Kadaise Didžiosios Britanijos miestai po darbų priminė jūras, banguojančias pilkais kostiumais, skrybėlaitėmis ir skėčiais nuo saulės. Dabar vaizdas gatvėse gerokai skirtųsi.
Pokyčiai verslo aplinkoje įvyko ne tik dėl moterų emancipacijos, bet ir darbo aprangos vertinimo, rašo BBC. Daugelyje darboviečių ne tik penktadieniais leidžiama dėvėti laisvesnę aprangą. Pastebima tendencija, kad verslo susitikimuose kostiumas nebėra darbo aprangos karalius - vis dažniau oficialią vyriškąją ir moteriškąją eilutes keičia „smart casual“ (liet. puošnaus kasdieninio) stiliaus apranga.
Visai neseniai Didžiojoje Britanijoje „First Direct“ bankas atliko apklausą, kurioje iš 2 tūkst. apklaustų įvairių įmonių darbuotojų tik vienas iš dešimties pasisakė dėvintis kostiumą kiekvieną darbo dieną. Daugiau kaip trečdalis respondentų teikė pirmenybę džinsams, 18 proc. patvirtino, kad darbo metu yra priversti būtinai rištis kaklaraiščius.
Taisyklės nagams, plaukams ir apatiniams
Kiek anksčiau spaudoje nuskambėjusi istorija apie Šveicarijos banko USB 43 puslapius apimantį aprangos taisyklių rinkinį privertė ne tik gūžčioti pečiais, bet ir griebtis už pilvų iš juoko. Darbo aprangos taisyklėse buvo įtraukti ne tik punktai, kokios spalvos apatinius banko darbuotojams rekomenduojama vilktis, bet ir kas kiek laiko vyrams trumpinti plaukus. Tarnautojams taip pat nurodyta: jei jų plaukai dažyti, turėtų nesimatyti natūralių plaukų šaknų. Taip pat nepatariama turėti lakuotų ir dirbtinių nagų. Vaikštant ar stovint švarkas turi būti užsegtas, sėdint – būtinai atsegtas. Vyrams griežtai rekomenduotina nedėvėti kojinių su animacinių filmų personažais. 43 puslapių taisyklių rinkiniu buvo siekiama pagerinti USB įvaizdį. Banko atstovų teigimu, klientai ir darbuotojai į taisyklės reagavo teigiamai, jas planuota pritaikyti penkiuose Šveicarijos banko padaliniuose.
Claire McCartney iš „Chartered Institute of Personnel and Development“, komenduodama tokio pobūdžio aprangos kodus, teigė, kad tai labai senamadiška.
„Pastebime tendenciją, kad vis daugiau darbdavių leidžia savo darbuotojams darbe jaustis patogiai ir nevaržo jų apranga, kuri jiems sukeltų diskomfortą, - teigė žmogiškųjų resursų specialistė. –Žinoma, visada išliks tam tikros ribos, ką dėvėti yra leidžiama, ir kas nėra priimtina, tačiau supratimas, kad kostiumas nėra vienintelis drabužis, kuris sukuria oficialumą, vis labiau plinta“.
Apranga lemia darbo produktyvumą?
„Netgi didžiuosiuose miestuose žmonės vilki kostiumus, tačiau nebesiriša kaklaraiščių“, - pastebi ir organizacijų psichologijos profesorius Cary Cooperis, dirbantis Lankasterio (Didžioji Britanija) universitete.
Daugelio profesijų atstovai, anot akademiko, atsisakė formalios darbo aprangos prieš kelis dešimtmečius, tačiau finansinių paslaugų specialistai Volstryte įsivedė džinsinių penktadienių taisyklę tik maždaug prieš 15 metų.
„Šios taisyklės pagrindinis tikslas buvo leisti darbuotojams penktadieniais pabaigti visus darbus su popieriais ir palengva įžengti į savaitgalio ritmą. Tačiau žmonės ėmė apskritai kelti klausimą, kodėl darbo metu jie privalo vilkėti kostiumus. Galbūt kostiumai galėtų kabėti spintose ir būti panaudojami tik tuo atveju, jei darbo metu prireiktų susitikti su klientais“, - svarstė profesorius.
Klausiamas, ar šie aprangos pokyčiai rodo sumenkusį dėmesį įvaizdžiui ir oficialumui, profesorius nenorėjo su tuo sutikti.
„Nėra atlikta tokių tyrimų, kurie įrodytų ryšį tarp aprangos ir darbo produktyvumo, tačiau aš būčiau nustebęs, jei darbo aprangos nesuvaržymas jo neskatintų. Kuo darbo vietoje mažiau oficialumo, tuo geresnė komunikacija. Visi šie pokyčiai labiau turėtų būti siejami su streso darbo aplinkoje mažinimu“, - kalbėjo C. Cooperis.
Keisčiausias oficialios darbo aprangos atributas, anot profesoriaus, yra kaklaraištis. Cooperis neabejojo, kad jei kostiumo reikalingumas vis dar kelia abejonių, tai kaklaraiščio dienos jau tikrai suskaičiuotos.
Baimė būti kitokiam
Kostiumai kadaise buvo visai neišraiškinga vidutinio amžiaus vyrų uniforma, tačiau šiandien būtent kasdieniniai drabužiai labiau kvepia nuoboduliu nei oficiali darbo apranga. Tuo įsitikinę meninininkai Gilbertas ir George'as, kuriantys išskirtinius oficialios aprangos įvaizdžių fotografijų darbus.
Interviu „Evening Standart“ 2009 metais Gilbertas yra sakęs, kad džinsai kelia pasibjaurėjimą: „Džinsai simbolizuoja baimę būti kitokiam, išsiskirti“.
Darbo aprangos kompanijos „Jermyn Street Design“ dizaino vadovė Fiona Allison BBC teigė, kad kostiumai padeda išvengti rizikos. „Esminis darbo aprangos privalumas tas, kad ji padaro visus vienodai oficialius. Jei atrodai profesionaliai, ir elgiesi kaip profesionalas. Mano nuomone, tai yra nepagarba darbe vilkėti tuos pačius drabužius, kuriuos vilki ir savaitgaliais“, - sakė F. Allison.
Anot dizaino specialistės, jų kompanija sulaukia kai kurių klientų pageidavimų sukurti aprangą, kuri nebūtų pernelyg oficiali, tačiau vis tiek išlaikytų tam tikrą įvaizdį. Paisydama šių pageidavimų, dizainerė pasakojo sukūrusi keletą oficialios aprangos variacijų: mobiliųjų technologijų operatorei ji kūrė kostiumus, kurie būtų dėvimi kartu su sportinio stiliaus marškinėliais, o mažo „boutique“ stiliaus viešbučio personalui sumodeliavusi kostiumus, tinkamus vilkėti kartu su sportiniais bateliais.
„Moterų darbo apranga neabejotinai tampa vis elegantiškesnė. Užuot dėvėjusios palaidines ir sijonus, moterys dažniau rengiasi sukneles, kurios simbolizuoja moteriškumą. Tuo tarpu vyrų apranga, ypač jei pasirenkamas oficialus kostiumas, griežtėja. Pastebime, kad vėl tampa populiarus prabangus vyro kostiumo įvaizdis, toks kaip televizijos seriale „Mad Men“, kurio veiksmas vyksta šeštajame dešimtmetyje žymioje Niujorko reklamos agentūroje“, - pasakojo „Jermyn Street Design“ dizaino vadovė.
Laisvumas nereiškia apsileidimo
„Esquire“ redaktorius Alex Bilmes teigė, kad keisti darbo aprangą lengva, tačiau tam tikri pokyčiai gali atnešti žalos. Jo teigimu, žmonės pernelyg drąsiai keičia aprangos taisykles, maišydami laisvos aprangos ir netvarkingos aprangos detales.
„Galiausiai atsitinka taip, kad visi ima dėvėti nutrintus džinsus ir sportinio stiliaus kelnes. Žmonės į darbą ateina pernelyg atsipalaidavę“, - apgailestavo mados žurnalo redaktorius.
Pasak mados žinovo, kai kurių profesijų, tokių kaip padavėjai, policininkai ar advokatai, atstovai žino darbo aprangos reikšmę ir tai visai nerodo, kad jie yra užstrigę laike.
„Jų darbo aprangos taisyklės nėra senamadiškos, atitinkamai rengdamiesi jie žmonėms rodo savo profesionalumą. Jeigu jums prireiktų advokato ir nuėję į jų darbo vietą, sutiktumėte vieną jų vilkintį šortus, sportinius marškinėlius ir sportinius batelius, ar pasirinktumėte tokį advokatą?“- klausė A. Bilmes.
Tačiau, anot jo, situacija su darbo aprangos formalumu nėra lygiai tokia pati, kokia buvo prieš kelis dešimtmečius ar dar anksčiau. Klasikiniai kostiumai įgauna vis daugiau „pipiriukų“, saikingai derinant kostiumas gali būti visai nenuobodi klasika. Vis dėlto, vyrams, siekiantiems aukštai kilti karjeros laiptais, mados redaktorius patarė verčiau nerizikuoti bent jau iš pradžių ir rinktis juodą klasikinį angliškojo stiliaus kostiumą. Tuomet, A. Bilmes teigimu, vyras atrodys labiau išsitiesęs ir pasitempęs, o tai sukurs rimto žmogaus įspūdį.
Riba tarp darbo ir poilsio
Gladeana McMahon, gyvenimo būdo vadybininkė, pasakojo, kad drabužiais žmogus paprastai transliuoja kokią nors žinutę.
„Vilkėdami darbo apranga mes tarsi sakome „esu čia tam, kad užsiimčiau verslo reikalais“. Investiciniame banke darbuotojo funkcija - uždirbti pinigus. Tai labai specifinė aplinka, kurioje nėra labai daug vietos kūrybiškumui ir laisvei parodyti save tokį, koks esi gyvenime“, - aiškino pašnekovė. Ji taip pat teigė, kad vienas didžiausių privalumų darbe esant reikalavimui vilkėti oficialią aprangą tas, kad atitinkamas aprangos kodas labai aiškiai atskiria darbo ir asmeninio gyvenimo erdves.
„Žmonės, vilkėdami drabužius, jais išreiškia ir savo nuotaikas. Taigi, kai darbuotojas grįžta namo ir nusivelka darbinę aprangą, tarsi palieka nuošalyje ir darbines nuotaikas, gali atsipalaiduoti. Tai aiški riba tarp darbo ir poilsio“, - dėstė gyvenimo būdo vadybininkė.
Apranga lemia elgesį
Lietuvoje Organizacijų vystymo centre (OVC) vyr. konsultante dirbanti Mirolanda Trakumaitė „Balsui.lt“ teigė, kad aprangos kodų reikalingumą nulemia darbovietės speficika, nes klientai vienaip atrodančių darbuotojų tikisi banke ir visai kitokių restorane ar kūrybinėse dirbtuvėse.
Pašnekovės teigimu, darbo kodas ne tik yra orientuotas į klientą, bet ir kuria organizacijos įvaizdį, solidumą, gali atspindėti jos vertybes.
„Būtų spekuliatyvu sakyti, kad apranga skatina darbuotojo produktyvumą ar lemia jo darbo kokybę, tačiau ji apsprendžia darbuotojo elgesį. Vienaip elgiamės ir netgi jaučiamės vilkėdami oficialią aprangą ir visai kitaip, kai esame su laisvalaikio ar sportine apranga. Apranga lemia mūsų savijautą, o mūsų savijauta veikia elgesį. Kai mes esame apsirengę oficialiau, tai ir mūsų elgesys būna formalesnis, kuriamas labiau dalykiškas santykis su klientu“, - aiškino organizacijų konsultantė.
Vertindama aprangos laisvėjimo tendencijas, džinsinius penktadienius, atsisakymą rištis kaklaraiščius, kostiumų ne tokius griežtus standartus, M. Trakumaitė svarstė, kad tai gali būti susiję su pastanga bent retsykiais pereiti nuo pernelyg formalios, griežtai reglamentuotos dalykinės prie laisvesnės darbo atmosferos.
„Kartais laisvesnė atmosfera leidžia sukurti geresnius santykius, o jie savo ruožtu kartais leidžia pasiekti ir geresnių rezultatų“, - teigė OVC vyr. konsultantė.
Kas siūlo darbą – to ir taisyklės?
Anot vyriško stiliaus žinovo, komunikacijos ir verslo konsultanto Giedriaus Drukteinio, darbo aprangos kodai yra vienareikšmiškai reikalingi, nes kodas duoda uniformiškumą, o tai lemia vieningumą ir ištikimybės tam tikroms vertybėms ir idealams vaizdą.
„Prieš krizę, kai žmonės turėjo daug pinigų, buvo ganėtinai arogantiški ir egzistavo tokia nuostata „renkis kaip tavo boso bosas“. Darbuotojai norėjo ir buvo skatinami aplinkos demonstruoti savo ambicingumą, siekį užimti dar aukštesnę poziciją, daryti karjerą, tačiau, kai prasidėjo krizė ir darbo vieta pasidarė aukso vertės, aprangos kodo nuostatos pasikeitė į visai kitą pusę. Darbuotojui tapo būtina atrodyti taip, kad būtum vertas savo darbo vietos, tai reiškia, būti kukliam, neišsišokti ir tuomet, jei gerai dirbti, tavęs atleisti nereikia“, - dėstė pašnekovas.
G. Drukteinis atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje aplinka yra nereikli ir vaizdas, kai vadovas vaikšto kvepėdamas prabangiais kvepalais, išblizgintais batais ir kelnėmis su kantu, nėra labai dažnas.
„Lietuvoje nėra didmiesčių, Londono ar JAV mentaliteto, kur pardavimai vyksta daugelyje sričių, parduodama ir savo apranga, manieromis, kalba ir visais kitais atributais. Dėl to teigti, kad Lietuvoje veikia tokios tradicijos, kurios veikia Londone, nebūtų teisinga. Kažkur fragmentiškai tai veikia, tačiau tai veikiau išimtys nei sistema“, - pasakojo mados žinovas.
Vyrui puoštis nėra rinkos
Kaip pastebi G. Drukteinis, dar viena problema Lietuvoje yra ta, kad mes neturime vyriško stiliaus industrijos. Nėra vyriško stiliaus žurnalų, laidų, visažistų.
„Vyrams prisižiūrėti save ar sekti užsienio tendencijomis nėra galimybių. Industrijos nebuvimą paaiškinčiau keliais dalykais. Mūsų šalyje yra susiformavęs mažos tautos mentalitetas. Būdami tarp didelių tautų, mes niekada negalėjome išsišokti, išsišokimas reiškė ištrėmimą į Sibirą, kalėjimus, sušaudymus ir t.t. Dėl to pastaruosius 400 metų lietuvių vyrija buvo priversta būti „žemiau žolės, tyliau vandens“, t.y. laikyti nuleidus galvą, kad jos nenukirstų koks nors dalgis. Be viso to, mes esame žemdirbių tauta, nesame buržuazija, smulkieji verslininkai. Mūsų vidurinysis sluoksnis yra neskaitlingas, dėl to ir nėra rinkos vyriškiems produktams“, - aiškino G. Drukteinis.
Laisvamanybė verslui nepadeda
Nors kūrybinėse agentūrose puoselėjama labiau laisvos aprangos kultūra, kuri manoma, kad skatina kūrybines idėjas, verslo ir komunikacijos konsultantas teigė, kad rimtose įstaigose net džinsų penktadienis nyksta.
„Liberalizmas ir laisvamanybė verslui nepadeda, - įsitikinęs G. Drukteinis. - Žmogus, kuris ateina pirkti paslaugos, turi matyti pasitikėjimą, pažado pirkėjui tesėjimą. Tvarkinga apranga siunčia labai paprastą pranešimą „aš esu rūpestingas“. Išeidamas iš namų žmogus tikrai nesako, kad jam tas pats, kaip jį priims kiti. Jei jis įdeda šiek tiek pastangų išsilygindamas kelnes, susišukuodamas, nusivalydamas batus, tai reiškia, kad ir savo darbe bus atsakingesnis“.
