Vietiniai rusai daug padėjo
Pradėkime nuo V. Filipovičienės istorijos, į kurią įtraukta visa šeima. V. Filipovičienės senelis buvo teisiamas dėl teiktos pagalbos miškininkams – partizanams. Tais laikais tokios bylos buvo sprendžiamos dvejopai – arba sušaudyti, arba 10 metų į lagerį. Pašnekovė pastebi – dabar viskas atrodo tolima ir nepažįstama, tačiau kai ji pradeda kalbėtis su mama, tiesiog baisu klausytis.
„Mano amžiną atilsį senelis sakydavo – jeigu ne paprastas rusas lageriuose, tai būtų nė neišgyvenęs“, – teigia V. Filipovičienė.
Tačiau daugiausiai jiems padėjo rusas, su kuriuo teko kartu gyventi vienoje dviejų galų troboje Chudiakovo kaime Irkutsko rajone – tai Rodzinskis. Jis pagelbėdavo, kur tik galėdavo, V. Filopovičienės senelis labai gerai su juo sutarė ir susirašinėjo iki gyvenimo pabaigos. Tik geru žodžiu jį mini ir politikės mama – esą tai buvo itin geras žmogus.
Galbūt keista girdėti gerą žodį apie rusą šiomis dienomis – bet juk tiesos maiše nepaslėpsi, o V. Filipoviečienė sako, kad jos mama pykčio nelaiko rusų tautai.
„Mama pagal savo amžių sako, kad Vladimiras Putinas blogas, jo sprendimai netinkami, bet ji niekada nekalbėjo blogai apie pačią tautą, su kuria ji gyveno. Ten ji turėjo ir draugių, kartu su rusais paminėdavo šventes, dirbdavo kartu“, – pasakoja Darbo partijos Seimo narė.
Per bendrus draugus Sibire susipažino ir pačios V. Filipovičienės tėvai, jie ten susituokė, ten gimė ir Seimo narė Vilija bei jos brolis.
Skaudūs likimai
Tačiau Sibire gyventi tikrai nebuvo lengva – kai V. Filipoviečienės mama pradeda apie tai kalbėti, nesulaiko ašarų. Buvo sunku vien dėl to, kad juos ėmė ir išvežė iš gimtinės, jie nieko neturėjo – buvo kone basi, pliki ir pamesti Sibire. Kurį laiką gyveno šaltuose barakuose, kuriuose grūsdavosi po mažiausiai 40 žmonių. Kai V. Filipovičienės mama pateko į Sibirą, niekas nežiūrėjo į amžių – vežė kirsti mišką ir taškas. Tik vėliau šeima išsikraustė iš barako, apsigyveno name ir jiems pradėjo labiau sektis.
Bėgant laikui lietuviai pradėjo geriau gyventi – turėjo daržus, kiek geresnius darbus. V. Filipovičienės tėvai taip įsigyvenoLucko rajone, kad vėliau jie net patys ūkininkavo – jeigu lietuvis turi žemės, tai kaip jis nieko nepasisodins. Rusai irgi turėdavo ūkius, bet, pavyzdžiui, papjovę kiaulę, susikviesdavo visus puotauti ir likdavo be nieko. O lietuviai nebūtų lietuviai – pasitaupydavo gabaliuką kitą kiaulienos juodesnei dienai.
Tuomet V. Filipovičienės tėvas dirbo miške, mama irgi, tik vėliau ji susirado darbą siuvykloje. Grįžę po sunkių darbų abu tėveliai tvarkydavo savo ūkį, laisvu laiku tėvas eidavo medžioti.
„Ypač skaudžios mano mamos sesers ir jauniausiojo brolio istorijos – jie tragiškai žuvo Sibire. Mamos sesuo dirbo miške ir vieną dieną, šokdama iš traukinio ji nukrito ant suledijusio sniego – taip ji pateko po kito traukinio ratais. Ji buvo dar labai jauna – vos 22-ejų metų. Na, o jos jauniausiasis brolis liko Sibire, kai mes grįžome į Lietuvą. Tačiau po kiek laiko mes gavome laišką, kuriame slypėjo baisi žinia – Vytas mirė. Mama išvyko su savo tėvu, mano seneliu, palaidoti brolio Sibire. Tačiau nebūtų tikra ir užsispyrusi žemaitė – ji grįžo į Lietuvą su brolio palaikais ir jį palaidojome Tėvynėje“, – pasakoja V. Filipovičienė.
Lietuviai išmokė rusus ūkininkauti
A. Kaušpėdas pasakoja ne tik apie savo giminaičius, bet ir apie projektą „Misija Sibiras“ į Tomsko sritį. A. Kaušpėdo tėvai nepateko į Sibirą, tačiau du jo mamos broliai buvo ištremti su šeimomis. Jo giminaičiai į Sibirą pateko kaip buožės 1951 metais – per vieną iš paskutinių vežimų. Nors visi grįžo į Lietuvą, bet močiutė buvo palaidota Sibire, vėliau jos palaikai parvežti į gimtinę.
„Pasakojo, kad gyveno labai vargingai, kad juos priėmė kiti tremtiniai. Ten buvo tremtinių iš Ukrainos, netgi iš Altajaus, kurį laiką jie gyveno totoriams priklausančiame rūsyje ir vėliau pamažėle įsigyveno“, – pasakoja A. Kaušpėdas.
Kiek vėliau jie gavo nedidelį kambarį. Jo teta su mažamečiu sūnumi dirbo plytų gamykloje – tai buvo labai sunkus ir vyriškas darbas, bet kito pasirinkimo nebuvo – turėjo visi dirbti, kad gautų atlygį.
„Tremtis nebuvo kalėjimas, bet tai buvo išgyvenimas. Vyrai važiavo į lagerius ir buvo laikomi uždarose zonose, iš kurių jie negalėjo ištrūkti, o moterys ir vaikai gyveno palikti sau. Kažkam reikėjo eiti mišką kirsti, vaikams šakas rinkti, o bobutės bandydavo palaikyti šiokį tokį ūkį“, – sako A. Kaušpėdas.
Jis teigia, kad lietuviai rusus išmokė bulves užsiauginti, daržą veisti, vištas ir paršelius auginti. Pasak jo, vietiniai rusai buvo draugiški lietuviams, nes beveik visi rusai, kurie gyveno Sibire, irgi buvo tremtiniai arba daugelis jų iš kažkur atkeliavę.
„Kai šiais metais buvau Sibire, dalyvaudamas projekte „Misija Sibiras“, teko susidurti su rusais. Štai ką galiu pasakyti – rusai gerbia lietuvius, į istoriją žiūri pagarbiai. Misijos metu su lietuviais beveik neteko susidurti – yra kažkiek, bet nedaug“, – teigia A. Kaušpėdas.
Jis pastebi – yra tokių, kurie kildina save iš lietuvių. Jie jau lietuviškai nebešneka, bet sako, kad jų tėvas, jų mamytė buvo lietuviai ir tai sako nesigėdydami, pakelta galva. Tačiau į Lietuvą jie neplanuoja grįžti – kaip taisyklė, jie apsilankė Lietuvoje, ieškojo čia savo šaknų, pasisvečiavo, bet gyventi čia neplanuoja – paprasčiausiai tam nėra palankių aplinkybių.
„Manau, kad šis projektas – tai puiki proga jaunimui pakelti savo, kaip lietuvių, savivertę, pažinti istoriją, plėsti akiratį, daryti gerus darbus. Mes kartu pastatėme aštuonis kryžius, sutvarkėme kapines, jas papuošėme. Tai buvo toks darbas, po kurio tiesiog pasijauti geriau. Manau, kad ši misija suteikia tautiškumo ir sąmoningumo jausmo“, – sako A. Kaušpėdas.
