Kęstutis Čilinskas - 6596 balsai (55.33 %), Viktoras Uspaskichas - 5094 balsai (40.73 %), skelbė žymieji Lietuvos tinklapiai spalio dvidešimt pirmos naktį šių dviejų varžovų į Lietuvos Seimą rinkimų duomenis Dzūkijos apygardoje. Jai skirtą išsilaisvinusią vietą Seime likusiam vienerių metų laikotarpiui užims nepartiniu pasiskelbęs, tačiau konservatorių ir kitų dešiniųjų remiamas, Vilniuje gyvenantis Lietuvoje garsus 61 metų advokatas Kęstutis Čilinskas. Ir Dzūkija nušvito
Kas Čilinsko laimėjimą lėmė, kyla visuotinis klausimas? Juk jo varžovas Lietuvoje taip pat gerai žinomas, milijonais besišvaistantis, turtuolis Darbo partijos steigėjas, buvęs Seimo narys ir ūkio ministras Viktoras Uspaskichas, keletą metų ryškia žvaigžde spindėjęs Lietuvos politikos viršūnėse. Nors paskiausiu laikotarpiu ir turėjęs bėdų, įtartas sukčiavimais ir dėl to nuo Lietuvos teisėsaugos net pusantrų metų turėjęs slapstytis savo gimtinėje Rusijoje, tačiau ieškojęs galimybių grįžti ir, aišku, milijonų pagalba vėl įsiropštinti į Seimą, taip įsigyti neliečiamybę ir visus įtarinėjamus paleisti vėjais. Tokiam siekiui atsiradusią progą, Seimo nario rinkimus Dzūkijos apygardoje, apsukriai išnaudodamas, Uspaskichas savo tikslo vos nepasisekė. Jo iškopimas į antrąjį ratą Čilinskui ir visam nuosaikiųjų lietuvių sparnui kėlė nerimą. Jam ištikimas uolus Darbo partijos elitas ir į rinkimus mesti jo paties milijonai Dzūkiją baugino. Taigi kas ją, beje, taip pat ir Lietuvą, bent šiuo metu nuo Uspaskciho grėsmės apsaugojo?
Teisingumas laimėjęs prieš sukčiavimą, konservatyvūs bei nuosaikūs dešinieji prieš kairiuosius, padorumas prieš pinigus, vietinis lietuvis prieš atėjūną rusą ar net Lietuva prieš Rusiją? Tokios mintys skrajoja porinkiminiuose pokalbiuose ir tinklapių komentaruose. Kiek jos pagrįstos? Lėmė pilietiškas susipratimas ir patriotizmas, teigia rinkimų laimėtojas Kęstutis Čilinskas. Tai gal būt ir pats tiksliausias pastebėjimas, nors to pilietiško susipratimo iš tikrųjų buvo nedaug. Juk balsavo net mažiau negu 30 % registruotų rinkėjų, o kitų 70 % piliečių laikyseną lėmė apskritai daugiau nusivylimas valdžia negu kažkokia jiems nelabai aiški pilietinė pareiga. Esu linkęs pritarti teigiantiems, kad šiuo atveju rinkimus lėmusius dzūkus prie balsavimo dėžių atvedė ne kas kita, bet tik patriotizmas. Lietuvių tautos ir jos sukurtos Lietuvos valstybės meilė, nedviprasmiškai parodžiusi, kad pusę šimto metų prieš okupantą rusą kovojęs lietuvis jo tautos atstovo savo valdžioje matyti nenori. Taip samprotauti leidžia po pirmojo rinkimų rato nustebusių ir apgailestaujančių Viktoro Uspaskicho įsiveržimą į antrąjį gausūs komentarai tinklapiuose. Jeigu taip, tai čia būtų lietuvių tautos naujas atsibudimas ir daugelio lietuvių laukiamo politinio posūkio atgal į Sąjūdžio laikus pradžia: lietuvių valstybėje turi būti tik lietuviška valdžia. Bet tai būtų irgi tik pirmoji pradžia, nes gyvenimo tikrovė rodo, kad iš naujo reikia pradėti daug ką. Pirmiausia visiems Lietuvos vidaus politikos kūrėjams bei jos vykdytojams į šį Dzūkijos atvejį reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį ir nedvejojant pripažinti, kad šiuose rinkimuose lemiantis veiksnys buvo visgi ne mūsų kai kurių intelektualų brandinama kažkokia neaiški pilietinė, bet jų patvorin numesta save gerbianti lietuviška tautinė visuomenė. O jeigu ji politinį vyksmą lėmė čia, kodėl taip padaryti ji negalėtų ir kitur? Ir ne vien tik politikoje, bet ir kitose Lietuvos valstybei svarbiose srityse, ypač ugdant bei brandinant jaunąsias kartas, kurių atstovų jau labai stokoja ir Lietuvos politinės viršūnės.
Dzūkijoje įvykusių rinkimų duomenimis labai džiaugiasi konservatoriai. Žinoma, turi dėl ko, nes Viktoro Uspaskicho laimėjimas jiems būtų buvęs didelis smūgis ir nauja baimė dėl už metų įvyksiančių Seimo rinkimų. Darbo partija būtų labai atsigavusi, Uspaskichas vėl būtų tapęs jos pirmininku ir negailėjęs milijonų jos veiklai bei pasiruošimui naujo Seimo rinkimams. Tačiau dabar ji gali atsidurti blogoj padėty ar net sužlugti, jeigu prokurorų tyrimai ras pakankamai nusikalstamos medžiagos Uspaskichui baudžiamąją bylą iškelti, o šis išdums atgal į tėvynę Rusiją. Tai būtų konservatorių svajonės atsikratyti Uspaskicho visiems laikams išsipildymas, nors kažin ar ir tokia padėtis jiems daug padėtų? Abejones kelia Seimo rinkimams jau pradėti paruošiamieji darbai ir kiekvienos partijos pastangos susirasti daugiau balsuotojų. Pagal apklausas, konservatoriai dabar antri, po socialdemokratų. Treti – liberaldemokratai, ketvirti - darbiečiai, o dėl kitų poros ar trijų vietų varžosi valstiečiai liaudininkai, socliberalai, liberalcentristai. Jiems visiems, net ir liberalcentristams, darbiečiai artimesni negu konservatoriams, todėl ir Uspaskicho partijai subyrėjus, konservatoriai jo balsų negautų. Vargu ar kam nors daugiau negu patriotizmui matuoti tinka ir dzūkų “barometras”? Ypač, kai ir tokiu kritišku atveju - lietuvis prieš rusą – balsuoti tiek mažai jų teatėjo. Tad ar kuo nors daugiau Andriaus Kubiliaus vadovaujama Tėvynės sąjunga balsuotojus gali žavėti Čilinskui Dzūkijoje laimėjus, negu ji galėjo prieš šiuos rinkimus. Ir ne tik ji viena. Juk panašioje padėtyje yra visos kitos partijos, nors Kubilius irgi džiaugiasi, kad jų remiamas nepartinis kandidatas toli pralenkė net valdančiosios koalicijos partijoms atstovaujančius kandidatus. Bet ką tai reiškia?
Pagal apklausas visos peršokančios ar galinčios peršokti penkių nuošimčių kartelę partijos rinkėjams jau seniai žinomos ir, deja, ne iš gerosios pusės. Jos nusibodę, vadovai įgrisę, nebepatikimi, nes jų pastangomis išrinkti seimūnai daugiausia užsiima ginčais, posėdžiais įvairius tyrimus atliekančiose komisijose, kelionėmis po užsienius, kiti - net tik asmeniškais reikalais. Seimas neveiklus, prasčiausias bet kada anksčiau buvęs, girdisi daugybė balsų. Rinkėjai žino, kad partijų vadovybių balsavimui paruoštuose sąrašuose, kuriuos jos sudaro prieš kiekvienus rinkimus, pirmaisiais bus surašyti vėl tie patys vadovai bei kiti jų parinkti, taigi jiems ištikimi, paslaugūnai. Tad kokia prasmė balsuoti jau iš anksto žinant, kurie iš jų bus išrinkti ir, sudarę įvairias grupuotes, įtaigaus Seimo nusiteikimą. Ar tokia “demokratinė” trauka gali privilioti daugiau rinkėjų, negu per praėjusius rinkimus Dzūkijoje? Tuo labiau, kad kandidatai į Seimą bus garsinami tomis pačiomis programomis bei nevykdomais pažadais. Kur toks kelias valstybę veda?
Viena atsakymo dalis – jos dabartis. Turtingieji vis labiau turtėja, o skurdžiai vis labiau skursta, rašo apie ją Albinas Čaplikas “Valstiečių laikraštyje”. Pagal jį, 615 000 Lietuvos gyventojų dar vis tebevargsta žemiau skurdo ribos. Nors iš Europos sąjungos gauta parama kaimo gyvenimą šiek tiek pagerino, tačiau žemės ūkio darbininkui 600 lt atlyginimas per mėnesį jo šeimos iš skurdo guolio pakelti negali. Statistikos duomenys rodo pusę milijono piliečių išdūmusių į vakarus tenai geresnio gyvenimo ieškoti, o apklausos dar tiek pat priskaičiuoja apie tokį išdūmimą galvojančių. Gi daugumas likusių moja ranka į visus postringavimus apie pilietines visuomenes ir jos kūrėjų raginimus bent rinkimuose jų prašomą pilietinę pareigą atlikti. Pareigą, kurią jų raginamas pilietis mato kaip beprasmę ir bereikšmę.
Daug visuomenininkų, žiniasklaidos atstovų, profesionalų bei mokslo žmonių jau seniai apie tai kalba, rašo, ieško išeičių reikalaudami pakeitimų, tačiau partinių politikų savo apsaugai pasistatyto kieto mūro pramušti kol kas neįstengia. Jeigu jie iki šiol tos savo susikurtos ydingos sistemos nematė, praregėti jiems gali padėti Seimo nario rinkimai Dzūkijoje. Juk čia galėtų būti bent jau į naują rinkimų sistemą posūkio pradžia. Argi negėda bus ateinančiuose Seimo rinkimuose sulaukti tik ketvirtadalio registruotų balsuotojų? Kaip tokiu atveju Lietuva atrodys prieš pasaulį?