Po stulbinančios filmo „Saulėlydis“ (Twilight) sėkmės, galima teigti, jog ne vienam (tiksliau ne vienai) vampyras virto teigiamu ir romantišku herojumi. Kaip jūs įsivaizduojate vampyrą?
Nors fantastinė literatūra siūlo šias būtybes įsivaizduoti, kaip mistinius kraupaus siaubo padarus, ši autorių literatūrinė vaizduotė dažnai ignoruoja faktus.
Šiose keistose pasakose vampyrai vaizduojami įvairiai: kaip didžiuliai, skraidantys šikšnosparniai arba nuostabaus grožio merginos, o kartais, pavyzdžiui, grafas Drakula, kaip žmonės, siurbiantys kitų kraują. Drakula yra tradicinis žiūrovo ar skaitytojo vampyro įvaizdis ar stereotipas.
Jį sėkmingai sukūrė Bram Stoker, britų siaubo pasakėčių autorius. Grafo populiarumas stiprus jau daugelį metų. Grafas ir dabar tampa statomų pjesių, spektaklių veikėju. Amerikietis žurnalistas John Balderstori kuria tokius pastatymus Yorko ir Londono miestuose, per šiuos pasirodymus moterys ne alpsta, o nualpsta.
Holivude vampyrų žudymas populiarus
Kad tokios būtybės egzistuoja yra vieša paslaptis. Galima prisiminti autentišką Anastasie Dieudonne, gražios ir simpatiškos mulatės moters, prisipažinimą, jog ji keletą mėnesių gėrė savo devynmetės dukterėčios kraują. Viskas vyko Haityje…
Sveikas ir stiprus vaikas po tokių kraujo siurbimo seansų tapo liguistu ir silpnu. Kaimynai ėme įtarinėti ją sergant neaiškiu, paslaptingu virusu. Tačiau gydytojai ieškojo įtikinamesnio, medicinos mokslu pagrįsto paaiškinimo.
Gydytojų išvada šokiravo. „Kažkas geria jos kraują, o jei tai nesibaigs ji mirs“,- buvo teigiama viešame ligoninės išplatintame pranešime.
Ant mergaitės kūno buvo rasta nežymių įkandimų, daugiausia pirštuose. Po kurio laiko mergaitės teta prisipažino. Teta duodavo mergaitei narkotikų, o ją apsvaiginus, gėrė jos kraują.
Ji netgi prisipažino, kad tai pats kūnas jai liepdavo taip elgtis. Tai buvo aistra, kurios ji niekaip nepajėgė suvaldyti. Ši istorija tapo tikru žmogaus vampyro pavyzdžiu.
Galima paieškoti ir daugiau pavyzdžių apie būtybes geriančias kraują. Vokietijos mokslo akademijos mokslininkas daktaras August Kronheit visus sužavėjo savo tyrimu apie vampyrus, kurie jam buvo panašūs į šikšnosparnius.
Tyrėjas atrado, kad tikras vampyras yra tamsiai rudas šikšnosparnis su ilgesniais negu pusė metro sparnais, turintis ypatingai aštrius sparnus, o taip pat šlykščią kiaulės nosį. Ši būtybė skraido pažeme ir puola miegančius gyvulius, kartais žmones.
Tikrieji šios žemės vampyrai
Daktaras remiasi jaunos bolivietės mergaitės pavyzdžiu, kuri buvo užpulta, kai miegojo ant savo namų stogo įrengtoje terasoje. Tik atsitiktinumo dėka, paryčiais į medžioklę besiruošiantis mergaitės tėvas pastebėjo užpuoliką ir jį mirtinai sužeidė. Iki to laiko vampyras sugebėjo išgerti visą bokalą kraujo.
Tikrieji vampyrai šikšnosparniai daugiausia gyvena tropinėse šalyse ir niekados nekeliauja tolyn į šiaurę.
JAV gyvenantys vampyrai yra nepavojingi, kartais net naudingi. Naudingieji minta vapsvomis ir kitais kenkėjais. Jie taip pat minta vaisių, augančių ant medžių, sultimis.
Tačiau pats procesas, kaip jie jas iščiulpia, atrodo tikrai įspūdingai. Jie mėgaujasi pačiu procesu, sultys dažnai bėga pro šalį. Nors tokie gyviai užaugina gan didelius iki 40 cm sparnus, mokslininkai juos vadina netikrais arba apsimetėliais vampyrais.
Tačiau faktas, kad tokie kraujo mėgėjai egzistuoja tropikuose, yra patvirtintas rimtų mokslinių tyrimų. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės tokius smaližius laiko tik fikcija, yra ta, kad niekas nesugeba suprasti, kaip vampyrui pavyksta gerti kraują ir nepažadinti savo aukos.
Tiesa yra gan paprasta ir elementari. Gyvis savo aštriais kaip skustuvas dantukais atpjauna ploną odos sluoksnį ir nejučia iš lėto siurbia kraują.
Grįžkime prie žmonių – vampyrų. Istorija atskleidžia keletą įspūdingų legendų. Viena įsimintiniausių pasakoja apie grafienės Batori pilį Karpatų kalnuose, dabartinėje Vengrijoje. Ši legenda gyva jau daugiau kaip 300 metų. Šios pilies šeimininkė buvo išdidi, turtinga, gražiai atrodanti dama. Vieną kartą tame krašte dingo šešios gražios ir jaunos merginos.
Visi manė, jog jas pagrobė kalnuose gyvenantys atsiskyrėliai, tačiau karaliaus pavestiems žmonėms pavyko jų pėdsakų aptikti prie grafienės pilies. Buvo atrastas didžiulis požemis, kuriame nukankintos, tačiau vis dar gyvos, buvo laikomos dingusios merginos. Šeimininkė prisipažino, gėrusi jų kraują, dėl to, kad norėjo likti tokia jauna ir graži per amžius. Rašytiniuose šaltiniuose buvo aprašomas ir stulbinantis jos odos grožis.
Suimta ir nuteista grafienė buvo žiauriai nubausta. Pagal tuometinius įstatymus jai buvo nulupta veido ir kaklo oda, kad visi galėtų matyti jos amžiną grožį.
Daug modernesnė ir artimesnė vokiečio Fritz Haarman istorija. Gyvenęs Hanoverio mieste jis buvo apkaltintas 27 paauglių užpuolimais. Jis juos parsivesdavo namo, apsvaigindavo ir gerdavo jų kraują. Po pirmojo pasaulinio karo jam įvykdyta mirties bausmė.
Fritz Haarman su jį suėmusiais detektyvais
Šie trys minėti atvejai, Anastasie Dieudonne Haityje, Fritz Haarman Vokietijoje ir grafienė Batori Vengrijoje, yra laikomi pagrindiniais šaltiniais kuriant jau folkloru tapusius žmonių – vampyrų personažus filmuose, literatūroje ir teatre.
Apie moterį, turinčią vampyro bruožų, rašė Balzakas, rašys dar daugelis kitų garsiais tapsiančių autorių. Tai visiems įdomi tema. Visi mirs, visi domisi amžinos jaunystės išsaugojimu. O mums vyrams belieka tikėtis, kad netapsime aukomis. Emocinių vampyrių: mamų, žmonų, draugių…
Tai dar viena tema, vis labiau dominanti šių dienų filosofus ir mąstytojus, o taip pat ir mane… Emocijų vampyrė, kurios taip dažnai norisi šalia…
Tautvydas Lukasevicius
