Pekino vasaros olimpinėms žaidynėms buvo lemta tapti Kinijos triumfo akimirka. Vis dėlto naujos didžiosios ekonominės galybės prisistatymą pasauliui temdo nerimas dėl jos ateities kurso.
Olimpinių žaidynių išvakarės - puikus metas pripažinti savo klaidas. Įtakingas britų leidinys "The Economist" tai padarė - oficialiai atšaukė 2001 metais paskelbtą palyginimą su 1936 metų olimpinėmis žaidynėmis, vykusiomis nacionalsocialistiniame Berlyne. Palyginimai su 1964 metų Tokijo arba 1988 metų Seulo olimpinėmis šventėms šįkart pasirodė tinkamesni. Vietoj agresyvaus pasirengimo karui - triukšminga, bet taiki didžiosios valstybės prisistatymo ceremonija.
Iš tiesų Kinija, laimėjusi varžybas dėl teisės surengti 2008 metų olimpines žaidynes, neregėto masto užmojais ir įspūdingais parengiamaisiais darbais sugebėjo nutildyti nemažą dalį skeptikų. Svaiginantis Kinijos ekonomikos pakilimas tęsėsi visą pasirengimo olimpinėms žaidynėms laikotarpį ir netruko vaizdingai atsispindėti didžiųjų miestų panoramoje. Didėjant santykinei šalies galiai, jos balsas tapo vis labiau girdimas tarptautinėje arenoje diskutuojant tokiais svarbiais klausimais kaip globalus atšilimas ar pasaulinė prekyba.
Laisvė ir žaidynės
Vis dėlto įmantrus Kinijos flirtas su olimpine idėja neužgožia kiek mažiau džiugesio teikiančių faktų. Naujausias Pekino atsivėrimas pasauliui iš tiesų mažai tesusijęs su olimpinėmis žaidynėmis, o gal netgi šiek tiek jų ir pristabdytas. Kinija į sparčiai lekiantį ekonominės globalizacijos traukinį įšoko paskutiniais XX amžiaus dešimtmečiais. Šie pokyčiai dar labiau pagreitėjo, kai šalis 2001 metais įstojo į Pasaulio prekybos organizaciją. Visuomenę itin sparčiai keitė intensyvi interneto ir mobiliosios komunikacijos plėtra, kuri atvėrė daugelį anksčiau neregėtų laisvės kanalų.
Olimpinės žaidynės, priešingai, tapo naudingos valdančiajai Kinijos komunistų partijai kaip pretekstas sustiprinti autoritarinę šalies kontrolę. Dirbtinai išpūsta teroristinių atakų grėsmė leido paversti Pekiną sugriežtinto saugumo zona, o nuo to visų pirma nukentėjo Kinijos disidentai ir paprasti žmonės.
Tiesa, išskirtinis tarptautinės bendruomenės dėmesys padėjo šiek tiek sušvelninti Kinijos valdžios atsaką į neramumus, sukrėtusius kovo mėnesį Tibetą. Visas pasaulis atidžiai stebėjo, kaip buvo likviduojamos pragaištingo žemės drebėjimo Sičuano provincijoje pasekmės. Užsienio šalių žurnalistai gavo gana daug laisvės keliauti po didžiąją Kinijos teritorijos dalį. Tačiau reikia pripažinti ir tai, kad saugumo struktūrų pareigūnai vis dar neatsikratė daugelio senų įpročių, o Kinijos valdžios vykdoma interneto kontrolė šiomis dienomis kaip niekad griežta.
Neištesėti pažadai
Nė vienas iš pažadų, duotų prieš olimpines žaidynes, taip ir nebuvo įvykdytas. Visų pirma Kinijoje žmogaus teisių padėtis liko tokia pat kaip ir anksčiau, o gal dar blogesnė. Partija jau seniai buvo pradėjusi trauktis iš kasdienio žmonių gyvenimo, sudariusi sąlygas privačiai ūkinei veiklai ir asmeninei gerovei kurti, tačiau laikotarpiu prieš olimpines žaidynes kitaminčių persekiojimas ir brutalus abejingumas gyventojų poreikiams tik stiprėjo.
Nėra duomenų, kiek žmonių valdžia prievarta iškeldino iš savo namų, kad jų vietoje galėtų pastatyti įspūdingus olimpinio sporto kompleksus. Dauguma žymesnių Kinijos disidentų susidūrė su ypač uoliu jų persekiojimu - tai turėjo užkirsti kelią bet kokioms protesto akcijoms. Kaip ir anksčiau, be nemenkų asmeninių ir ekonominių laisvių, jaučiamas politinių teisių stygius.
Maža to, žlugo ir kitas didelis pažadas. Net olimpinės žaidynės pasirodė esančios bejėgės įveikti siaubingą Pekino užterštumą ir Kinijos valdžios nenorą keisti pramonės plėtros strategiją. "Pirmų žaliųjų žaidynių" mitas sugriuvo dar joms neprasidėjus. Padėties jau neišgelbėtų net geroji žinia, kad maratono bėgikai vis dėlto galės išbėgti į trasą nebijodami nepataisomos žalos organizmui. O juk dėl to vis dar abejojama.
Viena aišku: olimpinės žaidynės nesuteikė esminių permainų Kinijos aplinkos apsaugos politikai. Priemonės, kurių buvo imtasi, - desperatiški, vienadieniai sprendimai. Jie bus atšaukti iš karto, kai tik baigsis didžioji sporto šventė, ir Pekinas vėl ims dusti po baisaus smogo uždanga.
Trečias teigiamas pokytis, kurio buvo tikimasi, taip pat pasirodė esąs tik miražas. Kai kurie Vakarų šalių diplomatai vylėsi, kad olimpinių žaidynių išvakarėse Kinijos užsienio politikos formuotojai pasidarys nuolaidesni ir demonstruos daugiau geros valios. Iš tiesų Kinija įkalbėjo paranojiškus Šiaurės Korėjos vadovus atsisėsti prie derybų stalo dėl galimo šios šalies branduolinio nusiginklavimo. Kinų spaudimas padėjo užmegzti dialogą tarp Mianmarą valdančių generolų ir tarptautinės bendruomenės, be to, būta teigiamų poslinkių Kinijos globojamos Sudano valdžios politikoje.
Tačiau šių metų birželio mėnesį Kinija vetavo Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybą pasiekusį sankcijų Zimbabvei projektą. Pekinas taip pat labai neigiamai sureagavo į Tarptautiniame baudžiamajame teisme pradėtą Sudano prezidento Omaro al-Bashiro apkaltinimo procedūrą. Visa tai privertė trumpam pamiršti Vakaruose kurį laiką sklandžiusias viltis dėl galutinio santykių su Kinija atšilimo.
Prisimenant pavojus
Apskritai Kinijos vadovai iki šiol yra linkę slėptis už dirbtinai išaukštinto nesikišimo į šalies vidaus reikalus principo. Be to, jiems pavyksta pritraukti nemažos gyventojų dalies dėmesį naudojantis agresyvaus nacionalizmo korta. Tai paprastas, bet stebėtinai efektyvus triukas, daugelį kartų pasitaikęs pasaulio istorijoje - ir dažniausiai ne be neigiamų pasekmių.
Kinijos atveju griūvančią komunizmo idėją bandoma paremti ne tik rinkos ekonomikos mechanizmais, bet ir tradiciniais Vidurio Karalystės vaizdiniais, kurie numato kinų nustatytos tvarkos viršenybę jei ne visame pasaulyje, tai bent jau didesnėje Azijos dalyje. Priešiškai reaguojama į bet kokią kritiką, ateinančią iš Vakarų - ar tai būtų užsienio žiniasklaidos pranešimai iš riaušių apimto Tibeto, ar stichiški išpuoliai per olimpinės ugnies kelionę aplink pasaulį.
Didžiajame Kinijos atgimimo spektaklyje olimpinėms žaidynėms skirtas toli gražu ne antraeilis vaidmuo. Sportinis triumfas turi ne tik parodyti pasauliui naujosios Kinijos galybę, bet ir įtikinti pačius kinus, kad ši galybė reali. Lieka tikėtis, jog sportinės varžybos nevirs priešų paieška - o juk tai įmanomas variantas.
