Taigi, ar galėjo centrinėje Vokietijoje kūręs Johannas Sebastianas Bachas (1685-1750) semtis įkvėpimo iš šiaurės Vokietijoje gyvenusio Heinricho Scheidemanno (apie 1596-1663) muzikos ir ar apskritai ją žinojo? Jeigu taip, tai kokiuose vargonų kūriniuose ši įtaka yra labiausiai matyti? Jeigu jums norėtųsi sužinoti mano mintis šiuo klausimu, skaitykite toliau.
Norint išsiaiškinti šią istoriją, pirmiausia reikia pažvelgti į Bacho ankstyvuosius metus.
Kadangi Bachas anksti neteko tėvų, jį užaugino ir muzikos mokino vyresnis brolis Johannas Christophas Liuneburge, kuris buvo nepertoliausia nuo Hamburgo. Begyvendamas Liuneburge jaunasis Bachas, kaip manoma, mokėsi ir pas Liuneburgo šv. Jono bažnyčios vargonininką ir garsų kompozitorių Georgą Biomą.
Tačiau turint omenyje, koks didžiulis metropolis jau tomis dienomis buvo Hamburgas, nekyla jokių abejonių, kad Bachui iš tikrųjų labiausiai rūpėjo nukeliauti į šį miestą, apie kurio vargonų kultūrą jau tada sklido legendos.
Yra žinoma, kad Bachas Hamburge buvo bent du kartus - 1701 ir 1722 metais (iš tikrųjų ir dar dažniau, bet tiksliai nežinoma - kada). Abu kartus jis lankėsi pas to meto žymiausią Hamburgo vargonininką, kompozitorių ir improvizatorių Johanną Adamą Reinckeną, bet antrąjį kartą jis taip pat dalyvavo atrankoje į prestižinį šv. Jokūbo bažnyčios vargonininko postą.
Pirmąjį kartą Bachas girdėjo, kaip Reinckenas improvizavo choralinę fantaziją, paremta garsiąja šiaurės Vokietijos tradicija. Kūrinys turbūt buvo pilnas aido efektų, sudėtingų kontrapunktinių gudrybių ir spalvingų registrų panaudojimo, kokių pilna pačio Reinckeno išlikusiuose kūriniuose.
Grįžęs namo į Liuneburgą, o vėliau ir Arnštadte Bachas pradėjo vargonams adaptuoti kai kuriuos Reinckeno kūrinius, bei kurti savuosius, pagrįstus šiaurės Vokietijos stiliumi. Čia dar, žinoma prisidėjo ir Dietericho Buxtehudės iš Liubeko įtaką, pas kurį Bachas praleido daugiau, kaip 4 mėnesius per 1706-jų metų Kalėdas.
Pirmiausia į galvą ateina šie šiaurės Vokietijos stiliumi parašyti Bacho kūriniai: Tokata ir fuga d-moll, Tokata (Praeludium) E-dur, Pasakalija c-moll, ir daugelis kitų.
Antrajį kartą Bachas pamatė Reinckeną likus tik metams prieš šio mirtį - 1722 m. Tąkart jis, jau subrendęs meistras, improvizavo ilgą choralinę fantaziją „An Wasserflussen Babylon“ (prie Babilono upės) - galbūt kaip aliuziją į paties Reinckeno 25 minučių trukmės kūrinį tuo pačiu pavadinimu.
Tuomet senasis Reinckenas pasakė Bachui šitokį komplimentą: „maniau, kad šis menas jau yra miręs, bet dabar matau, kad jis gyvena tavyje“. Reinckenas turbūt omenyje turėjo choralinės fantazijos improvizavimo būdą, kuris buvo žinomas šiaurės Vokietijoje XVII a.
Jums turbūt kyla klausimas, o ką bendro turi Bachas, Reinckenas ir Scheidemannas, kurio įtaka Bachui ir buvo pagrindinė šio straipsnio tema.
Matote, šioje vietoje reikia prisiminti, kad legendinio Jano Pieterszoono Sweelincko mokinys Heinrichas Scheidemannas buvo Reinckeno mokytojas. O čia ir susieina visi mūsų istorijos galai.
Jeigu Bachas mokėsi iš Reinckeno, o šis - iš Scheidemanno, galima manyti, kad Scheidemanno įtaka Bachui tikrai buvo, nors ir netiesioginė. Juk Hamburgo bažnyčiose Bachas tikrai galėjo girdėti vieną didžiausių to laikmečio meistrų kūrinių.
Galėjo netgi būti, kad lankydamasis pas Reinckeną, Bachas gavo priėjimą prie Scheidemanno rankraščių, o gal net ir Sweelincko kūrinių kopijų. Reikia nepamiršti, kad tais laikais natos cirkuliavo iš rankų į rankas, ir vargonininkai, norėdami patys groti kokį nors kūrinį, turėjo savo ar savo mokinių rankomis jį nusikopijuoti (juk kopijavimo aparatų tuo metu dar nebuvo).
Beje, pats kopijavimo ranka veiksmas buvo vienas iš pagrindinių ir giliausių mokimosi būdų tuo metu (Exempla Classica) - per lėtą rašymą žmogus galėjo iš arti pažinti visą kūrinio struktūrą ir jo muzikinę kalbą.
Jeigu nebandėte ranka perrašyti kokio nors teksto (arba kūrinio) - pabandykite - patirsite neįtikėtinų įspūdžų, tokių pačių, kokius patyrė Sweelinckas, Scheidemannas, Reinckennas, Buxtehudė, Bachas ir daugelis kitų praeities meistrų, kurie ir šiandien mums rodo kelią.
Parengė: dr. Vidas Pinkevičius, VU Kultūros centro vargonininkas
