Gyvenimas Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje pastaruoju metu netraukia masinio Rusijos dėmesio. Nebent planuojamas 2014 m. euro įvedimas Latvijoje šiek tiek atgaivino susidomėjimą buvusiu „sovietiniu užsieniu“.
Gerokai nukentėję nuo krizės vadinamieji Baltijos tigrai (taip buvo vadinami už aukštus BVP augimo tempus), atrodo, palengva pradeda stotis ant kojų: 2012 m. BVP augimas Estijoje sudarė 3,4 proc., Lietuvoje – 2,6 proc., o Latvijoje – 5,3 procento. Vilniuje mėgstama kartoti, kad pirmą 2013 m. pusmetį Lietuva tapo viena iš lyderių pagal BVP augimą visoje Europos Sąjungoje.
Tai atsigauna Baltijos šalių ekonomika ar tai tik laikinas pagerėjimas prieš naują – dar ilgesnę – krizę?
Žinomos Latvijos ekonomistės Raitos Karnitės nuomone, situacija Latvijoje pamažu keičiasi į gerąją pusę, tačiau šie pokyčiai liečia ne pagrindinius, o šalutinius rodiklius. Jos teigimu, daugiau pinigų Latvijos ekonomikoje neatsiranda – gaminti pramonines prekes labai brangu, šalies ūkis stipriai priklauso nuo išorinių aplinkybių, o žemės ūkyje ekonomika „pernelyg iškreipta dotacijų“.
Iš tiesų, dar iki 2008 m. finansinės krizės ES skyrė Baltijos neofitams rimtas dotacijas, tačiau dėl šios priežasties Ryga, Talinas ir Vilnius prarado didelę dalį ekonominio suvereniteto – visus pagrindinius sprendimus dabar priima Europos Komisija.
Europos valdininkai savo ruožtu nusprendė, kad Baltijos valstybės turi atsikratyti sovietinio gamybinio komplekso liekanų, ir visoje Sovietų Sąjungoje žinomos įmonės (RAF, VEF, Kauno radijo gamykla ir kitos) buvo uždarytos. Tačiau turbūt skausmingiausiu žingsniu viso regiono ekonomikai tapo Ignalinos atominės elektrinės uždarymas – to irgi pareikalavo Europos Komisija. Dėl šios priežasties regione atsirado energijos trūkumas, tai labai negatyviai paveikė verslo plėtrą ir komunalinio ūkio tarifus.
Ir vis dėlto vidutinis pilietis jau nesovietiniame Pabaltijyje, palyginti su kitomis NVS šalimis ir net su Rusija, yra gana pasiturintis: vidutinis atlyginimas Estijoje 2013 m. pradžioje buvo 916 eurų, Latvijoje – 704 eurai, Lietuvoje – 646 eurai (tiesa, ir pajamų mokestis Latvijoje yra 24 proc.). Tačiau čia yra daug povandeninių akmenų, tą rodo vien aukštas (didžiąja dalimi paslėptas) nedarbo lygis.
Verta priminti, kad stojimas į ES suteikė Baltijos valstybių gyventojams judėjimo ir darbo Europos Sąjungoje pasirinkimo laisvę. Tačiau ta pati laisvė lėmė masinį darbingų Latvijos ir Lietuvos piliečių išvykimą į Europą, Estijos reikalai šiuo atžvilgiu yra šiek tiek geresni vien dėl mažesnių jos ekonomikos mastų.
Kadangi į ES išvažiuoja daugiausia jaunimas, kuris nemoka socialinių įmokų savo šalyje, jau dabar Baltijos valstybės yra priverstos rimtai mažinti išlaidas pensijoms, socialinei pagalbai, sveikatos apsaugai. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje sveikatos apsaugai skiriami 6 procentai BVP, o Latvijoje ir Lietuvoje – tik 3 procentai.
Be to, spartūs Baltijos valstybių ekonomikos augimo tempai buvo susiję su dideliais rusiško tranzito srautais (pirmiausia su naftos ir naftos produktų). Tačiau Maskva jau antrą dešimtmetį vykdo nuoseklią – ir kaip Rusijai stebėtinai efektyvią – tranzitinių srautų perorientavimo iš Baltijos uostų į Leningrado srityje statomus uostus politiką. Dėl šios priežasties nuo 2003 m. Baltijos uostų apkrova mažėja, o tranzitinių ir kitų logistinių paslaugų kompleksas sukurdavo penktadalį Latvijos ir Estijos BVP. Būdingas šiame kontekste yra naftos uosto Latvijos Ventspilyje pavyzdys. Šiandien Latvijai neliko nieko kito, kaip tik aktyviai siūlyti Rusijai nupirkti kontrolinį savo stambiausio naftos terminalo akcijų paketą.
Galiausiai, iki finansinės krizės Baltijos valstybės gaudavo gana dideles dotacijas iš Briuselio ir tai gerokai pakėlė jų gyvenimo lygį. Dabar situacija pasikeitė – pinigų lietus užpils Baltijos valstybes nebent tuo atveju, jeigu jos atkartos Graikijos likimą. Kad nuolaidžiavimų iš Briuselio tikėtis neverta, rodo ir Europos valdininkų pareiškimai. Praeitų metų spalį jie pareiškė, kad dėl stagnacijos periodo pabaigos ekonominius ES santykius su Baltijos šalimis reikia performatuoti. Tiesa, kada stagnacija pasibaigs, Briuselyje, atrodo, niekas nežino. Bet ir atsisakyti Baltijos šalių Europos Sąjunga, žinoma, neketina. Todėl tęsiami, pavyzdžiui, regioninės energetinės rinkos integravimo darbai, kurių tikslas yra energetinės Baltijos šalių izoliacijos įveikimas.
Tačiau, nepaisant bravūriškos oficialiosios valdžios retorikos, ekspertų bendruomenėje vis dažniau išsakoma nuomonė, kad vienas iš darnaus Baltijos valstybių raidos variantų yra jų perorientavimas į bendradarbiavimą su Rusija pagal SSRS ir Suomijos modelį. Po Antrojo pasaulinio karo suomiai, nepaisydami Vakarų nepasitenkinimo, pradėjo su Maskva plataus masto ekonominį bendradarbiavimą, kuris, nors iš dalies ir pririšo Suomijos ekonomiką prie sovietinės ekonomikos, užvertė vietines įmones sovietiniais užsakymais. Kad įvykdytų juos, suomiai net turėjo plėsti gamybą, bet galiausiai jie neblogai uždirbo, parduodami Sovietų Sąjungai mašinas ir laivus už naftą ir kitas žaliavas.
Tačiau toks labai naudingas ekonominio bendradarbiavimo su Rusija modelis pareikalautų iš Baltijos valstybių atsisakyti daugumos antirusiškų dogmų ir požiūrių iš posovietinių „bėgimo nuo Maskvos“ laikų. Ir kol jų vadovybė tikisi nuolatinės finansinės paramos iš ES, ji vargu ar padarys tai, ką padarė suomiai.
Inokentijus Adiasovas specialiai Lenta.ru http://lenta.ru/articles/2013/08/01/baltia/
