O atrodė, kad šį kartą gali būti kitaip, nes istorija, prasidėjusi Lietuvos valdžios viršūnėse ir, bent pradžioje, irgi atrodė tikroviška, žengianti į tokią pat baigtį.
Konstitucija įpareigoja prezidentą teikti Seimui Aukščiausiojo Teismo (AT) teisėjų kandidatūras ir, Seimui jas patvirtinus, vieną iš jų pasiūlyti teismo pirmininku. Teisėjo tarnybiniam laikotarpiui pasibaigus, prezidentas gali siūlyti Seimui paskirti jį kitam tarnybiniam laikotarpiui arba prašyti atleisti. Praėjusią vasarą tarnybinį laikotarpį baigė AT pirmininkas Vytautas Greičius. Prezidentas Valdas Adamkus nebepanoro jo tarnybinio laikotarpio pratęsti, paprašė Seimą V. Greičių atleisti ir nauju AT pirmininku patvirtinti jo siūlomą Joną Prapiestį. Bet čia prezidento ir Seimo nuomonės išsiskyrė: Seimas net du kartus prezidento siūlymą atmetė. Prezidentas nenusileido. Dėl ryškių nesklandumų praeityje skiriant žemesnių pakopų teisėjus ir net dviejų viešų, beje, prezidento pralaimėtų, susikirtimų bendradarbiavimas su V. Greičiumi V. Adamkui atrodė nebeįmanomas, ir jis bet kokia kaina stengėsi šio teisėjo atsikratyti. Bet tai padaryti būdas – tik vienas: sumedžioti balsų persvarą Seime. O tai tikroviška, demokratinio pasaulio įprasta „tvarka“, ypač madinga Amerikoje. Veikia čia ir lobistais vadinami specialistai ar net tam tikslui suburtos grupuotės. Bet kas tai darys Lietuvoje? Negi pats prezidentas bėgios Seimo koridoriais balsų? Kam tada tie 30 ar daugiau patarėjų. Ir čia prasidėjo jau visiškai kita istorija.
„Greičiaus galva įkainota brangiai“ – tokia straipsnio antrašte spalio trečią pradėjo ją „Lietuvos žinios“. Pirmųjų dviejų prezidento pasiūlymų atmetimą lėmė Darbo partijos ir Liberalų ir centro sąjungos frakcijų Seime balsai. Kaip nors reikėjo pasukti juos V. Adamkaus norima linkme. Dar rugsėjo pirmosiomis dienomis prasidėjo derybos, rašo „Lietuvos žinios“. Jų dalyviai, anot laikraščio: prezidento komanda – žinant jam pačiam ar ne – žinomi Lietuvos teisininkai, verslininkai, šių dviejų partijų atstovai, talkininkaujant buvusiam aukštam KGB kadriniam karininkui, visuomenei žinomam D. A. vardu. Įdomu, kam jo čia prireikė? O toji „brangi Greičiaus galvos kaina“ – abiejų šių partijų vadovų bylos teismuose: Viktorui Uspaskichui baudžiamoji byla, iškelta Vilniaus apygardos teisme, o Artūrui Zuokui tokia pati – jau pasiekusi Aukščiausią Teismą. Šių abiejų frakcijų Seime balsai už Aukščiausiojo Teismo pirmininko atleidimą – ir bylų nebėra: ant derybų stalo guli Vytauto Greičiaus likimas, nepaisant, kad iki šiol jį palaikė Seimo dauguma ir remia visuomeninės organizacijos. Spalio šeštą V. Greičių remiantį laišką Tėvynės sąjungos frakcijai parašė Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos nepriklausomybės gynimo brolija ir Nijolė Sadūnaitė. Bet susitarimas turbūt jau įvyko, nes be jo trečiojo prezidento dekreto, kurį Valdas Adamkus pasirašė skubotai, vos tik iš Jungtinių Tautų susirinkimo Niujorke grįžęs, nebūtų buvę. Anot „Lietuvos žinių“, taip buvo sutarta su prezidento patarėja teisės klausimais Aušra Rauličkyte: apie susitarimą pirma žinia jai, o ji – prezidentui, ir V. Greičiaus atleidimo reikalaujantis dekretas Seimo pirmininko įstaigoje.
Ar visa ši istorija – teisybė? Kažkokie man nesuprantami kliedesiai, kerta atgal klausinėjamas Viktoras Uspaskichas. Faktas, tam tikri veiksmai vyksta, motyvuojant mano byla ir siekiant balsų naujam AT pirmininkui paremti, jau kitaip atsiliepia į tokį pat klausimą Artūras Zuokas. Tad visgi kažkas vyksta. Lietuvos santvarka yra stipriai kriminalizuota, teigia Darius Kuolys. Bet kaip ir kas gali tai įrodyti? Kaip perkūnas iš giedro dangaus prieš savaitę į visuomenę trenkusios šios, tiesiog pasibaisėtinos, žinios šiandien – jau nė aidelio. Reikia, kad prokuratūra istoriją ištirtų, ir jeigu Seimas į ją nesikreips, tai darysiu aš vienas, šuktelėjo VSD veiklos tyrimui Seime vadovavęs Algimantas Matulevičius. Bet irgi – kažin? Kas jį rems, kai iš kitur, net iš Seimo, kol kas nė žodelio? O tai jau blogai. Nes iš tikrųjų čia yra įvykęs bjaurus dalykas. Apkaltinta prezidentūra, o netiesiogiai – ir pats prezidentas, balsų Seime pirkimu už juos partijų vadovams mokant už nusikaltimus teismuose iškeltų baudžiamųjų bylų panaikinimu, taip pat nusikalstamai įtaigaujant ir teismams. Jeigu tai tiesa, tai daugiau negu kriminalinis nusikaltimas, jam patikrinti turi būti atliktas išsamus, bešališkas, aukščiausio profesinio lygio tyrimas ir atitinkamai pasielgta su išvadom. Ir net tik prezidentūros, bet ir visų kitų į šią istoriją įveltų asmenų bei įstaigų. Kito kelio nėra ir negali būti. O jeigu netiesa, tai toji istorija, tik neaišku kokiu tikslu, į orą išpūstas burbulas yra jau šlykštus šmeižtas Lietuvos valstybės aukščiausios įstaigos ir jos vadovo adresu, kurio išaiškinimas tiek pat svarbus, tad irgi tokio pat tyrimo reikalaujantis. Ir jeigu to nebus padaryta, tai šis Lietuvos laikotarpis jos istorijai liks dar bjauresnė dėmė, visokių gandų bei melų niekada neišsemiama srutų kūdra, sprogusio išpūsto baliono skystalų dvokalas, nors iš tikrųjų tai būtų ir visiška netiesa.
O tokių atvejų turime jau ne vieną. Nuo nepriklausomybės paskelbimo pradžios – dešimtys jų. Štai tik keletas stambesnių paskiausių: Valdo Adamkaus paslaptingai dingusios Rolandui Paksui pralaimėtų rinkimų skolos, „Draugystės“, „Alitos“ privatizavimas, mokslininko Gintaro Beresnevičiaus mirtis, VSD pulkininko Vytauto Pociūno nužudymas, VSD veikla ir jos ryšiai su rusiška „Dujotekana“, Viktoro Uspaskicho vokeliai ir sukta jo partijos piniginė atskaitomybė, Artūro Zuoko paslaptingi susitarimai su „Rubiconu“ ir pusantro šimto tūkstančių litų siūlymas V. Drėmai už balsą. Visi šie sukčiavimais atsiduodantys vyksmai buvo tiriami. Buvo sudarytos ir komisijos. VSD veiklai tirti – didžiulė Seimo, V. Pociūno atveju – net kelios, kitus tyrė prokuratūra. Jos visos rinko medžiagą, skaitė įvairius kalčių įrodymui susikurptus dokumentus, daug posėdžiavo, klausinėjo liudininkus. V. Uspaskichą surakintomis rankomis buvo net uždarę, vėliau ilgai laikė „suimtą“ namuose, bet iš viso šio nusikaltimų ieškojimo kol kas nieko neišėjo. Visi tyrimai ir kaltininkų ieškojimai išsproginėjo lyg tuščiai į orą paleisti muilo burbulai. V. Uspaskichas laisvas kandidatuoja į Seimą, o, tapęs jo nariu, įsigys neliečiamumo teisę – ir mums visiems špyga. Ar taip nutiks ir su šiuo aukščiausių Lietuvos valdžių žiniasklaidos užčiuoptu „verslu“ palankiais teismų sprendimais perkant joms reikalingus balsus? Tikroviškas šis „verslas“ ar tik, kaip Aloyzas Sakalas sako, iškeptas prisvilęs blynas penktosios kolonos padaže, beje, Darių Kuolį terliojant kaip tos penktosios kolonos įrankį, pakirsti Lietuvos prezidento ir jo aplinkos autoritetui. Ir taip gali atsitikti, jeigu ir šį kartą nebus atliktas išsamus, bešališkas, profesionalus tyrimas ir rastos tikroviškos išvados. Be tokios šio vyksmo pabaigos, beje, gal nė mes patys to nesuvokiame, Lietuva pasirodys pasauliui, deja – jau nebe pirmą kartą, kaip valstybė –ne tik nesugebanti tokių klausimų spręsti, bet net nežinanti, kaip tokiomis aplinkybėmis jai reikia elgtis.
