidjurgis suvokė, kad jeigu jis apkalbinės teisėsaugininkus, kaltins juos kyšių ėmimu ir kitais nusikaltimais, žurnalistai noriai su juo bendraus. Taip ir buvo – ne vienas užkibo ant jo užmesto kabliuko ir padėjo sukurti tokį vos ne teigiamo veikėjo įvaizdį. S. Gaidjurgis juodino tuos pareigūnus, kurie jam nepadėjo, o kartu nukreipdavo dėmesį nuo jam padedančiųjų.
Bylinėjosi su pareigūnais
Tuo metu A. Oniūnas ne viename savo straipsnyje rašė, kad daugelį Lietuvos gaujų, žudančių žmones, globoja pareigūnai. Jis tiesiai šviesiai Klaipėdos policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovą Algį Misiūną „Akistatos“ laikraštyje išvadino nekompetentingu, visiškai nieko nenutuokiančiu apie Klaipėdos organizuotą nusikalstamą pasaulį. Dirbdamas Telšiuose, šis, kaip A. Oniūnas rašė, sūrvagių gaudymo specialistas neuždarė už grotų nė vieno bandito. Vėliau paaiškėjo, kad A. Oniūnas buvo visiškai teisus – per tą laiką, kai Klaipėdoje ONT tarnybai vadovavo A. Misiūnas, jo darbuotojai sugavo tik kelias prostitutes, rado kilogramą narkotikų, o visą kitą laiką, matyt, žvaigždes skaičiavo.
Turėjo konfliktų A. Oniūnas ir su kitais teisėsaugininkais, o su tuometiniu Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiuoju prokuroru Stanislovu Stulpinu bylinėjosi ne vieną mėnesį. Tai jam kainavo daugybę nervų ir nemigo naktų, bet tai nebuvo jokia naujiena. Bylinėtis A. Oniūnui teko ne tik su prokurorais, bet ir su nusikaltėliais – arba mafiozais, kaip jis sakydavo.
Banditai buvo nebaudžiami
Todėl ir po A. Oniūno mirties manėme, kad nagus prie to galėjo prikišti „mafiozai“. Tik tuo metu mūsų mintys sukosi ne apie S. Gaidjurgį, o apie Telšių gaujos vadeivą Vincą Šilį.
V. Šilio gauja Žemaitijoje veikė 1990–1999 metais. Buvo terorizuojami ir reketuojami Telšių verslininkai, o su atsisakiusiaisiais mokėti duoklę – susidorojama. Teisėsauga nieko nepajėgė padaryti. Vienu metu V. Šilys buvo 2 mėnesiams uždarytas pagal Prevencinį įstatymą, tačiau advokato padedamas išėjo laisvėn jau po mėnesio. Vėliau jam buvo taikomi teismo apribojimai pagal Užkardymo įstatymą.
Tuo metu niekas nedrįso rašyti pareiškimų prieš kriminalinės policijos palaikomus nusikaltėlius, nes visi žinojo, kad apie kiekvieną pareiškimą tuoj pat bus pranešta Šiliniams. Ledai pajudėjo tik kai parodymus policijai ėmė duoti telšietis Robertas Urvakis. Po to teisėsaugininkai Kelmėje aptiko amfetamino gamybos laboratoriją, o Skuodo rajone – netikrų dolerių fabrikėlį. Sulaikius V. Šilį ir visą jo gaują, atsirado ir daugiau informacijos šaltinių.
A. Oniūnas apie šią gaują žinojo viską. Jis turėjo savo informatorius, kurie jį apie Šilinių juodus darbus informuodavo dieną naktį. Taigi žurnalistas sėsdavo į automobilį ir skubėdavo fiksuoti banditų nusikaltimų. Pavarčius tų metų „Akistatos“ komplektus matyti, kokie rimti tai buvo straipsniai. Už juos A. Oniūnui buvo skirta K. Bobelio premija, vėliau jis buvo paskatintas kaip antikorupcinėmis temomis rašantis žurnalistas.
A. Oniūnas daug prisidėjo, kad būtų surasti nužudyti broliai Algimantas ir Bronislovas Jonikos. Dar prieš jųdviejų dingimą „Akistata“ buvo perspėjusi policiją, kad brolių gyvybė pavojuje, bet niekam tai nerūpėjo.
Pažadėjo ir ištesėjo
Po pirmo pasikėsinimo į Bronislovą Joniką jis, dar galutinai neišsigydęs, pasikvietė A. Oniūną pakalbėti. Tuo metu Bronislovas slapstėsi Skuodo rajono Skliaustės kaime. Sutartoje vietoje žurnalistą pasitiko Algimantas ir pagal visas konspiracijos taisykles senu žiguliuku nuvežė į slaptavietę. B. Jonika buvo jau visiškai sugniuždytas ir jautėsi kaip medžiojamas žvėris. Žurnalistui jis pripažino, kad ėmęs teikti informaciją policijai jis padarė taktinę klaidą, nes suprato, kad ta informacija keliauja tiesiai į Šilinių gaują. Geidžiamų rezultatų nedavė ir trumpas bendradarbiavimas su aukštais Vidaus reikalų ministerijos pareigūnais. Ar kad netiko kaip informatorius, ar dėl kitų priežasčių galiausiai B. Jonika liko vienas ir niekieno neginamas.
A. Oniūnui tuo metu pavyko pakalbėti ir su V. Šiliu. Tas nuoširdžiai rusiškai keikdamasis pareiškė, kad tą Joniką vieną kartą, girdi, reikia nudėti. Kai A. Oniūnas visa tai išdėstė „Akistatoje“, susidorojimo grėsmė lyg ir atslūgo, tačiau tik trumpam. Matyt, pamatę, kad A. ir B. Jonikos niekam daugiau nerūpi, tik žiniasklaidai, Šiliniai abu brolius nušovė.
Grasinimai telefonu
Pradėjęs eiti nusikaltėlių pėdsakais, A. Oniūnas surado sudegintą brolių Jonikų automobilį ir kitų įrodymų. Apie tai vėl buvo parašytas straipsnis. Jam pasirodžius, Telšių bei Plungės kriminalistai kiek sujudo ir ėmėsi ieškoti dingusių brolių.
A. ir B. Jonikos buvo surasti Telšių rajono Survilų miške sušaudyti. A. Oniūnas vėl parašė, kad tai Šilinių gaujos braižas, ir net nurodė policijai jos darbo broką, tačiau tai buvo balsas tyruose.
Tie A. Oniūno straipsniai daug kam nepatiko. Jis nuolat sulaukdavo grasinimų telefonu iš V. Šilio gaujos narių. Redakcijoje mes žinojome, kad klausomasi jo telefono, kad jam ne kartą tekę sprukti nuo persekiotojų, bet po Alberto mirties sudėlioję visus taškus, vis dėlto nemanėme, kad jį kas nors nužudė.
Siutino bejėgiškumas
Gyvenime matęs ir šilto, ir šalto, Albertas puikiai suprato skriaudžiamuosius ir stengėsi kiek galėdamas jiems padėti. Paskutiniu jo gyvenimo laikotarpiu Albertą labai nervino, kad tos pastangos vis dažniau buvo bevaisės, suduždavo atsimušusios į biurokratines užtvaras. Pamiškėse, paupiuose susitikdamas su savo informatoriais, po kruopelytę rinkdamas žinias Albertas dažnai surasdavo teisybę, bet neretai jos niekam nereikėjo. Nebent kokiems šiliams ar stulpinams, kad galėtų kreiptis į teismą dėl garbės ir orumo. Tas bylinėjimasis, o dar daugiau – pojūtis, kad nieko neįmanoma pasiekti, varė iš proto. Juk jeigu bent kas būtų atkreipęs dėmesį į Alberto publikacijas apie Šilinius ir į kampą užspeistus brolius Jonikas, gal ir šiandien jiedu būtų buvę gyvi. Gal būtų buvęs gyvas ir pats Albertas, nes tas nuolatinis bejėgiškumas, ko gero, ir privedė jį prie savižudybės.
Taip mes redakcijoje manėme tada, taip manome ir dabar, nors žinome daug daugiau.
Šių eilučių autoriui Lukiškėse teko kalbėtis su jau iki gyvos galvos nuteistu S. Gaidjurgiu. Pastarasis puikiai atsiminė ne tik A. Oniūną, bet ir jo publikacijas apie jį, S. Gaidjurgį. Maža to, S. Gaidjurgis apie A. Oniūną žinojo gerokai daugiau nei mes redakcijoje – apie jo gyvenimą buvo surinkęs visą dosjė. Jis papasakojo A. Oniūno biografiją, išvardijo jo silpnybes. Paklaustas, ar neliepęs nužudyti įgrisusio žurnalisto, S. Gaidjurgis atsakė, kad tai tikrai nesąs jo darbas. Aišku, tikėti S. Gaidjurgiu kitu atveju gal ir nevertėtų – juk jis neprisipažino, kad išvis ką nors yra nužudęs. Vis dėlto žinodami ir daugiau faktų iš tų dienų, galime sutikti, jog šį kartą S. Gaidjurgis nemeluoja. A. Oniūnas iš gyvenimo pasitraukė pats.
Žilvinas VIZGIRDA
