Žinoma, Fukušimos reaktorius saugesnis. Bent jau todėl, kad jis turi keletą saugumo lygių, kurių, pavyzdžiui, išorinio kevalo, neturėjo Černobylio jėgainė. Scanpix nuotrauka
Kai pas mus buvo švenčiama Kovo 11-oji, Japoniją sudrebino tragedija: po jūroje įvykusio maždaug devynių balų žemės drebėjimo kilo didžiulė cunamio banga, kuri nušlavė nuo žemės paviršiaus ištisas gyvenvietes, pastatus, automobilius, laivus, lėktuvus ir, žinoma, žmones. O po pusantro mėnesio, balandžio 25-ąją, sukaks lygiai 25 metai nuo Černobylio tragedijos... Šiuos sutapimus gvildena politikos apžvalgininkas.
Tą baisią žinią tuometiniai Lietuvos radijo ir televizijos žurnalistai sužinojo atėję į darbą pirmadienį ir susėdę kavinėje pirmosios rytinės kavos. Tada pernelyg nekreipėme dėmesio į laidų užsienio lietuviams redaktoriaus Nerijaus Maliukevičiaus prie stalelio paskleistą iš BBC išgirstą naujieną, esą naktį į sekmadienį po gaisro sprogo Černobylio atominė jėgainė. Et, manėme, supaisysi, ką čia šneka Vakarų propaganda...
Černobylio gyventojų atsiminimuose rašoma, kad tąnakt, kai virš dabar vaiduokliu virtusio miesto Pripetės sprogo atominis reaktorius, buvo galima stebėti nuostabią ugnies pašvaistę. Merginas lydėję kaimo vaikinai dar ilgai ja gėrėjosi...
Kitą rytą išaušo šiltas balandžio sekmadienis, ir daugelis išėjo pasivaikščioti, pasimaudyti upelyje, tekančiame pro Pripetę, pažvejoti, pabendrauti gamtoje. Niekas nežinojo, koks pavojus tyko, keista buvo tik tai, kad paukščiai nečiulba, buvo matyti daug negyvų vabzdžių. Na, kažkas ne taip... Tylos nemėgstanti gamta buvo sustingusi.
Lemtinga nežinia
O iš tikrųjų Černobylio tragedija prasidėjo nuo žmogiškos klaidos, prieš penkerius metus rašė savaitraštis „Panorama“. 1986 m. balandžio 25 d. Černobylio atominės elektrinės ketvirtas blokas, dirbęs beveik trejus metus, turėjo būti sustabdytas remontui. Prieš sustabdant reaktorių, planuota atlikti eksperimentą. Tikslas – patikrinti, ar, susiklosčius avarinei situacijai, viskas veiks gerai.
Reaktoriaus galią padidinus iki 200 megavatų, balandžio 26–osios naktį, 1 valandą 23 minutės, staiga nutrūko garų tiekimas į turbiną. Per kelias sekundes temperatūra reaktoriuje pakilo ir, padidėjus garų koncentracijai, prasidėjo greitėjanti ir nevaldoma grandininė reakcija. Įsakyta nuspausti žymųjį raudoną mygtuką AZ 5. O į jį buvo sudėtos visos viltys. Teoriškai avarinė sistema turėjo užkirsti kelią branduolinei katastrofai, tačiau taip neįvyko. Didelė Europos dalis nugrimzdo į tragedijos pelkę...
Černobylio atominės elektrinės sprogimas buvo ne tik ekologinė, politinė, bet ir didelė socialinė nelaimė. Visą Černobylio istoriją ženklina žmogiškos tragedijos pėdsakai. Teritorija aplink Černobylio atominę elektrinę buvo uždaryta, tūkstančiai žmonių evakuoti, žuvo ar mirė nuo ligų.
Dalį jų buvo galima išgelbėti, tačiau pragaištingas sovietinių lyderių tylėjimas, sugaištos valandos, paros ar net savaitės tūkstančius per anksti palydėjo į kapus. Apie radioaktyvųjį pavojų pasauliui ir Sovietų Sąjungos gyventojams buvo pranešta praėjus parai po sprogimo, kai pavojaus varpais ėmė skambinti anapus geležinės uždangos gyvenantys specialistai, užfiksavę radioaktyviojo fono nukrypimus nuo normos.
Pasaulis pradėjo spausti Sovietų Sąjungos lyderius, ir šie pagaliau pripažino turintys „šiokių tokių“ problemų, susijusių su Černobylio atomine elektrine. Iš jų žmonės išgirdo vos penkių sakinių pranešimą, kad vienas iš Černobylio atominių reaktorių pažeistas.
Šis reaktorius jau daugiau kaip parą buvo sprogęs, gaisras atominėje elektrinėje į atmosferą buvo išmetęs apie devynias tonas gyvybei ir aplinkai pavojingų radioaktyviųjų dalelių. Pasaulis radioaktyviųjų nuodų gavo 90 kartų daugiau nei tuomet, kai sprogo ant Hirosimos numesta atominė bomba.
Po sprogimo didžiulė teritorija aplink Černobylio atominę elektrinę jau buvo virtusi atomine dykyne. Tiesa, to ilgą laiką – beveik tris savaites – dar nežinojo ten gyvenantys ir dirbantys žmonės, to nežinojo ir visa Sovietų Sąjunga. Tikros tiesos dar ilgai nežinojome ir mes, tą pirmadienio rytą ramiai gurkšnoję rytinę kavutę...
Fukušima kelia klausimą...
Žinoma, Fukušimos reaktorius saugesnis. Bent jau todėl, kad jis turi keletą saugumo lygių, kurių, pavyzdžiui, išorinio kevalo, neturėjo Černobylio jėgainė. Bet ši saugumo sistema taip pat ne visagalė, teigia BBC ekologijos ekspertas apžvalgininkas Richardas Blackas.
Trys Fukušimos reaktoriai per kovo 11–ąją įvykusį žemės drebėjimą jūros dugne buvo sustabdyti automatiškai. Branduolinio kuro reakcijos juose tęsėsi, o elektros energijos negamino. Vadinasi, ja nebuvo aprūpinami ir vandens siurbliai, kurie šaldė aktyviąją reaktorių zoną. Todėl pradeda dirbti dyzeliniai generatoriai, tačiau iki šiol neaišku, kodėl sustojo ir jie, klausia ekspertas.
Jis primena, kad 1979 m. tokia padėtis susidarė ir JAV jėgainėje „Three Mile Island“, kurio reaktorių dugnas išsilydė, bet pats korpusas atlaikė, ir didelės tragedijos pavyko išvengti. Ar japonai suvaldys situaciją – štai kur klausimas, kurį, neturėdamas atsakymo, pateikia R.Blackas. O nuo to priklauso nei daug, nei mažai – branduolinės energetikos ateitis pasaulyje.
Vokiečiai pirmauja
Svarstyti, ar taip atsitiks, ar ne pas mus – bergždžias reikalas. Pasaulyje dabar veikia 41 energetinis branduolinis reaktorius, o lyderiai šioje srityje – JAV, Prancūzija, Japonija, Rusija ir Vokietija. Vakarų spaudoje pasirodė teiginių, esą atominė energija – taip pat stichija, kurios suvaldyti neįmanoma, todėl reikia pereiti prie ekologiškesnių ir mažiau pavojingų energijos gamybos būdų. Niekas nežino, kokie jie, o jeigu tokie ir yra, tai sustabdžius branduolinius reaktorius žmoniją tučtuojau ištiktų energetinis badas.
Ryžtingų veiksmų kol kas ėmėsi tik Vokietija. Kanclerė Angela Merkel nurodė sustabdyti iki 1980 m. pastatytas branduolines jėgaines, o kitoms įvesti trijų mėnesių moratoriumą. Per tą laiką bus parengtas planas, kaip pereiti prie atsinaujinančių ir alternatyvių energijos šaltinių. Kita vertus, kaip rašo „Die Welt“, nepaprastajai padėčiai Berlynas turi „atsarginį išėjimą“. Išsigelbėjimas iš branduolinės katastrofos slypi kartoninėse dėžutėse: Federalinis radiacinės saugos centras vien tik savo šiaurinėse saugyklose yra sukaupęs 5,5 mln. jodo tablečių, kurias katastrofos atveju per 12 valandų išdalys regiono gyventojams. Bet baimė – galingesnis panikos variklis: vokiečiai jau seniai iššlavė visas jodo preparatų atsargas ir, kaip Japonijoje, tuština parduotuvių ilgalaikių maisto produktų lentynas...
Lietuva išlaiko santūrumą
Lietuvos pareigūnai kol kas išlaiko šaltą veidą. Lietuvos institucijos teigia vis dar laukiančios Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) vertinimų dėl situacijos Japonijoje, ir visi klausimai, susiję su pavojais, statant naują atominę jėgainę Lietuvoje, bus keliami bei sprendžiami jau po atliktų įvertinimų. Taip į klausimą, kaip situacija Japonijoje gali paveikti Lietuvos siekius statyti atominę elektrinę Visagine, atsakė energetikos ministras Arvydas Sekmokas.
„Šiuo metu mes labai atidžiai stebime situaciją Japonijoje, be abejo, laukiame TATENA, kaip kompetentingiausios institucijos, vertinimų, ir atsižvelgiant į tai darysime savo sprendimus. Šiandien daryti bet kokius sprendimus per ankstyva“, – sakė ministras.
Akivaizdu, kad panikos būti negali, bet ir laukti TATENA ar Briuselio nurodymų neprotinga. Kaip laikraščiui sakė Radiacinės saugos centro prie SAM direktorius Albinas Mastauskas, Lietuva turi seniai parengtą planą, kaip elgtis, ištikus branduolinei katastrofai, nuolat vyksta mokymai, tačiau paraginti žmones pirkti jodą arba – atvirkščiai – kaip nors neigti jo efektyvumą padidėjusios radiacijos atveju, būtų tikrai neprotinga. Be to, specialistas tvirtina, kad jis nebematąs alternatyvos branduolinei energijai, todėl naujos jėgainės statyba turi būti tęsiama.
O gamta nesnaudžia...
O pabaigoje – toks lakus posakis: kur trumpa, ten trūksta. Londono „Daily Mail“, garsėjantis „geltonosiomis“ pranašystėmis, perspėja, kad kovo 19-ąją Žemės laukia naujas išbandymas: tą dieną Mėnulis bus arčiausiai Žemės po 19 metų – už 356,5 tūkst. km nuo jos paviršiaus. Laikraštis perspėja, kad vadinamasis „supermėnulis“ Žemei atneš naujus kataklizmus, kone pasaulio pabaigą...
Kokią šypseną tai kelia, palyginus su tikrą katastrofą išgyvenančiais japonais...
