Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Būtų įdomu perskaityti Jūsų nepritariančius argumentus.
Saunus komentaras. Sveukinu. Geriau arklio galva eteryje nebepasirodytu
KULAKAUSKAS LABAI PANASUS I SOKEJA CEBURIAKA,GAL GIMINES?
Jūsų komentaras pernelyg rimtas šiam žanrui, iš esmės tai pilnavertis atsakomasis straipsnis (nesakau, kad aš viskam pritarčiau). Nežinau, gal Jūs dėl kažkokių priežąsčių nenorite ar negalite pasirašyti tikru vardu, bet manau, kad kaip normalus straipsnis Jūsų tekstas būtų paveikesnis.
Tai labai įdomi ir svarbi tema, bet valdžia akivaizdžiai vengia platesnio jos išdiskutavimo. Gal tokia iniciatyvą galėtų iškelti patys neabėjingi piliečiai? Tik kur ir kaip geriau tai padaryti?
Ačiū.
Tai labai įdomi ir svarbi tema, bet valdžia akivaizdžiai vengia platesnio jos išdiskutavimo. Gal tokia iniciatyvą galėtų iškelti patys neabėjingi piliečiai? Tik kur ir kaip geriau tai padaryti?
Ačiū.
Rekomenduoju visiems paskaityti ,,Skolose paskendusios Vilniaus savivaldybės vicemerai po darbo važinėjasi tarnybiniais automobiliais'' lrytas.lt
malonėkite paaiškinti savo išsišokimą. Mums liko neaiškus šitas riksmas.
Pasaulyje savivaldybes, didele dalimi issilaiko is turto (nekilnojamo ir kilnojamo mokescio), apie kuri vel visi nutilo... Kas is politines savivaldos, jei pinigus skirstys Vilnius?
Kulakauskai!Davai senoviskai:Moralius,Moralius,Moralius!"Von runkeliai is Lietuvos".Vis dar gyvas Gebelsai?
Mano pagarba. Negėda nusikelti kepurę ir paspausti ranką. Va taip ir turi vykti pašnekesys. Dėl to mėgstu "Balsą", o ne kiaulių nutūpėtą "Delfi". (ne tai ne reklama, tik labai asmeninis požiūris).
Atrodo, kad autorius mišrią lygiagrečiąją Lietuvos Seimo rinkimų sistemą vertina gerai. Tačiau aukščiau cituoti jo priekaištai, pvz., “vieno rajono pakraščio problemos neaktualios kitiems” dar labiau tinka būtent milžiniškai 70 mandatų Seimo apygardai. Problema čia dar keleriopai gilesnė, nes Ramygaloje gyvenantis kandidatas gali tikėtis būti išgirstas ar bent pažįstamas Krekenavoje, bet tikrai ne Skuode ar Trakuose. Konstatuokime – autorius nesiūlo vienos Seimo daugiamandatės apygardos Europos pavyzdžiu skaidyti į kelias regionines daugiamandates apygardas.
Svarbi “smulkmena” – autorius kažkodėl teigia, kad vienmandatė sistema stiprina teritorinį atstovavimą. Seimo rinkimai to nepatvirtina – rajonuose laimi labai daug atvežtinių partinių “parašiutininkų”. Priežastis matematiškai labai paprasta – vienmandatėse apygardose barjeras yra 50%. Toks barjeras iššaukia rinkimų sistemų ekspertams gerai žinomą reiškinį – net pirmame ture rinkėjai balsuoja už didesnes galimybes turinčius kandidatus, iškart renkasi “mažesnę blogybę”. Aksioma ( Duvergerio dėsnis) – vienmandatė sistema visada skatina 2-3 partijų partinę sistemą. Čia net nebekalbu apie tokias pasaulyje naudojamas valdžiažmogių galimybes sau palankiai nustatyti vienmandačių apygardų ribas ( nepalankios apygardos – maksimaliai didelės ) ar tokius kuriozus, kai Neringos ar Birštono didžiausio daugiabučio namo gyventojai renka savo deputatą .
Dabar galima pereiti prie argumento, kad “vieno kandidato sąrašas” nėra jokia problema. Išties – kas gali sutrukdyti autoriaus siūlomoje rajono ar miesto vienmandatėje apygardoje ( 1/12 savivaldybės ) laimėsiančiam kandidatui su tokiu balsų kiekiu gauti mandatą daugiamandatėje, t.y. 1 iš 24. Beje, matematiškai tai dar lengviau. Neatmeskime ir šiokios tokios paramos kituose savivaldybės pakraščiuose. Dar konstatuokime ir tai, kad nėra siūlomas joks sąrašinės daugiamandatės sistemos pakeitimas nesąrašine, palankia kaip tik pavieniams nepartiniams kandidatams.
Bandau apibendrinti – autoriaus siūlomas kelias pusę mandatų automatiškai, be kovos atiduoti partijų sąrašams ( kiek kitokia forma tai siūlė ir Darbo partija ) yra visiškai priešingas jo deklaruojamam tikslui – tikslesniam visuomenės sluoksnių atstovavimui. Taigi – siūlymas nesutampa su tikslu. Vargu ar tai nesusigaudymas. Tada kas tai?
Pavienis kandidatas su tuo pačiu gautų balsų kiekiu gali laimėti tiek vienmandatėje, tiek daugiamandatėje kaip atskiras sąrašas. Kodėl Kulakauskas nori priversti tokį kandidatą tuos balsus gauti vienos gatvės ar bažnytkaimio apygardoje, o ne visoje savivaldybėje? Kad tam kandidatui būtų žymiai sunkiau laimėti?
Pastaruoju metu raginimas taikyti mišriąją lygiagrečiąją sistemą savivaldybių rinkimuose nuskamba gana dažnai. Todėl verta atidžiau pažvelgti, ar tokia sistema tikrai pasitarnautų deklaruojamam ragintojų tikslui – sudaryti sąlygas aktyviems nepartiniams piliečiams būti išrinktiems į savivaldybių tarybas.
Skaičiavimo modeliu tebūna Širvintų rajonas. Čia 2007 m. vasario mėn. 8140 rinkėjų atėjo išrinkti 21 deputatą. Seime įregistruotame projekte numatytas 4% barjeras – 325 balsai. Atsižvelgiant į tai, jog visada būna tokio barjero neperžengusių sąrašų, tie 325 balsai praktiškai garantuoja mandatą partijos, pavienio kandidato ar kelių kandidatų sąrašui.
Dabar pažvelkime, kaip vyktų mandatų dalybos mišrioje sistemoje. 10 vietų tektų proporcinei apygardai, kurioje nepartinių dalyvavimas ir toliau būtų griežtai draudžiamas su tyliu ragintojų pritarimu. 11 vietų būtų paskirstomos vienmandatėse apygardose – maždaug po 740 atėjusių rinkėjų. Taigi pergalei būtinas “50% +1” barjeras būtų jau apie 370 balsų.
370 balsų nėra “žvėriškai daugiau” už 325 – tik 14%. Ir vis dėlto – kažkas su tuo siūlymu ne taip. Bet čia prieiname esminį kuriozą – tuos 370 balsų tektų gauti griežtai vienmandatės apygardos ribų apibrėžtoje teritorijoje (tik iš kaimynų), kai 325 balsus būtų galima surinkti visame rajone – bendradarbiai, bendraminčiai ir t.t. Pasiūlymas atsisuka prieš pačius siūlytojus, tiesa?
Tai dar ne viskas. Verta atkreipti dėmesį ir į norą dvigubai sumažinti proporcinėje apygardoje skirstomų mandatų kiekį. Nereikia būti stipriu matematiku, kad suprastume skirtumą tarp 21 mandato ir 10 mandatų – tiesiog didėja vienam mandatui gauti būtinas balsų kiekis. Aiškus žingsnelis dvipartinės sistemos link, tiesa?
Ir tai dar ne viskas. Mišrios sistemos siūlytojai patys savo noru atsisako Seimo projekte numatytos galimybės jungtis pavieniams bendraminčiams nepartiniams kandidatams į sąrašus – po 2, 3, 4 ir t.t., taip padinant stipriausių iš jų galimybes būti išrinktais. Per daug įtartinų atsitiktinumų, tiesa? Taipogi verta atkreipti dėmesį, kad siūlytojai nėra nusistatę prieš sąrašinę sistemą – jie juk nesiūlo pereiti prie daugiamandatės “perduodamojo balso” sistemos, kurioje varžosi vien asmenys, o ne sąrašai.
Jau dabar Seimo vienmandatėse beveik neįmanoma laimėti be vietinės administracijos ir jos resursų paramos. Perkeliant tai toliau, siūlomose savivaldybių vienmandatėse ryškų pranašumą turės seniūnų favoritai. Kam slėpti, kad kaimų bendruomenių veiklos finansavimas didžia dalimi priklauso nuo santykių su atitinkamu seniūnu.
Daugumoje savivaldybių tarybų atsikartoja nuolatinė Seimo rinkimų pasekmė - milžiniška geografinė disproporcija tarp išrinktųjų ir rinkėjų. Visos šalies dydžio daugiamandatė apygarda nulemia tai, kad į Seimą per partijų sąrašus patenka neproporcingai daug Vilniuje gyvenančių parlamentarų. Natūralu, kad jie vien jau dėl Vilniaus rinkėjų skaičiaus aplenkia įvairiuose Lietuvos kampeliuose gyvenančius kandidatus, už kuriuos paduoti pirmumo balsai įstatymo sumanytojų dėka išskaidomi. Kauniečiams sąrašuose dar pavyksta kažką laimėti, o štai klaipėdiečiams jau ne visada...
Ši "centro" problema būdinga ir didžiajai daliai savivaldybių tarybų. Išimtis - 6 didieji miestai bei juos supantys rajonai, o taip pat Birštonas, Druskininkai, Palanga ir Visaginas.
Likusiose 44 tarybose neproporcingai dominuoja rajonų centrų politikai. Kaimiškosios rajonų dalys atstovaujamos negausiai. Kaip žinome, tai nulemia vyraujančią praktiką visas biudžetines taupymo problemas pradėti spręsti nuo kaimuose veikiančių įstaigų uždarymo. Tai aiški tendencija, o ne kiekvienos atskirai "skriaudžiamos" seniūnijos ar neveiklaus seniūno problema.
Seime svarstomas proporcinis savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo projektas su šia tendencija gali nesunkiai susidoroti. Tereikia anksčiau minėtų 10 miestų pavyzdžiu išskirti rajonų centrus į atskiras rinkimines apygardas. Jei to reikalauja vietinė specifika, galima likusią "kaimišką" rajono dalį suskaidyti ir į 2 apygardas. Tada savivaldybių tarybos būtų renkamos 2-3 apygardose, o skirstomų mandatų kiekis jose atitiktų rinkėjų skaičių.
Politologo A. Krupavičiaus siūloma galimybė skaidyti rajonus į seniūnijų dydžio apygardas (po 1-3 mandatus) būtų itin griozdiška. Dar blogiau, kad taip nepaprastai padidėtų seniūnų įtaka tarybų nariams nepriklausomai nuo to, ar seniūnai bus renkami vietose, ar skiriami savivaldybę valdančių politinių jėgų. Bendrai rinkimų analitikai perspėja nedubliuoti administracinių ribų kito lygmens rinkimuose. Tai akivaizdžiai tinka ir rajonuose renkamiems Seimo vienmandatininkams, tik retais atvejais išrenkamiems prieš rajono valdžios valią.
Svarbi “smulkmena” – autorius kažkodėl teigia, kad vienmandatė sistema stiprina teritorinį atstovavimą. Seimo rinkimai to nepatvirtina – rajonuose laimi labai daug atvežtinių partinių “parašiutininkų”. Priežastis matematiškai labai paprasta – vienmandatėse apygardose barjeras yra 50%. Toks barjeras iššaukia rinkimų sistemų ekspertams gerai žinomą reiškinį – net pirmame ture rinkėjai balsuoja už didesnes galimybes turinčius kandidatus, iškart renkasi “mažesnę blogybę”. Aksioma ( Duvergerio dėsnis) – vienmandatė sistema visada skatina 2-3 partijų partinę sistemą. Čia net nebekalbu apie tokias pasaulyje naudojamas valdžiažmogių galimybes sau palankiai nustatyti vienmandačių apygardų ribas ( nepalankios apygardos – maksimaliai didelės ) ar tokius kuriozus, kai Neringos ar Birštono didžiausio daugiabučio namo gyventojai renka savo deputatą .
Dabar galima pereiti prie argumento, kad “vieno kandidato sąrašas” nėra jokia problema. Išties – kas gali sutrukdyti autoriaus siūlomoje rajono ar miesto vienmandatėje apygardoje ( 1/12 savivaldybės ) laimėsiančiam kandidatui su tokiu balsų kiekiu gauti mandatą daugiamandatėje, t.y. 1 iš 24. Beje, matematiškai tai dar lengviau. Neatmeskime ir šiokios tokios paramos kituose savivaldybės pakraščiuose. Dar konstatuokime ir tai, kad nėra siūlomas joks sąrašinės daugiamandatės sistemos pakeitimas nesąrašine, palankia kaip tik pavieniams nepartiniams kandidatams.
Bandau apibendrinti – autoriaus siūlomas kelias pusę mandatų automatiškai, be kovos atiduoti partijų sąrašams ( kiek kitokia forma tai siūlė ir Darbo partija ) yra visiškai priešingas jo deklaruojamam tikslui – tikslesniam visuomenės sluoksnių atstovavimui. Taigi – siūlymas nesutampa su tikslu. Vargu ar tai nesusigaudymas. Tada kas tai?
Pavienis kandidatas su tuo pačiu gautų balsų kiekiu gali laimėti tiek vienmandatėje, tiek daugiamandatėje kaip atskiras sąrašas. Kodėl Kulakauskas nori priversti tokį kandidatą tuos balsus gauti vienos gatvės ar bažnytkaimio apygardoje, o ne visoje savivaldybėje? Kad tam kandidatui būtų žymiai sunkiau laimėti?
Pastaruoju metu raginimas taikyti mišriąją lygiagrečiąją sistemą savivaldybių rinkimuose nuskamba gana dažnai. Todėl verta atidžiau pažvelgti, ar tokia sistema tikrai pasitarnautų deklaruojamam ragintojų tikslui – sudaryti sąlygas aktyviems nepartiniams piliečiams būti išrinktiems į savivaldybių tarybas.
Skaičiavimo modeliu tebūna Širvintų rajonas. Čia 2007 m. vasario mėn. 8140 rinkėjų atėjo išrinkti 21 deputatą. Seime įregistruotame projekte numatytas 4% barjeras – 325 balsai. Atsižvelgiant į tai, jog visada būna tokio barjero neperžengusių sąrašų, tie 325 balsai praktiškai garantuoja mandatą partijos, pavienio kandidato ar kelių kandidatų sąrašui.
Dabar pažvelkime, kaip vyktų mandatų dalybos mišrioje sistemoje. 10 vietų tektų proporcinei apygardai, kurioje nepartinių dalyvavimas ir toliau būtų griežtai draudžiamas su tyliu ragintojų pritarimu. 11 vietų būtų paskirstomos vienmandatėse apygardose – maždaug po 740 atėjusių rinkėjų. Taigi pergalei būtinas “50% +1” barjeras būtų jau apie 370 balsų.
370 balsų nėra “žvėriškai daugiau” už 325 – tik 14%. Ir vis dėlto – kažkas su tuo siūlymu ne taip. Bet čia prieiname esminį kuriozą – tuos 370 balsų tektų gauti griežtai vienmandatės apygardos ribų apibrėžtoje teritorijoje (tik iš kaimynų), kai 325 balsus būtų galima surinkti visame rajone – bendradarbiai, bendraminčiai ir t.t. Pasiūlymas atsisuka prieš pačius siūlytojus, tiesa?
Tai dar ne viskas. Verta atkreipti dėmesį ir į norą dvigubai sumažinti proporcinėje apygardoje skirstomų mandatų kiekį. Nereikia būti stipriu matematiku, kad suprastume skirtumą tarp 21 mandato ir 10 mandatų – tiesiog didėja vienam mandatui gauti būtinas balsų kiekis. Aiškus žingsnelis dvipartinės sistemos link, tiesa?
Ir tai dar ne viskas. Mišrios sistemos siūlytojai patys savo noru atsisako Seimo projekte numatytos galimybės jungtis pavieniams bendraminčiams nepartiniams kandidatams į sąrašus – po 2, 3, 4 ir t.t., taip padinant stipriausių iš jų galimybes būti išrinktais. Per daug įtartinų atsitiktinumų, tiesa? Taipogi verta atkreipti dėmesį, kad siūlytojai nėra nusistatę prieš sąrašinę sistemą – jie juk nesiūlo pereiti prie daugiamandatės “perduodamojo balso” sistemos, kurioje varžosi vien asmenys, o ne sąrašai.
Jau dabar Seimo vienmandatėse beveik neįmanoma laimėti be vietinės administracijos ir jos resursų paramos. Perkeliant tai toliau, siūlomose savivaldybių vienmandatėse ryškų pranašumą turės seniūnų favoritai. Kam slėpti, kad kaimų bendruomenių veiklos finansavimas didžia dalimi priklauso nuo santykių su atitinkamu seniūnu.
Daugumoje savivaldybių tarybų atsikartoja nuolatinė Seimo rinkimų pasekmė - milžiniška geografinė disproporcija tarp išrinktųjų ir rinkėjų. Visos šalies dydžio daugiamandatė apygarda nulemia tai, kad į Seimą per partijų sąrašus patenka neproporcingai daug Vilniuje gyvenančių parlamentarų. Natūralu, kad jie vien jau dėl Vilniaus rinkėjų skaičiaus aplenkia įvairiuose Lietuvos kampeliuose gyvenančius kandidatus, už kuriuos paduoti pirmumo balsai įstatymo sumanytojų dėka išskaidomi. Kauniečiams sąrašuose dar pavyksta kažką laimėti, o štai klaipėdiečiams jau ne visada...
Ši "centro" problema būdinga ir didžiajai daliai savivaldybių tarybų. Išimtis - 6 didieji miestai bei juos supantys rajonai, o taip pat Birštonas, Druskininkai, Palanga ir Visaginas.
Likusiose 44 tarybose neproporcingai dominuoja rajonų centrų politikai. Kaimiškosios rajonų dalys atstovaujamos negausiai. Kaip žinome, tai nulemia vyraujančią praktiką visas biudžetines taupymo problemas pradėti spręsti nuo kaimuose veikiančių įstaigų uždarymo. Tai aiški tendencija, o ne kiekvienos atskirai "skriaudžiamos" seniūnijos ar neveiklaus seniūno problema.
Seime svarstomas proporcinis savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo projektas su šia tendencija gali nesunkiai susidoroti. Tereikia anksčiau minėtų 10 miestų pavyzdžiu išskirti rajonų centrus į atskiras rinkimines apygardas. Jei to reikalauja vietinė specifika, galima likusią "kaimišką" rajono dalį suskaidyti ir į 2 apygardas. Tada savivaldybių tarybos būtų renkamos 2-3 apygardose, o skirstomų mandatų kiekis jose atitiktų rinkėjų skaičių.
Politologo A. Krupavičiaus siūloma galimybė skaidyti rajonus į seniūnijų dydžio apygardas (po 1-3 mandatus) būtų itin griozdiška. Dar blogiau, kad taip nepaprastai padidėtų seniūnų įtaka tarybų nariams nepriklausomai nuo to, ar seniūnai bus renkami vietose, ar skiriami savivaldybę valdančių politinių jėgų. Bendrai rinkimų analitikai perspėja nedubliuoti administracinių ribų kito lygmens rinkimuose. Tai akivaizdžiai tinka ir rajonuose renkamiems Seimo vienmandatininkams, tik retais atvejais išrenkamiems prieš rajono valdžios valią.
REKLAMA
REKLAMA
Ar bus savivaldybėse daugiau savivaldos ir demokratijos?