Nejaugi euroskeptikai iš tiesų buvo teisūs? Ar svajonės apie vieningą Europą – kilusios iš idėjos užkirsti kelią naujiems europiečių tarpusavio nesantaikos proveržiams ir paremtos viltingu tikėjimu, jog tautinės valstybės jau yra atgyvena, o bendradarbiavimo pagrindu turėtų būti bendra europietiškoji tapatybė – galų gale tebuvo tik utopiškos viltys?
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog dabartinė Europos krizė, kai kurių žmonių laikoma pirmu žingsniu link Europos Sąjungos (ES) žlugimo, yra vien finansinio pobūdžio. Vienas iš euro architektų Jacques Delors visai neseniai teigė, kad vieningos Europos valiutos idėja buvo visiškai gera, tiesiog blogas buvo idėjos įgyvendinimas. Neva ekonomiškai silpnesnėms valstybėms buvo leista pernelyg daug skolintis.
Bet iš esmės dabartinė Europos krizė yra politinio pobūdžio. Kai suverenios valstybės turi savo nuosavą valiutą, šalies piliečiai natūraliai tikisi, jog jų mokesčių pinigai galų gale nukeliaus į labiau atsilikusius šalies regionus. Tokia yra tautinio solidarumo išraiška. Jausmo, jog visi valstybės piliečiai gyvena bendrai ir krizės metu yra pasirengę paaukoti savo asmeninius interesus vardan bendrojo gėrio.
Visgi net ir tautinėse valstybėse tai ne visuomet yra akivaizdu. Daugelis šiaurės Italijos regiono gyventojų nesupranta, kodėl turėtų paremti skurdžiau gyvenančią pietinę Italiją. Turtingieji Belgijos flamandai dažnai piktinasi, jog turi padėti nedarbo kamuojamiems valonams. Ir vis dėlto, jei valstybės piliečiai bendru sutarimu toleruoja demokratiniu būdu išrinktą savo valdžią, jie savaime prisiima ir ekonominio solidarumo įsipareigojimus, kaip neišvengiamą tautinės bendrystės bruožą.
Kadangi ES nėra nei tautinė valstybė, nei demokratija, nenuostabu, kad realiai nėra ir „Europos piliečių“, kurie temptų ES jai sunkiu metu. Turtingieji vokiečiai ir olandai nenori kišti savo pinigų į tą ekonominę betvarkę, kurioje dabar blaškosi graikai, ispanai ar portugalai. Tad vietoj to, jog parodytų solidarumą, šiauriečiai tik moralizuoja - neva visos pietinės Europos problemos tėra vietinių gyventojų tingumo ir jų korumpuoto elgesio rezultatas. Galiausiai tokie moralizavimai gali tiesiog sugriauti bendrą virš Europos galvos kybantį stogą, kuris užgrius ir smarkiai prispaus visus, tiek turtinguosius, tiek skurdžiuosius. O tai gali pasireikšti vėl nuvilnysiančiomis aršaus nacionalizmo bangomis ir didėjančia tarpusavio priešprieša.
Europai reikia pagyti tiek finansiškai, tiek politiškai. Be abejo, pasakymas, jog ES kenčia nuo demokratijos deficito, skamba gana banaliai. Bet dabartinė ES padėtis tai kuo puikiausiai atspindi. Problema ta, jog demokratija sėkmingai funkcionuoja tik tautinėse valstybėse. Ir tokios tautinės valstybės gali nebūtinai būti vienakalbės ar monokultūrinės. Užtenka pažiūrėti į Šveicarijos ar Indijos pavyzdžius. Tokios valstybės netgi gali būti nevisiškai demokratiškos – pažvelkite į Kiniją, Vietnamą ar Kubą. Bet tokios valstybės gyventojai turi aiškiai suvokti savo bendrapilietiškumą ir priklausomybę nuo pačios valstybės.
Ar tokiame viršnacionaliniame darinyje kaip ES tai yra įmanoma? Jei atsakymas yra ne, tai pats metas atkurti visišką Europos tautinių valstybių suverenumą, mesti šalin vieningą Europos valiutą ir pamiršti europietiškąją svajonę, kuri greitu metu gali virsti košmaru. Būtent taip mano dauguma radikalių euroskeptikų, dažniausiai besireiškiančių Didžiojoje Britanijoje. Tokią britų poziciją galima aiškinti tuo, jog jie viltingomis ES svajonėmis niekada pernelyg ir nesižavėjo. Be to, tai galima nurašyti ir britiškajam šovinizmui. Kita vertus, mėginant apginti britų požiūrį, reikėtų pastebėti, jog D. Britanijos piliečiai turi ilgesnę ir netgi sėkmingesnę demokratinės patirties istoriją nei kontinentinės Europos kraštų gyventojai.
Jei europiečiai ir vėl pasuks skirtingais keliais, tai neišvengiamai turės neigiamų padarinių. Pavyzdžiui, euro panaikinimas suluošintų visą žemyno bankinę sistemą, neigiamai paveikdamas tiek išsivysčiusius ir turtingus šiaurinius kraštus, tiek ir vargstančias pietines valstybes. Ir jei Graikija bei Italija jau dabar susiduria su sunkumais euro zonoje, įsivaizduokite, kaip šios šalys savo nuvertėjusiomis drachmomis ir liromis sugebėtų išsimokėti savo visas eurais denominuotas skolas. Trumpam pamiršę neigiamus ekonominius padarinius, galėtume pamatyti ir geopolitines ES griūties pasekmes. Viena pasekmė akivaizdi – visiškas Europos įtakos sumažėjimas ir ribotas veiksmingumas tarptautiniuose santykiuose. Bet kol yra sąjunga, Europa vis dar išlaiko savo reikšmingą statusą.
Alternatyva ES ardymui yra viena – sąjungos stiprinimas. Pavyzdžiui, valstybių skolų sujungimas į vieną fondą, bendro ES biudžeto sukūrimas. Bet svarbiausia tai, jog ES reikia daugiau demokratijos. Kita vertus, tai visiškai priklausys tik nuo pačių europiečių sugebėjimo elgtis solidariai, o toks solidarumo jausmas tikrai neatsiras vien dėl bendro sąjungos himno, vėliavos ar kitų Briuselio biurokratų inicijuotų gudrybių.
Tad pradžiai reikėtų, jog geriau išsivysčiusių šiaurinių ES valstybių piliečiai suvoktų, kad sąjungos stiprinimas yra, visų pirma, jų interesas. Juk euro funkcionavimas būtent šiauriniams kraštams ir buvo naudingiausias. Be abejo, mėginant įtikinti valstybių piliečius tokios sąjungos reikalingumu, didžiausia atsakomybė turėtų tekti tų valstybių politikams. Kita vertus, ES institucijos Briuselyje, Liuksemburge ar Strasbūre taip pat galėtų labiau atsigręžti į paprastus europiečius ir taip bent kažkiek paskatinti jų solidarumą. Galbūt ES valstybių piliečiai galėtų balsuoti rinkdami Europos Komisijos narius, galbūt europiečiai galėtų patys rinkti ir ES prezidentą.
Tokiame darinyje kaip ES – 27 atskirų tautinių valstybių sąjungoje – gyvybingas demokratijos funkcionavimas gali pasirodyti besąs naivia svajone. Galbūt tai ir tėra svajonė. Bet atsisakyti pabandyti ją įgyvendinti būtų kvaila ir greičiausiai pražūtinga.
Autorius Ianas Buruma yra Bardo Universiteto Demokratijos ir Žmogaus teisių profesorius, knygos „Taming the Gods: Religion and Democracy on Three Continents“ autorius.
Taip pat skaitykite:
2012 m. bus keičiama ES sutartis, tam nepritaria Vengrija ir D. Britanija
